captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Makariūnas-Makarevičius. Šešiolika dienų lageryje Kartūzų Berezoje

Šiandien daug žinome apie hitlerinės Vokietijos ir sovietinius Stalino lagerius, bet beveik nieko – apie prieškarinės Lenkijos koncentracijos stovyklas. Bene didžiausia iš jų buvo prie Lietuvos Brastos, Kartūzų Berezoje (Bereza Kartuzka).
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Atsiminimų, rašytų apie 1980 metus, autorius Vincas Makariūnas (Makarevičius) (1906–1992) – Vilniaus krašto lietuviškų jų mokyklų mokytojas, buvo patekęs į Kartūzų Berezos stovyklą kartu su tūkstančiais tuometinės Lenkijos tautinių mažumų „nepatikimųjų“ Vokietijos ir Lenkijos 1939 m. karo metu.

„Kelialapį“ į konclagerį gavo už lietuvišką švietėjišką veiklą. Kilęs iš Rytų Lietuvos Marcinkonių krašto, kurį mūsų amžiuje bandė valdyti visi Lietuvos kaimynai (net Vokietijos Reichas buvo prisijungęs 1941–1944 metais), nors vietiniai žmonės kitaip negu lietuviškai niekada tenai nekalbėjo. Kabelių parapijos klebonui Pranui Čagliui paskatinus V. Makarevičiaus tėvą leisti vyriausiąjį sūnų mokytis, jis 1921–1924 ir 1926–1927 m. mokėsi Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijoje; baigęs 3 kursus, pradėjo dirbti mokytoju tuometinėje Ašmenos apskrities Dieveniškių valsčiaus Žižmų kaimo lietuviškoje mokykloje. Baigęs seminariją, dirbo „Ryto“ mokyklose Ratnyčioje (lenkiškosios administracijos antriems darbo metams ten netvirtintas) ir Kaniavoje, iš ten paimtas pusantrų metų tarnauti Lenkijos kariuomenėje, tarnavo Vilniuje.

Po karo tarnybos mokytojavo Kruklių kaime. Ten buvo areštuotas, išvežtas į Vilnių ir beveik du mėnesius kalėjo Lukiškių kalėjime, lenkiškajai Vilniaus administracijai bandant sudaryti grupinę bylą, apkaltinus sukilimo rengimu. Tai buvo ilgiausias iš šešių jo areštų per visą lenkišką Vilniaus valdymo laikotarpį. Kiti – už administracijos nustatytus tvarkos pažeidimus. Lenkiškoji administracija ir policija kontroliavo ir priekabiai ribojo bet kokią lietuvių veiklą. Vieno uždarymo dviem paroms Varėnos areštinėje priežastis – kaltinimas dėl nelegalaus susirinkimo Rudnioje suorganizavimo (tuomet garsėjo nesutarimas tarp Rudnios parapijos lietuvių ir lenkų dėl bažnyčios stogo dengimo: lietuviai norėjo dengti skarda, o lenkai – pigiau, skiedromis; kadangi susitarti nepavyko, tad lietuviai atskirai susirinkę nutarė – tegu viena, „lietuviška“ pusė būna dengta skarda, o kita – kaip lenkai nori).

Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos 1927 metų laida (pirmasis dešinėje sėdi Vincas Makariūnas)

Kitą kartą per vakarėlį jaunimas sugiedojo Lietuvos himną – vėl areštinė arba bauda. „Ryto“ mokyklas uždarius, V. Makarevičius 1937–1939 tęsė lietuvišką švietėjišką darbą būdamas Marcinkonių valsčiaus Šklėrių kaimo lietuviškosios skaityklos vedėju. Areštuotas ir išvežtas į Kartūzų Berezą pirmąją karo naktį, tik sugrįžęs iš Vilniaus krašto lietuvių mokytojų ekskursijos į Nepriklausomą Lietuvą. Tokios buvo leistos paskutiniais prieškario metais, kiek atšilus Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Vėliau gyveno Vilniuje, dėstė lietuvių kalbą Vilniaus politechnikume ir įvairiais laikais ten buvusiose kitose vidurinėse technikos mokyklose. Mirė 1992 m. gegužės 19 d., palaidotas Rasų kapinėse.

„Apie šiurpinantį gyvenimą Kartūzų Berezoje daug girdėjau vaikystėje, kai apie kitų valstybių lagerius dar nieko nežinojau. Įsiminė pasakojimai apie kalinių psichinį ir fizinį gniuždymą verčiant dirbti Sizifo darbą – tampyti ten ir atgal kokias nors statybines medžiagas ar akmenis. Po 40 metų rašytuose atsiminimuose kai kas praleista ar užmiršta. Tačiau dauguma aprašytų jų Kartūzų Berezos atsiminimų detalių tiksliai primena tai, ką esu girdėjęs prieš keliasdešimt metų. Šie atsiminimai – tai mažai žinomų istorijos epizodų retas autentiškas paliudijimas“, – 1993-aisiais  pasakojo V. Makariūno sūnus Kęstutis Makariūnas.

Kartūzų Berezoje

1939 m. rugsėjo 1 d., po pirmojo Lenkijos bombardavimo, Marcinkonių valsčiaus policininkai Plonskis ir Jandžeičikas, padarę namuose kratą, iš Kabelių išvežė mane į Marcinkonis. Marcinkonių geležinkelio stotyje sutikau areštuotus mokytojus Petrą Večkį iš Šklėrių, Kostą Miškinį iš Musteikos ir ūkininką Dvarecką iš Mardasavo. Policininkai, nepateikę jokių kaltinimų, nepasakę, kur veš, traukiniu išvežė toliau. Gardine, išlaipinę iš traukinio, nuvarė į geležinkelio stotį. Pamatėme, ko anksčiau nebuvo tekę matyti: langų stiklai buvo tamsiai nudažyti ir kad neišbyrėtų aplipdyti baltais popieriniais kaspinais. Retkarčiais pamatydavome virš miesto skraidančius lėktuvus su kryžiais ant sparnų. Lėktuvams aprimus, mus vežė toliau. Kur – nežinojome. Pagaliau pasiekėme Brzesc nad Bugiem – Lietuvos Brastą (Brestą).

Čia virš miesto taip pat skraidė vokiečių lėktuvai. Jiems pasirodžius, iš kelto į bokštą kulkosvaidžiu paleisdavo kelias serijas šūvių – ir viskas. Breste iš areštuotųjų, atvežtų iš įvairių buvusios Lenkijos vietų, buvo sudarytos kolonos. Vakare šešis kilometrus varė pėsčiomis. Taip mes, „nepageidaujamas elementas“, buvome atvaryti į koncentracijos stovyklą Kartūzų Berezoje.

Kameroje, į kurią mus uždarė, buvo taip ankšta, kad stovėjome susispaudę. Pakėlęs abi kojas nekrisdavai, nes kitų liemenys išlaikydavo tavąjį. Laimei, buvo atidaryti langai, kitaip būtume uždusę. Pro grotas įsiveržęs oras gaivino.

Kitą dieną sutikome lietuvį iš Volkovysko apskrities, buvusį tremtinį mokytoją Bernardą Černiauską.

Pirmoji diena

Pirmoji diena stovykloje buvo sanitarinė. Pirmiausia mašinėle vienas kitą kirpome. Buvo įsakyta kirpti plikai. Visi turėjome atsisveikinti su garbanomis, šventikai – su ilgomis barzdomis ir ilgais plaukais ( jauni žmonės tuomet barzdų neaugino).

Nusikirpusius nuvedė į pirtį. Ten liepė drabužius surišti į ryšulius ir sudėti į dezinfekcijos kamerą. Pirtyje buvo tik šeši dušai. Pirmieji, po dušu susivilgę, pradėjo muilytis, antrieji spėjo tik susivilgyti, o tretiesiems, dar visai sausiems esant, buvo užsukti čiaupai ir pasakyta: „Koniec mycia się“ (gana praustis). Išsimuilinusieji taip ir liko nenusiplovę.

Taip „išsiprausėme“ septyniolikai dienų. Daugiau, būnant stovykloje, praustis neteko. O kol drabužiai buvo dezinfekuojami, mes apie valandą nuogi, sukdami maniežą, pumpavome į pirtį vandenį. Mūsų laimei, diena buvo saulėta ir šilta. Po dezinfekcijos drabužius gavome sugruzdėjusius, susiglamžiusius. Policininkai iš mūsų šaipėsi: „Tutai spodnie prasujemy na kilkunascie kantow“ (čia kelnes lyginame su keliolika kantų).

Lagaminus su viskuo, kas juose buvo, atidavėme į sandėlį. Per visą buvimo lageryje laiką mes jų nematėme. Maisto, jei jo kas buvo pasiėmęs iš lagamino, kameroje nebuvo kur laikyti.

Pagalios mus suvarė į nuolatinę kamerą. Gultai buvo be čiužinių ir pagalvėlių. Gultų lentos plotis – 15 centimetrų. Vienam internuotajam – maždaug viena lenta. Gulėti galėjome tik ant šono. Norint apsiversti ant kito, reikėjo pasikelti ir šoną įsprausti tarp dviejų šalia gulinčiųjų. Ant betoninių kameros grindų, kampe, stovėjo „paraška“ (skardinė statinėlė natūraliam reikalui). Gultas ir „paraška“ – tai buvo mūsų baldai.

Masinis varymas į lagerį truko kelias dienas. Po mūsų kitomis dienomis suimtuosius dar varydavo pro „šerengą“. Lagerio kieme prie vartų  išsirikiavę į dvi eiles, policininkai su guminėmis, ilgomis medinėmis lazdomis, su kuolais bei ilgomis rykštėmis, varomus pro juos suimtuosius mušdavo per galvas, kur kam pakliūdavo. Vaitodami nuo smūgių mušamieji galvas užsidengdavo lagaminais, duonos bandomis. Iškritus iš rankų lagaminui, duonos ar pyrago kepalui, policininkai šaukdavo: „Wroz i wez to!“ („Grįžk ir paimk!“). Keliantįjį savo daiktą vėl mušdavo. Tai tęsėsi tiek, kiek sadistai norėjo. Po to sanitarinė valanda: kirpimasis, pirtis...

Kartūzų Berezos vienuolynas. 1906 m.

Antroji ir kitos dienos

Rytą be komandos niekas negalėdavome atsikelti. Po komandos „Kelkis!“ varydavo kolektyviai atlikti natūralius reikalus. Varomi turėdavome bėgti. Tiems reikalams buvo iškastas apie 100 metrų ilgio griovys su įtaisomomis prie vieno griovio krašto kartimis atsisėsti. Dar nesuspėjus atsisėsti, policininkas jau šaukdavo: „Koniec srania!“ (baigti š...). Su užkietėjusiais viduriais, po komandos greit neatsikėlę, gaudavo guminių lazdų.

Pasibaigus šiai procedūrai, sugrupuodavo pratimams atlikti. Juos daryti turėdavome pagal tokią komandą: „Padnij! Powstan! Siadaj! Powstan! W miejscu biegiem marsz!“ (Gulk! Stok! Sėsk! Stok! Vietoje bėgte marš!) Būryje būdavo visokio amžiaus žmonių, maždaug nuo 25 iki 60 metų, net vyresnių. Po kelių tokių pratimų silpnesnieji ir vyresniojo amžiaus apalpdavo ir krisdavo. Apalpusius ištempdavo ant vejos. Policininkas, pildamas ant galvos ir krūtinės šaltą vandenį, juos gaivindavo. Užpylus vandeniu, apalpęs sujudėdavo. Tuomet policininkas, spirdamas gaivinamąjį koja, sakydavo: „Cholere cię niewezmie!“ („Cholera neims“).

Po tokių pratimų, apalpusius atgaivinus, „pusryčiaudavome“. Į aikštę, kur vyko pratimai, žibalinėse statinėse atgabendavo kažkokį skystį. Į vieną dubenėlį dviem įpildavo du samtelius skysčio. Atrodė, kad skystis lyg ir kruopų, bet jų nė vienos nebuvo matyti. Valgydavome sėdėdami vienas prieš kitą dviem eilėmis iš dubenėlio semdami dviese, norėjome vienas kitą aplenkti. Gydytojas Rapas iš Gardino, ausų, nosies ir gerklės ligų specialistas, sakė: „Ką iš mūsų padarė, valgome kaip gyvuliai!“ Buvome labai alkani.

Po tokių „pusryčių“ pratimai vėl iki nualpimų. Pietums dešimčiai asmenų duodavo dviejų kilogramų apskritą kepalėlį duonos. Jį šaukšto kotu suraikę, pasidalindavome. Duoną valgėme kaip šokoladą – tokia ji buvo skani. Per pietus – dar du samteliai sriubos viename dubenėlyje. Ir viskas. Vakarienės neduodavo.

Po pietų – natūralaus reikalo atlikimo procedūra. Paskui, apie 17 valandą, bėgimas į kamerą. Beje, per visą buvimo kameroje laiką pėsčia eiti neleisdavo, o versdavo bėgte bėgti. Net koridoriumi bėgdavome.

Kameroje sustatydavo prieš gultus dviem eilėm, paskirdavo vieną budintįjį žiūrėti, kad niekas neatsisėstų. Jeigu koridoriumi praeinantis policininkas pastebėdavo ką nors sėdintį, budintysis buvo už tai mušamas gumine lazda. Už blogą budėjimą lazdų gaudavo ir Kostas Miškinis.

Prie gultų stovėdavome iki guldymo. Guldė komanduodami. Policininkui pasakius: „Klad się spac“, antroje eilėje stovintieji turėdavo užbėgti už gultų ir gultis ant jų, o pirmoji eilė – tik apsisukti ir gulti. Gultuose atsigulusių eilių kalinių galvos turėjo liestis. Kadangi mūsų gulimąsi žandaras laikydavo „nekokybišku“, tai turėdavome vėl stoti į eiles ir vėl laukti gulimosi komandos. Taip kartodavosi keletą ar kelioliką kartų, kol žandarui nusibosdavo.

Praėjus kelioms dienoms po internavimo, sugalvojo mus gydyti. O sergančiųjų, netgi sunkiai, buvo nemažai. Vieną kartą aikštėje, kur stovėjome sugrupuoti, išgirdome, kad norintys kreiptis į gydytoją turi stoti į sudaromą sergančiųjų rikiuotę. Greitai rikiuotėje buvo apie šimtą žmonių. Prie pirmojo priėjęs policininkas paklausė: „Co ci boli?“ („Ką tau skauda“?). Sergantysis pradėjo sakyti. Tuomet policininkas suriko: „Co, do sanatorium przyjechales?“ („Ką, į sanatoriją atvykai?“). Surikęs ligonį pradėjo „gydyti“ gumine lazda. Priėjęs prie kito sergančiojo, liepė išeiti iš rikiuotės, bet nemušė. Su kitais ligoniais elgėsi kaip su pirmuoju arba antruoju. Ligonių kairysis sparnas ėmė mažėti. Sergantieji, išsigandę tokios atrankos, susigūžę grįžo į savo grupes. Taip atrinkęs keletą ligonių, policininkas liepė eiti pas gydytoją. Gydytojų buvo daug, bet jie buvo tokie pat internuotieji. Jie neturėjo nei vaistų, nei kitų priemonių gydymui.

Kai kurių kamerų suimtuosius pradėjo varyti į darbą. Pasirodė, kad pradėjo statyti barakus. Mat tikėjosi naujų „svečių“, o esamos kameros buvo perpildytos. Po kelių dienų barakų statybą nutraukė. Turbūt suprato, kad jie jau nebus reikalingi. Policininkų veidai niaukėsi, o mumyse vis didėjo ir didėjo išsivadavimo viltis, nors nieko nežinojome, kas dedasi už spygliuotos tvoros.

Dienos slinko labai lėtai. Bado kankinami jau graužėme odinius diržus. Sergančiųjų vis daugėjo. Naktį juos kažkur išgabendavo.

Vieną dieną Kostą Miškinį ir mane nuvedė į virtuvę. Virtuvėje stovėjo kokių 4–5 kibirų talpos katilas su smulkiomis išvirtomis bulvėmis. Katilą reikėjo pernešti į kitą vietą. Kam tos bulvės buvo išvirtos, nežinojome, nes bulvėmis mūsų nemaitino. Turbūt buvo skirtos kiaulėms penėti. Katilą nešant į kitą patalpą, policininkui nusigręžus, Kostui pasisekė porą saujų bulvių įsibrukti į kišenę. Kokie jautėmės laimingi tas bulves valgydami! Kokios jos buvo skanios, nors valgėme su lupena!

Vieną vakarą paskyrė mane valyti tualetą. Tiesą pasakius, nebuvo ko ten valyti, nes labai mažai juo naudojomės. Jį valėme iš eilės. Labai apsidžiaugiau, kad valydamas galėsiu nusiprausti.

Praustis buvo uždrausta. Pamatęs žandarą nuėjusį į ilgo koridoriaus galą, pradėjau praustis. Išsimuilinęs rankas, veidą, išgirdau riksmą: „Kto ci pozwolil myc się? Schil się!“ („Kas tau leido praustis? Pasilenk!“). Pasilenkęs gavau gumine lazda šešis smūgius per pusiaują. Ant kūno padarytos mėlynės išnyko tik po kelių mėnesių.

Išsilaisvinimas

Apie įvykių eigą pasaulyje mes nieko nežinojome. Pamatę atskrendančius priešo lėktuvus, policininkai aikštėje mus suguldydavo, o patys pasislėpdavo. Kadangi lenkų lėktuvai nepasirodydavo, sprendėme, kad mūsų šeimininkams fronte blogai sekasi. Vokiečių lėktuvų antskrydžio mes laukdavome, nes tuomet suguldyti galėdavome pailsėti. Be to, manėme, kad bombarduoti stovyklą vokiečiams nėra tikslo. Apie nesėkmes fronte taip pat galima buvo spręsti iš policininkų elgesio ir liūdnų jų veido išraiškų.

Rudens dienos trumpėdamos slinko pamažu. Policininkų veidai niaukėsi. Artėjo išsivadavimo valanda. Rugsėjo 16-ąją vakare mus suguldė taip, kaip ir anksčiau. Greitai sutemo. Nespėję akių sumerkti, išgirdome sunkvežimių ūžesį, kiaulių žviegimą, neįprastą šviesų blykčiojimą. Žiūrėjome pro langą. Nieko nebuvo matyti. Tamsu. Koridoriuje negirdėjom žingsniuojančio žandaro. Pagalvojome, kad mūsų ponai neša kudašių.

Sujudimas, triukšmas tęsėsi iki paryčių. Laukėme, kad greičiau išauštų. Pagaliau pradėjo aušti. Pro langus įžvelgėme tuščius sargybinių bokštus. Per lagerio teritoriją praėjo civilis su baltu raiščiu ant rankovės (ant tokių raiščių buvo užrašyta: „Straž narodova“ – (liaudies sargyba). Tuojau atplėšėme nuo gultų keletą lentų ir jomis sulaužėme duris, nes kitaip nebuvo galima jų atidaryti. Kitose kamerose taip pat buvo girdėti dūžiai. Išsilaisvinę iš kameros, atsklendėme kitų kamerų duris, kurios dar buvo nespėtos atidaryti.

Visai išaušo. Koncentracijos stovyklos teritorija buvo pilna išsivadavusiųjų. Stovykloje buvo apie 9 tūkstančiai vyrų. Moterų stovykla buvo šalia, atskirai. Vieni iš džiaugsmo verkė, kiti glebėsčiuodamiesi vienas kitą bučiavo, o tretieji pradėjo tvarkyti maisto sandėlį. Pasirodė, kad sandėlyje buvo ir duonos, ir lašinių, ir kruopų, ir miltų, ir kitų maisto produktų, bet mes jų nematydavome. Greitai nuo sandėlio nusitęsė ilga eilė. Konvejeriu buvo dalinamas maistas. Gavę duonos, bryzelį lašinių, kiek kruopų ir druskos, ruošėmės keliauti namo.

Kartūzų Berezos valsčiuje mums išdavė pažymėjimus su valsčiaus antspaudu, pareigūno parašu ir įrašu, man, kad „obywatel Makarewicz Wincenty z Berezy Kartuzkiej wraca do domu“ („pilietis Makarevičius Vincas iš Kartūzų Berezos grįžta namo“). Pažymėjimai kelionėje buvo labai reikalingi. Be jų mus būtų palaikę lenkų partizanais, kurie retkarčiais pasirodydavo apie Skidlių, Ežeronis ir Gardiną.

Kelionė namo

Apie dvidešimties žmonių grupė, kurioje buvo ir lietuviai – Bernardas Černiauskas, Kostas Miškinis, Vincas Makarevičius, Petras Večkys ir Dvareckas, pėsčiomis palikome Kartūzų Berezą. Pružanų mieste susitikome su Sovietų Sąjungos kareiviais. Cerkvės kieme pasikeitėme kalbomis. Po to būrio karininkas mus nuvedė prie lauko virtuvės. Buvome pavaišinti žuviene ir guliašu. Padėkoję už vaišes, keliavome toliau. Pakeliui apie 20 kilometrų sunkvežimiu pavėžėjo kareiviai. Paskui vėl pėsčiomis žygiavome per Polesę. Temstant pas polesietį pasiprašėme pastogės. Šeimininkai mus mielai priėmė. Pavalgydinę bulvėmis su rūgščiu pienu, atnešė kelis kūlelius šiaudų, paskleidė ant aslos ir pasiūlė pailsėti. Išsikalbėję sužinojome, kad tokie svečiai kaip mes – nebe pirmi. Šeimininko trobelė, tvartelis ir kluonelis buvo po vienu stogu. Trobelėje, po gultais, buvo supiltos bulvės, ant suolo porą maišų grūdų duonai. Tvarte – karvutė, paršiukas, arklelis, pora avelių, po krosnimi kelios vištytės – visas jų turtas. Bet koks jų nuoširdumas!

Vincas Makariūnas po Kartūzų Berezos. 1939 m.

Rytą, padėkoję šeimininkams, keliavome toliau. Pakeliui pasikasę išsikepėme bulvių. Kiek pasistiprinę, vėl žygiavome. Atėjome į Volkovyską. Čia tvarkai palaikyti jau buvo sudarytas Liaudies komitetas. Jo žinioje buvo milicijos būrys. Komitetas ypač rūpinosi grįžtančiais iš Kartūzų Berezos, o grįžtančiųjų iš lagerio buvo ne vienas būrys. Valgykloje mus pamaitino. Kelionei davė konservų, duonos, parūpino nakvynę. Gerai pailsėję, kitą dieną išėjome iš Volkovysko.

Netoli Skidliaus mus, einančius keliu per mišką, sulaikė kareivis su atkištu automatu. Pasakėme, kas esame. Atsargiai patikrinęs Berezoje išduotus pažymėjimus, leido keliauti toliau. Matyt, jis mus, barzdomis apžėlusius, buvo palaikęs lenkų partizanais. Nors tose apylinkėse jie retkarčiais pasirodydavo, mums su jais susitikti neteko.

Skidliaus ir Ežeronių miestelių gyventojai nebuvo tokie vaišingi kaip Volkovyske.

Po kelių dienų pasiekėme Pariečę. Čia pasijutome kaip namie. Iš Pariečės į mano tėviškę – Kubelius – važiavome drezina. Nuo geležinkelio iki namų – du kilometrai. Pagaliau mes namie. Sugrįžome barzdoti, išsekę, sugruzdėjusiais drabužiais, bet ne „klipatos“. Klipatų iš mūsų nesuspėjo padaryti, nes lageryje buvome tik šešiolika dienų. 

Šie Vinco Makariūno-Makarevičiaus atsiminimai buvo skelbti 18-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...