captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Vokiečių ir prancūzų nuosaikūs kairieji ir dešinieji – už Europą

Vokietijos politikoje nuo praėjusios savaitės pradžios ryškėja principiniai  pokyčiai, turėsiantys įtakos ne tik rudenį vyksiantiems Bundestago ir tuo pačiu kanclerio rinkimams, bet sykiu paveiksiantys ir visos Europos likimą.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Viskas prasidėjo nuo dabartinėje Vokietijos koalicinėje vyriausybėje antruoju smuiku grojančios socialdemokratų partijos pirmininko Sigmaro Gabrielio pareiškimo sausio 24-ąją, kad jis atsisako ne tik šio posto, bet ir savo kandidatūros į kanclerius, perleisdamas ją Martinui Schulzui, kurį partija išsyk patvirtino savo kandidatu.

Tuo džiaugėsi laikinai Vokietijos socialdemokratų partijos pirmininkės pareigas einanti Manuela Schwesig. Ji buvusio Europos Parlamento pirmininko M. Schulzo asmenyje mato „geriausią kandidatą, kuris žengia kartu su žmonėmis ir suteikia jiems orientacijos.“

Be to, pokalbyje su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ ji dabartinei kanclerei Angelai Merkel prikišo, kad pabėgėlių klausimu šioji veikia be jokio aiškaus plano.

Kad iš S.Gabrielio pusės buvo protinga baigti su pirmininkavimu ir kandidatavimu į kanclerius, sutiko ir rašytojas bei politologas Johanas Strasseris, Vokietijos socialdemokratų partijos pamatinių vertybių komisijos narys.

Anot jo, M. Schulzas „atstovauja geresnei Europos pusei“ ir kaip kandidatas į kanclerius turi daugiau galimybių mobilizuoti Vokietijos socialdemokratus ir vesti juos į kovą su į kraštutinę dešinę krypstančiais populistais.

Atsisakęs vadovaujančių vaidmenų Vokietijos socialdemokratų partijoje, S. Gabrielis vis dėlto neliko be darbo koalicinėje vyriausybėje – tapo užsienio reikalų ministru vietoj kito ištikimo socialdemokrato, Frank-Walterio Steinmeierio, anksčiau irgi linksniuoto kaip galimo kandidato į kanclerius. 

Tapęs užsienio reikalų ministru, S. Gabrielis tučtuoj susitiko su savo senu bičiuliu, Prancūzijos užsienio reikalų ministru Jean-Marcu Ayrault, kuris čia pat tarė, kad „Europa žengia pirmyn, kai tik Prancūzija ir Vokietija žvelgia išvien į priekį ta pačia kryptimi.“

Šiai minčiai pritaręs S. Gabrielis savo ruožtu prasitarė, jog „Europa vis dar yra saugiausia ir laisviausia ekonomikos ir kultūros erdvė pasaulyje, tik reikia kažką daryti, kad piliečiai šitai vėl stipriau įsisąmonintų.“

Abu politikai augančiame populizme ir pabėgėlių krizėje įžiūri pagrindinius iššūkius, kuriems pasitikti Europa turi daug ryškiau susiglausti ir rasti kelią į naują bendrumo pojūtį.

Prie pagrindinių temų ir užduočių priklauso ir vidaus saugumas, Europos išorinioų sienų apsauga, kova su terorizmu. Vieniningai laikomasi ir dėl sankcijų Rusijai: kol taikos procesas Ukrainoje nežengia į priekį, tol ir sankcijų negalima atšaukti.

„Ir žinoma, – sakė S. Gabrielis, – mes, lygiai kaip ir Prancūzija, nenorime atsisakyti transatlantinių santykių. Greičiau priešingai, norime išnaudoti bendradarbiavimo galimybes, mums reikia naujo proveržio ypač taikos procesams daugelyje pasaulio dalių išjudinti, šiuos procesus mieliausiai stumiame į priekį su Amerikos ir kitų šalių pagalba.

Tačiau galų gale labai svarbu tai, kad Europa turėtų savo poziciją, todėl vokiečių ir prancūzų bendradarbiavimas ir praeityje buvo, ir ateityje bus absoliučiai centrinės reikšmės.“     

O naujausias Amerikos prezidento D. Trumpo dekretas, pagal kurį Jungtinės Amerikos Valstijos kol kas nepriims jokių pabėgėlių, „kelia susirūpinimo“, sakė ir J.-M. Ayrault, pridūręs, jog egzistuoja „prievolė“ karo pabėgėliams padėti, užtat „mūsų abiejų šalių diplomatinėje veikloje negali būti ir negalime sau leisti jokios pertraukos.“

S. Gabrielio sukeltas sujudimas vokiečių socialdemokratų gretose su M. Schulzo prasiveržimu į kanclerio kandidatūrą sutampa ir su panašiais poslinkiais Prancūzijoje.

Ten socialistas prezidentas Francois Hollande`as atsisakė kandidatuoti antrajai kadencijai, nes drauge su dauguma kitų politinio gyvenimo stebėtojų nujautė, kad tikriausiai nebūtų perrinktas. Todėl po dviejų pirminių turų Prancūzijos socialistai savo kandidatu į šalies prezidentus (kurio įgaliojimai panašūs į Vokietijos kanclerio) pasirinko Benoit Hamoną.

Žinoma, tai socialistams pergalės toli gražu negarantuoja, nes B. Hamonui reikės įveikti dar keturis kitus kandidatus – nuosaikiųjų dešiniųjų Francois Filloną, kraštutinių dešiniųjų Marine Le Pen, nuo socialistų atskilusį socialliberalą centristą Emmanuelį Macroną ir kraštutinių kairiųjų Jean-Lucą Melenchoną.  

Ir nors pastarajam duodama nedaug galimybių, kiti trys nuomonių apklausose varžosi maždaug po lygiai. Todėl šiuo metu visiškai neaišku, kas nuo gegužės pradžios vadovaus Prancūzijai.

Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“ žurnalistas Andresas Wyslingas nesidžiaugia, kad būtent „Benoit Hamonas prasiskverbė tarp socialistų. Tai kairiojo populizmo pergalė. Jis mėgaujasi utopijomis ir svajoja apie naują gražų pasaulį, kuriame žmonės dėl automatizacijos vis mažiau dirba ir gyvena iš valstybės teikiamų bazinių pajamų.

O į kairę nuo jo Jean-Lucas Mélenchonas šaukia „piliečius į revoliuciją“, kad šie įsteigtų „šeštąją Prancūzijos respubliką“. Su tokiu iliuzijų paistymu jiedu labiau tinka į televizijos debatų laidas negu į šalies valdžios viršūnę. Nė vienas iš šių dviejų kandidatų neturėtų pakliūti į antrąjį turą.“

Tik truputį mažiau, bet irgi miglota padėtis tvyro Vokietijoje. Visi stebėtojai sutinka, kad krikščionei demokratei A. Merkel bus sunku ketvirtą kartą laimėti kanclerio postą, tačiau niekas nedrįsta teigti, jog tai neįmanoma.

Klausimas tik tas, ar M. Schulzo įstojimas į ringą pagerina socialdemokratų šansus laimėti daugiau nei prieš ketverius metus. Savaitraštyje „Spiegel“ išspausdintame straipsnyje „Martinas Schulzas – džiuginanti alternatyva“ žurnalistas Markusas Feldenkirchas rašo, jog „ši kandidatūra galėtų Vokietijos socialdemokratams atnešti seniai trokštą stimulą pagaliau pakilti. Tai gera žinia ne tik jiems, bet ir pačiai demokratijai.

Kiekvienu atveju Martinas Schulzas spinduliuoja tuo pasitikėjimu savimi ir noru valdyti, kurio jo partijai seniai jau trūko. Bent jau nuo legendinio nenuoramos Gerhardo Schröderio laikų nė vienas socialdemokratų kandidatas neįžengė į rinkimų kovą su didesniu laimėti siekiančios savimonės kiekiu.“

„Spiegel“ žurnalistas neneigia, kad uždavinys „grąžinti socdemų partijai gyvybę“ M. Schulzui bus sunkus, juk „paskutiniu metu ji buvo tokia  letargiška, be aistros, paskendusi neviltyje.“

Tačiau pasak kito svetainės „Deutschlandfunk“ žurnalisto, uždavinys ne tiek sunkus, kiek stačiai „neįmanomas“, nes Vokietijos socialdemokratų partija – „demoralizuota“, „silpna“, „tragiškos būklės“, „kovojanti už savo išlikimą“, dviejose vakarų Vokietijos žemėse (Bavarijoje ir Baden-Viurtemberge) „susitraukusi iki nykštuko dydžio, o Rytų Vokietijoje ją lenkia jei ne kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“, tai buvusių komunistų „Kairiųjų partija“.

Bet kaip tik pastariesiems ekstremistams, – rašo M. Feldenkirchas, –  efektyviausiai ir gali pasipriešinti M. Schulzas, „aistringai ginantis Europos Sąjungą, šį soldarumu pagrįstą taikos ir gerovės projektą.

Nieko nebūtų svarbesnio, kaip išmąstytas proeuropietiškas požiūris tokiais laikais, kuomet dešiniojo ir kairiojo pakraščio populistai žmonėms nori įteigti, jog jų laimė glūdi nacionalizmo atgaivinime.“

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close