captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. A. Medeišienė. Apie monologą ir dialogą

Situacija, kurią perpasakosiu, vyko vienoje Anglijos psichiatrinėje ligoninėje prieš gerą dvidešimtmetį.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į ligoninę atvyko geras Forumo teatro specialistas dėstyti praktinius mokymus naujai grupei, sudarytai iš ligoninės pacientų, jų slaugytojų ir gydytojų. Pradėti jis nutarė pristatydamas grupei truputį teatro istorijos – kaip senovės Graikijoje nuo choro, giedančio ditirambus, atsiskyrė vienas žmogus ir tapo protagonistu, t. y. pagrindiniu veikėju. Jis, stovintis atskirai, konfrontuojantis su minia, kartais kalbantis monologu, ir buvo teatro pradžios ženklas. Norėdamas užtvirtinti auditorijos žinias, lektorius akcentavo: „Kai teatre ar kur kitur žmogus kalba pats sau, tai vadinama monologu. Ar suprantama?“

Auditorijai buvo aišku. Įkvėptas sėkmės, kalbėtojas tęsė mintį apie vėliau atsiradusį antrąjį aktorių, o su juo – ir užsimezgusį dialogą. „Tai kas gi yra dialogas?“ – tikėdamasis greito atsakymo perklausė kalbėtojas. Jokio atsakymo, jokių variantų. Tyla, kad ir kaip kalbėtojas stengėsi rodydamas tai vieną pirštą, tai du, tai jungdamas juos tarpusavyje: „Na, jie monologas yra kai vienas žmogus kalba pats sau, tai dialogas yra...? Tai yra....?“

„Žinau!” – entuziastingai šūktelėjo vienas pacientas. „Dialogas yra, kai du žmonės kalba patys sau!”

Ši istorija leidžia kalbėti apie ne vieną temą. Pavyzdžiui, kad meno ir dramos terapijos užsiėmimai Anglijos psichiatrinėse ligoninėse vyksta jau seniai. Kad savo laiką, gebėjimus, žinias jiems skiria geri įvairių sričių profesionalai. Kad prieš susitikdami akis į akį su psichiatrinės ligoninės ar kalėjimo auditorija atvykstantieji mokomi vietos specialistų – daugybė smulkių detalių nesusidūrusiems su tokiais žmonėmis tiesiog neįsivaizduojamos.

Prieš keletą metų su studentų grupe dalyvavau proceso dramos užsiėmime Mančesterio moterų kalėjime. Tokios sesijos tame ir netoliese esančiame vyrų kalėjime jau vyko bene 25-erius metus. Į klausimus, kodėl tokie užsiėmimai vedami net kaliniams, profesorius, su kuriuo tuo metu dirbau, atsakydavo paprastai – šie žmonės irgi turi tam teisę.

Tokią teisę supranta ir valdžios institucijos, nes minėtoms daug laiko sąnaudų ir sunkokai pamatuojamo poveikio veikloms skiria dėmesio, laiko ir lėšų.

Visgi norėčiau grįžti prie fantastiškos psichiatrinės ligoninės paciento įžvalgos, kad „dialogas yra, kai du žmonės kalba patys sau!” ir pacituoti Augusto Boalį, taip pakomentavusį šį įvykį:

„Ar pacientas blogai suprato, ar dėl savito skaidraus proto sugebėjo perprasti didžią gyvenimo tiesą – dialogai realybėje vyksta retai.“

Kurioziška, tačiau tikri dialogai, kai keičiamasi nuomonėmis, kai diskutuojama situacija, stengiantis ją perprasti, išsiaiškinti ir išspręsti, teatre vyksta dažniau nei gyvenime.

Todėl būtina ir privaloma įsileisti į savo aplinkas daugiau pasaulyje išbandytų teatrinių formų, metodų, eksperimentų. Kalbu ne apie siūlomą prievolę pamatyti daugiau spektaklių, o apie veikti įgalinančius ir pokyčius skatinančius taikomuosius teatro metodus.

Visos teatrinės veiklos, egzistuojančios už profesionalaus teatro ribų, yra tiesiogiai naudingos individui, bendruomenei, visuomenei. Pagal savo formą ir turinį jie yra itin paveikūs diskutuoti vertybinėmis temomis, etinėms-moralinėms nuostatoms bei įtampoms aptarti ir jas tirti.

Estetinę teatro erdvę susikuria publika: užtenka tik įdėmiai žvelgti viena kryptimi, ir erdvė kinta. Aktorius virsta dvilype būtybe - savimi ir veikėju, objektai greta savo kasdienių reikšmių tampa dar ir priemone atminčiai ir vaizduotei. Menkiausi gestai išdidėja, o atstumai mažėja, teigia A. Boalis.

Sveikajai visuomenės daliai (nepamirškime - visa yra reliatyvu) tokios praktikos aiškiai ir pamatuojamai naudingos, nes jos:

- suteikia naujų kūrybinių, socialinių, komunikacijos gebėjimų;

- koreguoja tam tikrame asmenybės raidos etape kitų padarytą žalą, moko gyventi dabartimi, taip gerinant gyvenimo kokybę;

- didina socialinį jautrumą bei gebėjimus dirbti grupėje, vertinti pačiam save, matyti kitus ir suprasti jų poreikius, taigi gilina refleksijos, kritinio mąstymo ir savireguliacijos gebėjimus.

Mieli mano kraujo broliai teatro edukatoriai, mieli kūrybininkai, psichologai, sociologai, taikantys savo veiklose teatrinius metodus, mes turime privilegiją stumtelėti visuomenę dialogo link. Matykime prasidėjusius metus kaip naujų galimybių areną.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...