captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Kaip nugalėti „valstiečius”? Jų pačių ginklu

Baisėtis, gąsdinti ir apokaliptiškai vartyti akis, tariant žodį „populizmas”, šiandien yra gero tono taisyklė. Šios taisyklės reikia atsisakyti, jei norima pergalės ar bent jau santykinės sėkmės rinkimuose. Tai liudija kad ir pastarųjų kadencijų patirtis.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Piktintis populizmu – tas pats, kas piktintis demokratija

Demokratija ir populizmas yra neatskiriami dalykai. Nėra prasmės gąsdinti populizmu, kai pati politinė santvarka reikalauja paklusti liaudies balsui kaip Dievo balsui. Savo ruožtu palankus balsas gaunamas įsiteikiant rinkėjams pagal jų nuotaikas – net ne nuomones, kurių daug kas tiesiog neturi, nes nesuvokia, kas vyksta, o nuotaikas.

Nes tik nedidelė rinkėjų dalis iš tikrųjų domisi, gilinasi, analizuoja politinį gyvenimą ir daro adekvačias išvadas, turėdama pakankamai žinių ir gebėjimo kritiškai vertinti informaciją. Kaip sakė Walteris Lippmannas, eilinis pilietis „gyvena pasaulyje, kurio nemato, nesupranta ir negali valdyti” (Lippmann W., The Phantom Public, 1927).

Populizmas tėra šio politikos fakto padarinys ir pripažinimas. Rinkėjai gauna tai, ką dauguma jų yra pajėgūs suvirškinti ir pageidauja girdėti. Partijos ir politikai, kurie bando plaukti prieš srovę, galiausiai lieka už borto ir skęsta, baidydami pakeliui į dugną žuvis savo teisuoliškomis nepopulistų grimasomis.

Tradicinėms partijoms sėkmę lėmė netradicinis elgesys

Kada, tarkime, liberalai buvo populiariausi? 2000-aisiais, kai jiems populistiškai vadovavo Rolandas Paksas, ir 2016-ųjų pavasarį, kai turėjo paprastam žmogui patrauklius lyderius, tokius, kaip Eligijus Masiulis iš „sveiko proto” ir Antanas Guoga iš „Duokim garo”.

Ar šie – populiarūs – liberalai buvo išties labai liberalūs ir ideologiškai nuoseklūs? Nė velnio. Net E. Masiulis vengė viešai kalbėti liberaliomis seksualinių mažumų, moterų išlaisvinimo iš baltaodžių vyrų priespaudos ir panašiomis temomis, suprasdamas, kad daugumai jo rinkėjų tai neaktualu, neįdomu arba net nepriimtina. Su tokiomis kalbomis būtų tekę orientuotis ne į pergalę, o į penkis procentus.

Kada socialdemokratams pavyko atsitiesti po 2004 m. ir 2008 m. patirtų pralaimėjimų ir grįžti į valdžią? Tada, kai partijai vadovavo aptakią ir eklektišką „vidurio kelio” kryptį pasirinkęs Algirdas Butkevičius, vedęs ne socialdemokratinio grynumo, o liberalių ir net konservatyvių nuostatų integravimo link.

2012-ųjų LSDP, ideologiškai beveik nesiangažuodama, tiesiog leido rinkėjams projektuoti jų turimus lūkesčius į šią partiją, kad ir kokie tie lūkesčiai būtų. Panašiai kaip Dalia Grybauskaitė 2009-aisiais, į klausimą apie jos ideologines nuostatas atsakiusi, kad pasiima tai, kas geriausia, ir iš socialdemokratijos, ir iš liberalizmo, ir iš konservatizmo.

Kada didžiausią rinkėjų skaičių pavyko pritraukti konservatoriams-krikdemams? Tada, kai Gediminas Vagnorius prasuko rublinių indėlių kompensavimo populizmą. Tada, kai partijai ėmė vadovauti ne kuris nors nuoseklus idėjinis konservatorius ar krikščionis demokratas, o liberalių pažiūrų Gabrielius Landsbergis.

Jo vadovaujamos TS-LKD politinė rinkodara rėmėsi prielaida, kad, konservatoriams „suvalgius” krikdemų elektoratą, plėstis šia kryptimi nebėra erdvės, o perspektyvi plėtros kryptis – liberalų teritorijos, didieji miestai, „urban” tipo rinkėjas, jaunimas. Ir štai rezultatas daugiamandatėje apygardoje – puikus, nors čia ne tik konservatorių nuopelnas, bet ir liberalų skandalo padarinys.

Įveikti „valstiečius” jų pačių ginklais

Visų trijų „tradicinių” partijų minėti pavyzdžiai liudija, kad kuo labiau jos tolsta nuo savo tikro ar tariamo tradiciškumo, ideologiškumo, kuo įžūliau eina populistinės catch-all politinės komunikacijos kryptimi, tuo geriau joms sekasi.

Šią paprastą ir nesunkiai grindžiamą aplinkybę šiandien aršiai bando paneigti dalis viskuo nepatenkintų socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos krikdemų. Tačiau kad ir kaip gražiai atrodytų jų pastangos išryškinti savo ideologinę šerdį ir ja teisuoliškai vadovautis, nieko gero jų partijoms tas ideologinis išsigryninimas – nei socialdemokratinis, nei krikdemiškas – artimiausiu metu neduos.

Triuškinama „valstiečių” pergalė praėjusių metų rinkimuose liudija, kad ir socialdemokratinėje centro kairėje, iš kurios „valstiečiai” sėkmingai stumia socdemus, ir krikdemiškoje centro dešinėje, kur jie meta iššūkį Tėvynės sąjungos krikdemiškam sparnui, laimi ne ideologijos, jų seni lietuviški šleifai ir nevykę upgrade’ai, o nauji populistiniai įvaizdžiai. Laimi antipartinis Ramūnas Karbauskis ir ūkiškas Visvaldas Matijošaitis.

Jei krikdemai su Pauliumi Saudargu priešaky arba socialdemokratai su išties ideologiškai principingu Gintautu Palucku ateis ir pasakys šios erdvės rinkėjams, kad jie nusigręžtų nuo R. Karbauskio ir V. Matijošaičio, nes šie – populistai, ir palaikytų grynąją krikščioniškąją demokratiją arba socialdemokratiją, tai bus, labai švelniai tariant, nei šis, nei tas. Ideologiškai tvirti krikdemai per kitus rinkimus galės tada nebent teisintis, kad krikščioniškai atsuko antrą žandą „valstiečiams”.

Ir LSDP, ir TS-LKD reikia esminio politinės komunikacijos perkrovimo. Tas perkrovimas turi sukurti naujas kairiojo ir dešiniojo populizmo versijas, pajėgias konkuruoti su pagrindiniais varžovais – „valstiečiais”. Kitaip nieko gero nebus. Socdemus dar toliau į politikos paraštes stums „valstiečiai”, o jei konservatoriai nepajėgs išplėšti iš pastarųjų ginčijamų „krikdemiškų” teritorijų, kai tuo metu kitame fronte juos spaus liberalai, TS-LKD gali pralaimėti abiejuose frontuose.

Bet kuriuo atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kalbama problema jokiu būdu nesusiveda į naujo partijos pirmininko išsirinkimą, kaip kad šiuo metu bando pateikti dalis maištaujančių krikdemų ir socialdemokratų.

Pirmininkas – svarbu, bet ne svarbiausia ir ne pirmiausia

Per du su puse nepriklausomybės dešimtmečio partinės veiklos dalyviai taip įprato prie suasmenintos politikos, kad daugybę su partijų pirmininkais net menkai tesusijusių problemų įsivaizduoja galį išspręsti keisdami pirmininkus. Tai mažų mažiausiai naivu. Tai ateina iš tų laikų, kai socdemams (LDDP) ir konservatoriams vadovavo nepajudinami patriarchai, o už naujus primityvius politinius darinius žmonės balsavo dėl jų vadų: R. Pakso, Artūro Paulausko, Viktoro Uspaskicho.

Dabar iš visų pusių sklinda kalbos apie socialdemokratų, konservatorių, liberalų bėdas ir godas dėl esą netinkamų pirmininkų. Galbūt Remigijus Šimašius ir nebeturi to savo neilgalaikio „vienkartinio” patrauklumo, padėjusio per savivaldos rinkimus, bet jo vadovaujama partija, kad ir netekusi populiaraus pirmininko E. Masiulio, kad ir sukrėsta praėjusių metų skandalo, savo rinkimų rezultatus, palyginti su 2012 m., pagerino. Jai daug kas prognozavo nepatekimą į Seimą, o ji net sustiprino pozicijas.

G. Landsbergio vadovaujami konservatoriai gavo tiek balsų daugiamandatėje apygardoje, kiek ši partija nė iš tolo neregėjo nuo 1996 metų. Šis pasiekimas, kalbant apie politinės komunikacijos efektyvumą, buvo gerokai ryškesnis nei dviejų mandatų Seime praradimas. Nejau kas nors mano, kad, pakeitę G. Landsbergį, tarkime, P. Saudargu, konservatoriai kituose rinkimuose pasirodys geriau nei pernai?

A. Butkevičius savo sąskaitoje turi pliusą ir minusą: laimėtus 2012 m. rinkimus ir pralaimėtus 2016 m. rinkimus. Iš LSDP gretų sklinda reikalavimas skubiai keisti pirmininką. Bet tai nieko šiai partijai nepakeis į gera, nes partijos politinis veidas pirmiausia yra jos frakcija Seime, o LSDP frakcija liko beveik tokia pati, kokia buvo. A. Butkevičius joje atrodo geriau už pretendentus užimti jo vietą. Kitas pirmininkas ar pirmininkė socdemams dabar būtų kaip moteriški aukštakulniai prie vyriško kostiumo su „kliošine” kelnių apačia.

Ta proga galime prisiminti konservatorių situaciją po 1996 m. laimėtų rinkimų. 2000-aisias jie prapylė taip, kad liko, regis, vos su 9 žmonių frakcija Seime. Bet pirmininkas dar beveik trejus metus buvo tas pats, kol jį, artėjant Seimo rinkimams, pakeitė A. Kubilius.

Prasminga atnaujinti partijos vadovybę tada, kai artėja rinkimai ir gali atsinaujinti visas kandidatų į Seimą sąrašas, visa komunikacijos strategija, įvaizdis. Naujas pirmininkas arba esminis seno pirmininko update'as prasmingas, grubiai tariant, likus maždaug metams ar (daugiausia) pusantrų metų iki rinkimų.

Dabar skubiai išrinktas naujas LSDP pirmininkas būtų tik seno paveldo inkrustacija, mėginimas vaizduoti, kad kažkas keičiasi, kai niekas iš tikro nesikeičia. Geriau tegul pirma senoji gvardija ištaiso padarytas klaidas, sutvirtina braškančius pamatus, išvalo „apačias” nuo vaikus mušančių direktorių ir jų bendraminčių, sutaria, kad į rinkimus 2020-aisias ves smarkiai atnaujinta komanda, o tada jau stato ant sutvirtintų pamatų naują vadovybę ir naują įvaizdį.

Tuo metu, jei artėjančius TS-LKD pirmininko rinkimus laimėtų G. Landsbergio oponentas krikdemas P. Saudargas (tai mažai tikėtina), idėjinis skilimas ir grupinis susipriešinimas veikiau sustiprėtų nei sumažėtų, o partijos įvaizdis apvirstų aukštyn kojomis, kas negali būti naudinga. Turint šitokį įdirbį liberalioje miestiškoje politikos „rinkoje”, imti ir vienu ypu užleisti ją Liberalų sąjūdžiui būtų klaida.

Kita vertus, dabartinis krikdemiško sparno statusas, kai partija pasirinko pabrėžtinai liberalią kryptį, pirmininką ir jo komandą, lemia šio sparno silpnumą konkurencinėje kovoje su „valstiečiais” ir gali baigtis nemažos dalies rinkėjų praradimu. Kad taip nenutiktų, konservatoriai-krikdemai galėtų pasieškoti kompromisinės vienijančios kandidatūros į vadovus. Intelektualaus, vakarietiškos kultūros ir profesinės patirties žmogaus, kad neprarastų liberalesnių urban rinkėjų, valstybininkų, ir kartu - kad tas žmogus būtų savas krikdemams, kurie su juo priešaky galėtų kovoti „valstiečių” fronte.

Kad ir kaip baigtųsi perturbacijos TS-LKD ir LSDP vadovybėse, ir tie, ir anie turi pripažinti, kad sėkmę lems ne senų vadovų keitimas naujais, o sugebėjimas būti išgirstiems taip, kaip pernai rinkėjai išgirdo „valstiečius”. Reikia, kad protingi dešinės ir kairės politikai išmoktų laimėti populistiniuose žaidimuose.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...