captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Partinis vadovavimas

Prieš kelias savaites Utenos viešojoje bibliotekoje diskutavau su uteniškiais apie Lietuvos politines partijas. Publika buvo įvairaus amžiaus – nuo pensininkų iki vyresniųjų klasių moksleivių, tačiau į renginį bibliotekoje visi atėjo tikriausiai dėl tos pačios priežasties – noro suprasti, kas vyksta mūsų partinėje sistemoje.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Prieš kelias savaites Utenos viešojoje bibliotekoje diskutavau su uteniškiais apie Lietuvos politines partijas. Publika buvo įvairaus amžiaus – nuo pensininkų iki vyresniųjų klasių moksleivių, tačiau į renginį bibliotekoje visi atėjo tikriausiai dėl tos pačios priežasties – noro suprasti, kas vyksta mūsų partinėje sistemoje.

Visi žinome, kad jau daug metų įvairios sociologinės apklausos rodo tą patį – politinės partijos yra tos institucijos, kuriomis mūsų žmonės nepasitiki labiausiai. Toks požiūris negali nestebinti, nes partijos yra reiškinys, natūraliai atsiradęs atstovaujamosios demokratijos raidoje. Europietiškoje civilizacijoje vis labiau įsitvirtinant idėjai, kad valdžia kyla ne iš Dievo, o iš tautos, prireikė tautos atstovų, kuriems piliečiai suteikia sprendimų galią. Tie atstovai ėmė jungtis į tam tikras grupes, kurios ilgainiui tapo partijomis.

Politikos teorijoje pabrėžiama, kad taip natūraliai atsiradusios partijos ne tik įgyvendina politinio atstovavimo idėją, bet ir derina ją su efektyviu valdymu. Kitaip tariant, partijos ne tik jungia norinčiuosius būti mūsų atstovais, bet ir rengia juos dirbti politikais – tiek parlamente, tiek Vyriausybėje.

Tačiau tai – tik teorija, kuri kažkodėl gana dažnai būna tolokai nuo praktikos. Taip, politinė praktika patvirtina, kad partijos suburia tuos, kurie nori būti mūsų atstovais, tačiau suburia pagal kartais nelabai aiškius požymius. Galima suprasti, kodėl žmonės priklauso, tarkim, Tėvynės sąjungai. Juos vienija vertybės, kurios europietiškoje civilizacijoje laikomos dešiniosiomis – tai šeima, bendruomenė, tauta, valstybė, religija, bažnyčia. Tačiau daug sunkiau atrasti bendras vertybes tų, kurie priklauso Darbo partijai. Gal tikrai tai tiesiog žmonės, besiburiantys apie populiarų visuomenėje žmogų ir taip siekiantys kažkokios asmeninės naudos?

Praktika patvirtina ir tai, kad partija yra svarbus socialinio veikimo įrankis. Juk Viktoras Uspaskich galėjo vienas pats daug kartų kelti savo kandidatūrą vienmandatėje apygardoje ir taip nuolat būti Seimo nariu. Tačiau tai, ką gali vienas Seimo narys ir ką gali parlamentinės partijos vadovas, yra nepalyginami dalykai, kuriuos kuklusis verslininkas iš Kėdainių puikiai suvokia.

Tačiau politinė praktika, bent jau mūsiškė, rodo, kad partijos prastai ruošia savo narius dirbti politikais. Lieka tik stebėtis, kaip per aštuonerius buvimo opozicijoje metus Tėvynės sąjunga nerado geresnio energetikos ministro nei ponas Sekmokas. Kas nulėmė šio asmens paskyrimą ministru – kompetencija ar priklausymas partijos lyderio artimajai aplinkai? Dabartinis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius buvo prabilęs apie baudžiamąją bylą buvusiems energetikos ministerijos vadovams, tai nejaugi tokia kalba buvo be pagrindo?

Praktika liudija ir tai, kad mūsų partijos nesutaria dėl politinio vadovavimo ministerijoms. A. Kubiliaus vyriausybėje buvo nuspręsta visus konkrečios ministerijos viceministrų postus atiduoti tai partijai, kuriai priklauso ministras. Gal ne be reikalo politinio gyvenimo komentatoriai taip valdomas ministerijas ėmė vadinti vienos partijos tėvonijomis? Iš patikimų šaltinių žinau, kad tuometinis švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo įspėtas, jog jo inicijuojama aukštojo mokslo reforma prieštarauja Konstitucijai, ką vėliau Konstitucinis Teismas ir pripažino. Jei toje ministerijoje viceministrais būtų buvę ne vien Liberalų sąjūdžio atstovai, gal jie būtų sulaikę ministrą nuo nereikalingos reformos?

Dabartinė tvarka, kai ministerijos viceministrus deleguoja visos koalicijos partnerės, greičiausiai geresnė, bet ir čia yra problemėlių. Darbo partija užsispyrusiai stumia į viceministrus kažkokį poną Bekešių, nors užsienio reikalų ministras, patyręs diplomatas Linas Linkevičius atsisako jo dėl kompetencijos stokos. 

Tačiau liūdniausia, kai partijoms rūpi ne politinis vadovavimas ministerijoms, bet savi grupiniai ar asmeniniai interesai. Eiliniai piliečiai, nesvarbu kur jie gyvena – Utenoje ar Vilniuje – tą puikiai mato, tačiau jaučiasi nieko negalintys pakeisti.   

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close