captcha

Jūsų klausimas priimtas

Agnė Narušytė. Kultūros atodangos nutirpus sniegui

Šią savaitę netikėtai nutirpo sniegas. Jau buvau pamiršusi, kaip žemė atrodė be jo. Viską dengė nuo senatvės sukietėjęs baltumos luobas, blizgėdavęs melsva mėnulio šviesa. Ir štai viskas baigėsi, slidaus šarvo neliko, nebelūš kojos ir rankos, nebeskils galvos, nebekris ledo gabalai nuo stogų. Pavasaris. Paukščiai. Šviesa. Išjungtas šildymas. Galima džiaugtis.

Šią savaitę netikėtai nutirpo sniegas. Jau buvau pamiršusi, kaip žemė atrodė be jo. Viską dengė nuo senatvės sukietėjęs baltumos luobas, blizgėdavęs melsva mėnulio šviesa. Ir štai viskas baigėsi, slidaus šarvo neliko, nebelūš kojos ir rankos, nebeskils galvos, nebekris ledo gabalai nuo stogų. Pavasaris. Paukščiai. Šviesa. Išjungtas šildymas. Galima džiaugtis.

Bet ne viskuo. Saulei nutirpdžius baltąjį apvalkalą, atsidengė ruda mirusių lapų spalva. Ir ne tik ji.

Yra toks kalnelis Vilniuje, prie stoties, tarp Sodų, Gėlių, Šv. Stepono ir Šopeno gatvių. Nuo jo pro medžius gražiai matosi Gedimino pilis, Šv. Jonų ir Visų Šventųjų bažnyčių bokštai, senamiesčio stogai ir kaminai. Bet visa tai švyti kaip nepasiekiama svajonė. Nes vieta, kurioje stoviu, pilna šiukšlių, kurios kaupėsi visą žiemą tarsi užšaldytas kultūrinis sluoksnis: tušti buteliai, suplotos pakuotės, prezervatyvai, adatos, žaislai, kibirai, kėdžių, stalų ir kitų neatpažįstamų rakandų nuolaužos, skardinės, lėkščių šukės ir daugybės šunų palikti turtai, šiukšlių dėžės vietoje išaugę į spalvotų maišelių kalną, dvelkiantį atitinkamai. Sniegas visa tai saugojo nuo savivaldybės stiklinio dangoraižio akies, perspėjamai blykčiojančios horizonte. Ji nemato apleisto, tamsaus, į depresiją panirusio miesto, kažką piktai burbančio jos didenybės papėdėje. Tame pastate leidžiantys dienas negirdi čia, ant purvais aptekusio šaligatvio, vykstančio kiemsargių pokalbio: „O kam šluoti? Viršininkas netikrins, be to, greitai pradės lyti ir viską nuplaus“. Natūra išgelbės kultūrą, kurios spindesys jau seniai išblėso – kultūra daugumai yra tik veltėdė, jokių ypatingų paslaugų neteikianti prostitutė. Rudas pavasaris atėjo į miestą, kuriame nieko neverta daryti, nes visas pastangas išpurvins paskalos, supūdys abejingumas, įklampins interesų konfliktai.

Per daug liūdną vaizdą nupiešiau? Betgi dar liūdnesnė yra užsitęsusi Modernaus meno centro kūrimo istorija. „Palikime jį svajonėms,“ – neseniai pasakė idėjos autorius ir mecenatas, chemikas Viktoras Butkus. Buvo susitarta dėl naujo muziejaus statybos dešiniajame Neries krante, netgi surengtas architektūros projekto konkursas. Tačiau pasikeitus valdžiai, kažkur įstrigo detalusis vietos planas, viskas sustojo, nežinia, ar kas nors dar bus, o gal bus, bet kitame mieste, nes Vilniui nereikia. Vilnius nori Guggenheimo, Ermitažo, o ne Modernaus meno centro. Tai jau girdėta – vis ta pati sena, nusibodusi istorija apie tai, kaip smulkūs asmeniniai interesai naikina viską pakeliui: visas idėjas, dideles ir mažas, palikdama paskui save pykčio nuosėdų šleifą, korupcijos dvoką, abejingumo pelkę...

Prisimenu, prieš keletą metų labai nustebau ir apsidžiaugiau sužinojusi, kad Lietuvoje atsirado  tikras meno mecenatas. Viktoras Butkus nutarė iš verslo uždirbtus milijonus skirti kultūrai, suformuoti kolekciją ir pastatyti muziejų. Tą kolekciją sudaro XX a. antrosios pusės menininkų darbai, kurių sovietmečio muziejai nepirko dėl to, kad jie neatitiko socialistinio realizmo kanonų, o nepriklausomos Lietuvos laikais – dėl to, kad fondų pildymui vis trūko lėšų. Taip ištisas kultūros sluoksnis liko išsibarstęs privačiose kolekcijose, todėl nebematomas ir nebežinomas. Kai ką pavyko įsigyti Nacionalinei dailės galerijai. Bet niekas iki šiol to laikotarpio nekaupė taip sistemingai: tapybą, grafiką, fotografiją, koliažus, performansų dokumentaciją, piešinius, video, visus autorius, jų svarbiausius kūrinius. Ir visa tai galima pamatyti Modernaus meno centro internetinėje svetainėje – šis, kol kas virtualus, muziejus nieko neslepia, žiūrinėdama čia eksponuojamus darbus pagaliau matau naujausią mūsų dailės istoriją. Žinau, kad rašomi ją pasakojantys ir analizuojantys tekstai. Tereikia tik pastato ir šis kultūros sluoksnis taps prieinamas visuomenei. Bet čia – stop. Nebus. Nereikia. Nežinau tikrųjų priežasčių, nežinau, intencijų ir interesų, bet situacija kartojasi – Lietuvoje visada buvo sunku statyti muziejus, ir nacionalinius, ir skirtus ką nors reikšmingo nuveikusiems asmenims. Ką tai reiškia?

Tarsi jaustume priešiškumą atminčiai. Mums baisu, kad muziejaus pastatas tarsi pjedestalas per aukštai iškels asmenybę, o mes turime būti lygiai nupjauti, braidyti po tą patį purvyną. Be to, visai nesvarbu, kas buvo iki mūsų, ypač jei praeitis problematiška, ne visai atitinka herojinį mitą. Palikdami sovietinės kultūros sluoksnį gulėti kur pakliuvo, mes iš tikrųjų išmėtėme savo atmintį, išardėme tapatybės pagrindą. Girdint diskusijas apie tai, ar verta turėti muziejus, ar verta kolekcionuoti sovietmečio meną, ar verta iš viso jį turėti, atrodo, kad Lietuvoje egzistuoja vienintelė vertybė – ekonominė nauda. Nereikia nei tapatybės, nei solidarumo jausmo, nei savigarbos. Kol diskutuojame, kultūra sau ramiai pūva, voliojasi jos dirbiniai kaip tie buteliai ant neprižiūrėto kalnelio. O mes prarandame galimybę „pažvelgti į save kitokiu kampu“, kaip yra sakęs Butkus, reflektuoti savo egzistenciją, kritiškai apmąstyti visuomenės tvarką, galingųjų strategijas ir ideologinius vaizdinius. Nekritiškus protus lengva valdyti. Kaip kokia konspiracijos teorijų šalininkė galėčiau pasakyti: kažkam tas nenoras pažvelgti į save per meno prizmę naudingas.

Bet neįtikina manęs tokios teorijos. Matau ką kita – nykią tuštumą šalies centre. Nėra ženklų, kurių skaitymas kurtų bendrumo jausmą, niekas neturi vertės. Tuštuma išstumia – visi baisisi emigracijos mastais, bet klysta, manydami, kad jos priežastys – grynai ekonominės. Mecenato dovanos atsisakymas yra tuštumos ženklas. Kai sako, kad mums nereikia dar vieno muziejaus, nereikia sovietmečio meno, nereikia ištiso kultūros sluoksnio, neišvengiamai pasigirsta – nereikia ir tavęs. Niekam nereikia tavo pastangų, idėjų, darbo, kūrinių. Jei mecenatui belieka tik svajoti, tuomet kitiems nelieka net ir to. Nereikalingų ženklų kalnas auga kažkur fondų tamsybėse. Mes esame pilka masė, gaminanti tik tuščius butelius. Apšviesti mus gali tik koks nors svetimos kultūros produktas, Ermitažas ar Guggenheimas, nesvarbu kas. Tai ryškūs žaisliukai dar nesukultūrintoje dykvietėje, masalas turistams, apakinantis blyksnis tuštumoje, laukiančioje, kol kažkas ateis ir kažką pakeis.

Šis vaizdas išėjo dar nykesnis nei tas kalnelis nutirpus sniegui. Dabar jis atrodo lyg ištiktas katastrofos. Negali būti, kad čia kada nors augs žolė. Šeimininko nėra. Viskas palikta savieigai. O šiukšlės kaupiasi. Gal ir kiltų mintis patvarkyti, bet ją tuojau pat nužudai. Beviltiška, nes ta pati tuštumos gamintojų masė viską sugrąžins į savo vietas – kiekvieną butelį, kiekvieną nuolaužą. Muziejaus idėja žvelgiant iš čia atrodo kaip keisti svaičiojimai – čia galioja tik baziniai instinktai. Staiga suprantu, kad ne Gedimino pilis, o šis kalnelis turėtų būti miesto simbolis. Todėl visus, kurie nori pamatyti tikrąjį Vilnių, kviečiu ant kalnelio – iš čia matyti ir įstabieji bokštai, ir seniai neremontuoti senamiesčio namai, o kampe, virš seniai nevalytos šiukšlių dėžės – tikras kvapų, spalvotų maišelių ir šlykštoko jų turinio Guggenheimas.

Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close