captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Bogdanas. Su šypsena prieš investuotojus

Kad žmonių bendruomenė ekonomiškai klestėtų ir vystytųsi, reikia poros pagrindinių dalykų. Nesvarbu dydis – ar tai gyvenvietė, ar miestas, ar valstybė. Du atraminiai taškai tie patys: ateinantis kapitalas ir vietinis kapitalas.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Kada atkeliauja investicija iš svetur, reikia pasirūpinti, kad ji jaustųsi saugiai ir jaustų valdžios paramą. Ateinantis užsienio kapitalas ar įmonės yra tie patys modernizuoti pirkliai ir amatininkai, kuriuos kvietėsi į Vilnių didysis kunigaikštis Gediminas XIV amžiuje. Ir pasikvietęs nepaliko vietinių klanų suvalgymui, o įkurdino ir sudarė sąlygas. Tuos laikus Vilniuje mums mena Vokiečių gatvės pavadinimas, buvę žydų kvartalai su gatvių vardais, žyminčiais profesijas, sovietmečiu iškraipyto ir neatitaisyto pavadinimo Rusų gatvė, kur telkėsi rusėnai iš rytinių LDK žemių.

Svečio reketavimas

Dabartinė Vilniaus miesto valdžia teoriškai žino, jog kapitalas iš šalies yra gerai, tačiau jam atėjus sugeba gerai jam patampyti nervus. Pasirodė prekybos tinklas „Lidl“, miestelėnai puolė rikiuotis į seniai pamirštas eiles prie kasų, amžinai besišypsantis meras „nusipaveikslavo“, kad žmonėms naujas gėris asocijuotųsi su juo, o tada prasidėjo lietuviška realybė.

Vos „Lidl“ įsigijo apleistą ir griūvantį buvusį Kelių policijos pastatą Giraitės gatvėje, tuoj gavo žinoti, jog lengvai jo nenugriaus, nes tai esąs brangus sovietinis palikimas. Galite įsivaizduoti, kaip tai kontrastavo investuotojams su girdėtais valdžios užtikrinimais, jog kliūčių dirbti nebus, jog „jūs tik praneškite, jei kas ne taip, ir viską išspręsime, nebus jokių dirbtinių kliūčių“. Pamovė lygioj vietoj, sulaukę, kol įmerkė uodegą su pirkiniu.

Nors buvo sukilta apginti galimai architektūros paminklą, praktika parodė, kad dirbantiems architektams jis jokia vertybė: visi dėmesio susilaukę projektai per „Lidl“ pastato konkursą, vykusį jau po protestų, nepaliko griuvėsiams vietos būsimame komplekse. Dabar „Lidl“ turi ką pasakoti per tarptautinius verslo seminarus, kad jei valdžia Lietuvoje jums pažada, tai dar nieko nereiškia, nes kažkam staiga gali kilti noras pamelžti svečio piniginę ir už svetimus pinigus įgyvendinti savo architektūrinę viziją.

Kilpos vietiniam

Antra sudėtinė ekonominio vystymosi dalis yra vietinis kapitalas, kuris investuoja savo namuose. Pažvelkime į gražiausius senuosius Vilniaus statinius: renesansinius rūmus Antakalnyje pastatė Sapiegos, baroko perlas šv. Petro ir Povilo bažnyčia iškilo už Pacų giminės turtus... Senamiestis pilnas namų, per amžius pastatytų vietinių investuotojų pastangomis.

Po priverstinės sovietmečio pauzės tos pastangos atsinaujino. Kad ir kiek besigirtų buvęs meras, kad pastatė dangoraižius kairiajame Neries krante, pagyromis tikėti gali nebent visiški naivuoliai. Tuos dangoraižius pastatė privatus verslas, o savivaldybės didysis nuopelnas, kad nesutrukdė. Tik tiek.

Dabar didžiulis projektas vykdomas apleistoje Vilniaus dalyje netoli centro, kur buvo „Žalgirio“ futbolo stadionas. Juo susidomėjo tarptautinis „superinių“ viešbučių tinklas „Marriott“ ir, patikėjęs vietinių vizija, investuoja tenai į pirmą savo viešbutį Baltijos šalyse. Sužinojęs atbėga su šypsena Vilniaus meras ir spalvotai „nusipaveiksluoja“. Jei projektas įvyks, bus galima visiems parodyti, kad stovėjęs prie ištakų.

Vietinis kapitalas gigantiškam projektui sukaupė 200 mln. eurų. Jei pinigai virs statiniais, biudžetas gaus apie 40 mln. eurų mokesčių. Tačiau pakilo keli seno futbolo stadiono mylėtojai, ir darbai stoja. Savivaldybė tuoj pat ima pinti kilpą investuotojui, pamiršusi, jog į futbolo stadioną Šeškinėje jau sukišta 135 mln. litų (39 mln. eurų) ir būtų racionaliau imtis tęsinio. Meras pamiršta, kad pribuvėja turi ne tik „paveiksluotis“, bet ir padėti ateiti į pasaulį.

Kada stoja žiema, apie futbolą kalbėti neįdomu, nėra paklausos, todėl ne sezono laikotarpiu stabdžių darbo imasi grupelė vietos gyventojų. Jiems, gyvenantiems Žirmūnų daugiabučiuose, kurių dauguma yra penkiaaukščiai, nepatinka būsimų namų aukštis. Krisk iš koto – jie nori ne daugiau keturių aukštų, o septyni jiems nepatinka. Jie, matyt, labai gerai jautėsi, kai pati gamta artėjo prie jų namų ir po apleistą, prižėlusį stadioną laigė stirnos. Šalin investicijas, kurios grąžintų rajoną miestui ir žmonėms.

Ir vėl savivaldybė neria kilpą, vyriausiasis miesto architektas ima kalbėti burtažodžiais, nors jis pats su kitais profesionalais yra pripažinęs, kad Vilnius per daug išskydęs teritorijoje ir komfortabiliau būtų gyventi jį labiau sutankinus. Jis šį principą kažkodėl taiko Žvėrynui, nepaisydamas jo siaurų, nepritaikytų didesniam automobilių srautui gatvių, taip versdamas prestižinį rajoną nekomfortabiliu gyventi, bet leisdamas dabartiniams vystytojams užsidirbti maksimumą. O platesnių, pralaidžių gatvių rajone aplink  „Žalgirio“ stadioną jau leisti ir patvirtinti septyni aukštai staiga atsiduria po klaustuku, kuris grasina visos seniai teisiškai suderintos investicijos atsiperkamumui.

Jeigu atsakingi Vilniaus asmenys su pirmuoju miestiečių išrinktu meru eikvoja energiją ir ateinančio, ir čia esančio kapitalo investicijų stabdymui, jie, matyt, turi kažkokį motyvą taip elgtis. Tačiau, būdami kuklūs, jį nuo mūsų slepia, todėl plika ir motyvais neginkluota akimi matosi tik sabotažas. Tas pats su užsienio investicija, tas pats ir vietiniam kapitalui.

Nesvarbu, ar sabotažas kyla iš nesusivokimo, ar iš neskaidrių minčių poveikio – nuo jo miesto gerovė neaugs.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...