captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Ar Didžioji Britanija liks didelė?

Šiuo metu bene svarbiausias poslinkis pasaulyje – penktadienį įvykusi naujojo Amerikos prezidento Donaldo Trumpo, vienų labai ginčijamo, kitų silpnai teisinamo bent žodžiais „pagyvendim, pamatysim“, inauguracija. Kadangi apie tai dar daug kalbėsime ateity, šįkart nukreipkime žvilgsnį į Europą.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Ten irgi netrūksta skaudulių – vienas iš jų susijęs su klausimu, kaip ir kada Didžioji Britanija išstos iš Europos Sąjungos. Kaip pranešė amerikiečių nevyriausybinis strateginių tyrimų institutas „Stratfor“, tik ką praėjusią savaitę šiuo klausimu atsirado šiokio tokio aiškumo.

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May savo kalboje  antradienį dėl savo šalies išstojimo iš Europos Sąjungos pareiškė, jog Jungtinė Karalystė nebandys išlikti bendrojoje rinkoje, tačiau mėgins sudaryti visapusišką laisvos prekybos su Europos Sąjunga sutartį.

Premjerė pabrėžė, jog jos šaliai svarbiau atgauti imigracijos politikos kontrolę nei pasilikti bendrojoje rinkoje. Vadinamąjį „Brexitą“ ji apibūdino kaip priemonę suverenumui atgauti – ypač imigracijos, tačiau ir prekybos bei įstatymų leidybos klausimais.

Išstojimas iš Europos Sąjungos, anot premjerės, įgalins Jungtinę Karalystę sumažinti imigraciją, susigrąžinti visavertį parlamento suverenumą, atkurti Britanijos teismų ir teisėjų vyresniškumą.

Bet tam, – sakė ji, – kad šių tikslų pasiektų, Jungtinė Karalystė turės trauktis iš bendrosios rinkos, kurioje žmonės, prekės, paslaugos, kapitalas juda laisvai, ir jos vietoje pasirašyti „visapusišką, drąsią, ambicingą laisvosios prekybos sutartį“ su Europos Sąjunga.  

Išstodama iš bendrosios rinkos, Jungtinė Karalystė įgytų galimybę susiderėti dėl tokio kiekio laisvos prekybos sutarčių, kiek jai tinka, kartu į jas įtraukdama tuos ūkio sektorius, kuriuos norėtų įtraukti.

Th. May pažymėjo, jog siekdama susitarimo su Europos Sąjunga, jos vyriausybė stengsis taip pat sudaryti prekybos sutartis ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kinija, Indija, Brazilija bei daugeliu kitų šalių.

Tačiau ši strategija turi bent vieną didelį minusą: laisvosios prekybos sutarčių sudarymas užima daug laiko, paprastai po keletą metų, ir jas darosi vis sunkiau ratifikuoti. Ypač sudėtinga būtų tokią sutartį įgyvendinti tarp Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos.

Juk Europos Sąjungos atveju kiekvienos iš jos 27 šalių narių nacionalinis, o kai kuriais atvejais ir regioninis, parlamentas turės teisę vetuoti bet kokį susitarimą. Neseniai ratifikuotas susitarimas tarp Europos Sąjungos ir Kanados akivaizdžiai liudija, kaip sunku iki galo privesti ir užbaigti derybas dėl laisvosios prekybos sutarties su Europos Sąjunga.

Derybos dėl šio sandorio nusitęsė beveik dešimtmetį ir tik paskutinę akimirką pavyko įveikti regioninio Belgijos parlamento priešinimąsi ir sutartį ratifikuoti.

Panašiai ir derybos dėl laisvos prekybos sutarties su Jungtine Karalyste gali suteikti ES šalims narėms galimybę pagrasinti veto panaudojimu tam, kad jos išsikovotų nuolaidų, kurios nebūtinai tiesiogiai susijusios su „Brexitu“.

Pagal ES taisykles, šaliai narei pareiškus ketinimą išstoti, abiem pusėms duota dveji metai susiderėti ne tik dėl išstojimo sąlygų, bet ir dėl būsimų santykių pobūdžio. Atsižvelgus į derybų sudėtingumą, šį dvejų metų periodą galima prailginti, ir to išties gali prireikti, kad dėl visko būtų iki smulkmenų susitarta.

Ir nors Th. May teigė, jog Londonas nesuinteresuotas „neribotu pereinamuoju statusu“, atsiskyrimas nuo Europos Sąjungos bus įgyvendinamas fazėmis tam, kad Jungtinės Karalystės įmonės įgytų laiko prisitaikyti prie po atsiskyrimo susidarysiančios naujos aplinkos.

Vis dėlto atsiskyrimo termino pratęsimas taip pat pareikalautų visų ES narių šalių pritarimo, o tai joms vėl suteiktų progą kelti naujus reikalavimus.

Kitas faktorius, galintis paveikti atsiskyrimo derybų tempą ir kryptį, yra tas:  kaip suderinti pagrindinių ES šalių vyriausybių norą pasiekti  visapusišką susitarimą su Jungtine Karalyste dėl prekybos su būtinybe signalizuoti savo pačių piliečiams, jog išstojimas iš Europos Sąjungos nėra toks jau beskausmis procesas?

Atskleisdama vieną iš būsimų derybų tikslų, premjerė Th. May teigė, kad jos vyriausybė bandysianti išsaugoti vadinamąsias paso teises, leidžiančias Jungtinės Karalystės finansų sektoriuje dirbančioms bendrovėms be papildomo įgaliojimo pardavinėti savo produktus Europos Sąjungoje. Ji net užsiminė, kad Didžioji Britanija galėtų duoti prieigą prie savo automobilių sektoriaus (tai būtų didelė nuolaida tokioms šalims kaip Vokietija) mainais už britams palankų susitarimą finansų sektoriuje.

Europos vyriausybės besiderėdamos dėl Britanijos išstojimo nenorės padrąsinti ir euroskeptiškųjų partijų, kurios paskutiniu metu stiprėja Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje.

O ir pačioje Jungtinėje Karalystėje premjerė Th. May pabrėžė nacionalinio vieningumo svarbą, atsižvelgdama į tai, kad būtent Škotijoje ir Šiaurės Airijoje dauguma piliečių balsavo prieš „Brexitą“ ir regioninė Škotijos vyriausybė ypač balsiai reikalauja Jungtinės Karalystės pasilikimo bendrojoje rinkoje.

Savo kalboje ministrė pirmininkė bandė išlaikyti pusiausvyrą tarp nacionalinio suverenumo išsaugojimo ir britų kaip prekybininkų valstybės tradicijos apgynimo. Ji pažadėjo šalį suvienyti ir padaryti „ją stipriau žvelgiančią išorėn nei bet kada anksčiau“, turint omeny abiejų stovyklų rinkėjų interesus ir šalies pagrindinių ūkio sektorių prioritetus.

Tačiau pirmosios reakcijos į Th. May sausio 17 d. kalbą rodė, kad „Brexito“ kampanijos paliktos skilimo žaizdos dar neužgijo. Eurofilai premjerę kaltino be reikalo atsisakius bendrosios rinkos  deryboms dar nė neprasidėjus, o euroskeptikai reikalavo, kad ji su Europos Sąjunga nutrauktų visus saitus.

Štai dilema, prieš kurią Th. May atsidūrė – nors „Brexito“ referendume dalyvavę balsuotojai suteikė savo vyriausybei aiškų mandatą iš Europos Sąjungos išstoti, referendumas nenustatė aiškių sąlygų, kuriomis išstojimas turėtų įvykti. Prieš šešis mėnesius perėmusi vyriausybės vairą, premjerė buvo stipriai spaudžiama atskleisti savo šalies derybų strategiją.

„Sausio 17-ąją ji kiek galėjo, taip ir padarė, tačiau daugeliu klausimų pasisakė dviprasmiškai, paliko abejonių. Ji tikriausiai nenorėjo pažadėti to, ko vėliau negalėtų ištesėti. Ir nors premjerei gal ir pasisekė atsakyti į kai kuriuos svarbiausius su „Brexitu“ susijusius klausimus, akivaizdu, jog liko dar daug kitų, į kuriuos bus galima atsakyti tik deryboms prasidėjus kovo pabaigoje, – rašė amerikiečių nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai.    

Oslo dienraštis „Verdens Gang“ klausė: „kokia yra bendradarbiavimo Europos Sąjungoje prasmė, jeigu narystės neturinčios šalys gali išsidėrėti lygiai tokias pat geras sąlygas?“

O Taivano sostinės dienraštis „Lianhe Bao“ rašė, jog „kietasis „Brexitas“, kurį Th. May anonsavo, laikosi britų užsienio ir prekybos politikos pagrindinio principo. Istoriškai pirmoji pramonės valstybė mato save kaip laisvosios prekybos pirmtakė.

Ji nori išsivaduoti iš vis sudėtingesnių ES taisyklių ir savo vaidmenį pasaulyje apsibrėžti naujai. Tuo ji atrodo priešinasi globalizacijai ir didesniam regioniniam bendradarbiavimui. Tačiau Didžiajai Britanijai gali pavykti išsaugoti savo teisę vienašališkai priimti sprendimus ir kartu sėkmingai prekiauti tarptautinėje bendrijoje. „Brexitu“ Londonas susikūrė sąlygas ilgalaikei pažangai“, – rašė Taipėjuje leidžiamas laikraštis.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...