captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Kad niekas neskurstų, bazinės pajamos visiems!

Praeityje, ypač gilesnėje, žmonės daug ką priimdavo, laikė normaliais dalykais tai, ką vėliau atmetė kaip nusižengimus elementariam padorumui. Taip amerikiečių svetainėje „Stratfor“ rašo socialinis mąstytojas Jay Ogilvy ir tokių anksčiau visuotinai toleruojamų, dabar plačiai smerkiamų dalykų pavyzdžiais nurodo vergovę ir kolonializmą.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

O ką mes darome, ką pakenčiame šiandien, dėl ko mums gali priekaištauti ar mus peikti vėlesnės kartos, mūsų palikuonys? –toliau domisi jis ir atsako:

„Šiandien mes lyg niekur nieko priimame kraštutinę ekonominę nelygybę – ne tiek beribį turtingumą,, kiek ekstremalų skurdą. Kaip galime tokiame turtingame pasaulyje kaip mūsiškis leisti tokiam dideliam skaičiui žmonių kęsti tokį baisų skurdą?, –klausia J. Ogilvy ir čia pat duoda pagrindo vilčiai: -

Iš tiesų mes jau nemažai pasistūmėjome į priekį, šalindami anksčiau buvusį neregėto masto skurdą. Didelis nuopelnas čia priklauso Kinijai, kur kraštutinio skurdo sąlygomis gyvenančiųjų skaičius tarp 1981-ųjų ir 2010-ųjų sumažėjo net 680 milijonų – nuo 84 procentų visų gyventojų 1980-aisiais iki 10 procentų šiandien.

O kaip su visu likusiu pasauliu? Pasak žurnalistės Lindos Oiu, dirbančios  dienraščio „Tampa Bay Times“ inicijuotame faktus tikrinančiame tiriamosios žurnalistikos projekte „PolitiFact“, „Pasaulio Banko duomenimis vienas milijardas devyni šimtai milijonų žmonių, tai yra 37 procentai visos žmonijos, pragyveno iš mažiau nei vieno dolerio ir 90 centų per dieną 1990-aisiais, palyginus su tik 702 milijonais žmonių, tai yra vos 10 procentų žmonijos, 2015-aisiais.

Žodžiu, per 25-erius metus stipriai skurstančiųjų sumažėjo beveik 75-iais procentais. Bet ką vis dėlto daryti, kad sumažėtų ir tas dar likęs (vis dar didžiulis) kiekis absoliučių skurdžių? 

Turint pakankamai daug laiko, skurdo pašalinimui gal pakaktų rinkos jėgų. Tačiau yra ir kitas būdas, kuris šį procesą paspartintų –– tai būtų garantuotų bazinių pajamų įvedimas.

Prieš nurašydami šią mintį kaip kairuolišką turto perskirstymo fantaziją, prisiminkime, kad už ją buvo pasisakę konservatoriai nuo Miltono Friedmano iki Charles`o Murray`aus. Ir nors jai dar toli iki visuotinio pripažinimo, užtikrintų bazinių pajamų samprata turi seną istoriją ir jai vis daugiau žmonių ima pritarti.

Jos pradžia siekia Tomo More`o knygą „Utopija“, išleistą 1516 m. Bet čia ir slypi dalis bėdos –garantuotos minimalios pajamos kiekvienam skamba taip utopiškai!

Vėliau, Prancūzų revoliucijos laikais, markizas Condorcet pasiūlė „visuomeninio draudimo“ formą, tačiau buvo įkalintas ir nuteistas mirti. Jo draugas Thomas Paine‘as, politinis aktyvistas ir vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų „tėvų“ steigėjų, 1796 m. paskelbė, kad „kiekvienam asmeniui, turtingam ar vargšui, turi būti mokami pinigai, kadangi tai atstoja gamtinį palikimą, į kurį kiekvienas žmogus turi teisę, nepriklausomai nuo turto, kurį susikūrė pats ar paveldėjo iš tai padariusių kitų“.

Dvidešimtajame amžiuje buvo trys ryškios susidomėjimo garantuotomis bazinėmis pajamomis bangos. Pirmoji banga kilo iš filosofų bei rašytojų, tokių kaip Bertrandas Russellas ir Virginia Woolf, raštų Didžiojoje Britanijoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose šūkį „dalykimės savo turtais“ paskelbė kandidatas į prezidentus Huey P. Longas, nužudytas 1935-aisiais.

Antrją bangą Amerikoje įsiūbavo prezidentas Lyndonas B.  Johnsonas, 1964 m. paskelbęs „karą skurdui“, o neaprėjus dešimtmečiui Kanados vyriausybė prabilo apie „garantuotas metines pajamas“.

Po L. B. Johnsono prezidentas Richardas M. Nixonas palaikė „negatyvių pajamų mokesčių“ idėją. Pagal ją, mažai ar jokių pajamų neturintys žmonės nemokėtų valstybei jokių pajamų mokesčių, užtat valstybė jiems pridurtų  tiek, kiek jiems trūktų iki minimumo su trupučiu. 

1971 m. JAV Atstovų Rūmai tokio įstatymo projektą priėmė, tačiau Senatas jam 10-ies balsų skirtumu nepritarė. Tada devintąjį dešimtmetį į valdžią atėjo Ronaldas Reaganas Amerikoje, Margareta Thatcher Britanijioje  ir antroji banga nuslūgo.

Neseniai trečioji banga iškilo Europoje. Grupė bazinėmis pajamomis susidomėjusių mokslininkų ir aktyvistų įkūrė  Europietiškąjį bazinių pajamų tinklą, kuris 2004 m. praplėtė akiratį ir tapo Pasauliniu bazinių pajamų tinklu.

Jo žiniaraščio darbuotojas Jungtinėse Amerikos Valstijose Michaelas Howardas teigė, jog „per maždaug 25-erius metus pastebėjau, kaip bazinės pajamos iš grynai naujos idėjos, kurią aptarinėjo mokslininkai ir keli aktyvistai vizionieriai, reaguodami į precedento neturinčius pokyčius mūsų pasaulyje, virto realiu politikos projektu, kuris išbandomas Pietų Afrikoje, Brazilijoje, Nyderlanduose,  Suomijoje, Indijoje, Kanadoje ir kurį svarsto tokie įtakingi JAV politiniai veikėjai kaip ekonomistas Robertas Reichas ir net prezidentas Barackas Obama“.

Kodėl bazinių pajamų idėja vėl tapo tokia populiari? Pasak M. Howardo, jos naudai kalba tokie motyvai, kaip „laisvės ir lygybės, našumo ir bendruomeniškumo vertinimas, jungtinė visos Žemės planetos nuosavybė ir lygiateisis naudojimasis technikos pažangos pasiekimais, darbo rinkos lankstumas, nepasiturinčiųjų žmonių orumas ir savigarba, kova su nehumaniškomis darbo sąlygomis, su gamtos pavertimu dykuma, su tarpregionine nelygybe, taip pat ir naujas kooperatyvų vertinimas, jų gyvybingumas, suaugusiųjų švietimo puoselėjimas, savarankiškumas (ar bent jo siekimas) nuo viršininkų, sutuoktinių vyrų ir biurokratų diktato“.

Prie to Jay Ogilvy dar prideda „geresnį vaikų auginimą. Pagalvokite apie netekėjusią motiną, kuriai nebereikės ieškoti antros ar trečios darbo vietos, ir ji galės skirti daugiau laiko savo vaikams“.

Kadangi netrukus kairįjį liberalą Baracką Obamą JAV prezidento kėdėje  pakeis dešinysis Donaldas Trumpas, o Kongrese dešinieji ir toliau turės daugumą, tai, –sako J. Ogilvy, –„dešiniesiems pagrindinis bazinių pajamų įvedimo pliusas tas, kad bus galima atsisakyti gerovės valstybę administruojančių biurokratų ir šitaip sumažinti valdžios aparato dydį“.

Dalis dabartinio gyvo susidomėjimo garantuota bazine išmoka glūdi aplinkybėje, kad vis dar nežinome, kokios neprognozuojamos pasekmės galėtų kilti iš  jos pavertimo tikrove. Ar žmonės gautus neuždirbtus pinigus naudos marihuanai nusipirkti ir video žaidimams žaisti? O gal jie suteiktą jiems paspirtį investuos į meninius užsiėmimus ar savišvietą? Mes tiesiog nežinome, kas gali išeiti iš dabar prasidėjusių eksperimentų su bazinių pajamų įvedimu“, –rašo Jay Ogilvy Jungtinių Amerikos Valstijų nevyriausybinio strateginių tyrimo centro „Stratfor“ svetainėje.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close