captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kojala. Ką per aštuonerius metus nuveikė B. Obama?

Aštuoneri metai – tiek Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento poste praleido Barackas Obama. Jau sausio 20 dieną jis perleis raktus į Baltuosius rūmus žmogui, kuriam tikrai nenorėjo jų patikėti – respublikonui Donaldui Trumpui.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Pabandykime pažvelgti į dvi Obamos kadencijas. Kokie svarbiausi pirmojo afroamerikiečio prezidento pasiekimai užsienio politikoje? Ar 44–asis Laisvojo pasaulio lyderis, kaip dažnai vadinami JAV prezidentai, pateisino lūkesčius? Žinoma, apibendrinančias išvadas daryti dar anksti, nes prezidentų įdirbį neretai išryškina tik istorija. Visgi akivaizdu, kad vertinimas visada išliks dvejopas. 

47–erių Obama darbą pradėjo daugeliui įkvėpdamas viltį. Jis tapo penktu jauniausiu JAV vadovu šalies istorijoje, pradėjusiu eiti pareigas nelengvu periodu: vykstant karams Afganistane ir Irake bei įsibėgėjant globaliai ekonominei krizei. Jau pirmojoje savo kalboje po rinkimų Obama žadėjo ištiesti ranką visoms valstybėms, net ir įprastai priešiškoms, jei jos nebegniauš kumščio prieš amerikiečius. Jis tikino pabaigsiantis kruvinus karus bei sieksiantis tarptautinių susitarimų – tai turėjo būti kontrastas su jo pirmtaku George`u Bushu, kuris dažniai kliovėsi Jungtinių Valstijų vienašališkumu.

Sakoma, jog Obama vadovavosi paprastu principu „nedarykime kvailysčių“, nes skeptiškai vertino galimybes spręsti problemas panaudojant jėgą. Jis pats teigė, kad žmogiškumas paradoksaliai bando suderinti du nesuderinamus dalykus – tai, jog karas kartais yra neišvengiamas ir reikalingas, tačiau kartu esantis geriausiu žmogaus kvailumo įrodymu. Todėl Obama prioritetą skyrė diplomatijai, kurioje dažniai bandė kliautis asmenine charizma.

Pirmieji žingsniai atliepė šias idėjas: Obama iniciavo santykių su Rusija „perkrovimą“, sakydamas, jog ekonominis bendradarbiavimas turėtų nustelbti politinius nesutarimus; jis ieškojo sąlyčio taškų su Arabų pasaulio diktatoriais, nes tikėjo tokio dialogo veiksmingumu; prezidentas tiesė tiltus į Aziją, sakydamas, jog būtent šis regionas, o ne Europa, yra Jungtinių Valstijų ilgalaikis prioritetas. Tuo patikėjo ne tik amerikiečiai, bet ir visas pasaulis – nepraėjus nei vieneriems metams, jis buvo apdovanotas Nobelio Taikos premija.

Visgi realybė pasirodė esanti kur kas kartesnė. Taip, Obama pabrėš, kad jo administracija pasiekė susitarimą su Iranu dėl branduolinės programos ribojimo bei po ilgų dešimtmečių atkūrė diplomatinius santykius su Kuba. Tačiau teks prisiminti ir Siriją, kurioje Obamos valdymo metu įsiliepsnojo pilietinis karas, nusinešęs jau beveik 400 tūkst. gyvybių bei paskatinęs „Islamo valstybės“ teroristinės organizacijos stiprėjimą. Žinoma, JAV galėjo tai paveikti tik iš dalies, bet konflikto metu Obama buvo nubrėžęs „raudonąją liniją“, sakydamas, jog Jungtinės Valstijos pasitelks karinę jėgą, jei Sirijos diktatorius Basharas Al-Assadas prieš savo žmones panaudos cheminį ginklą. Kai Al-Assadas tą padarė, Obama netikėtai atsitraukė, nors kariniai lėktuvai jau buvo parengti. Kritikai teigs, jog tai privertė suabejoti amerikiečių ryžtu bei nesustabdė masinių žudynių, o ilgainiui sukūrė Vidurio Rytuose galios ir tvarkos vakuumą, kuriuo pasinaudojo Rusija. 

Tad ambicija užbaigti karus nebuvo iki galo įgyvendinta. Nors amerikiečių karių skaičius Afganistane ir Irake nuo 200 tūkst. sumažėjo keliasdešimt kartų, visiškas atsitraukimas nepavyko, nes regionas pradedant tai daryti iškart paniro į chaosą. Sirijos karas, panašu, tęsis dar ne vienerius metus. O tai turi tiesioginių pasekmių tiek JAV, kuriai tenka kautis su „Islamo valstybės“ grėsme, tiek sąjungininkėms Europos žemyne, kurias užplūdo pabėgėliai bei išaugo teroro aktų tikimybė.

Vilčių nepateisino ir santykių perkrovimas su Rusija – šiandien santykiai tarp valstybių, pirmiausiai dėl Rusijos agresijos Ukrainoje bei karo Sirijoje, vadinami Naujuoju Šaltuoju karu. Kitaip tariant, Obama ištiesė ranką Vladimirui Putinui, bet jis jos nespaudė. Baltijos valstybėms ši iniciatyva nuo pat pradžių kėlė nerimą – buvo baiminamasi, jog mūsų interesai bus paaukoti didžiųjų galių žaidime.

Bet galiausiai viskas virto tuo, kad Obama, kartu su NATO partneriais, priėmė istorinius sprendimus stiprindamas Vidurio ir Rytų Europos saugumą. Jei Bushas kadaise Vilniuje sakė, kad Lietuvos priešai taps ir Jungtinių Valstijų priešais, tai Obama kartojo, jog amerikiečių įsipareigojimai sąjungininkams yra nepajudinami. Tad nueinančios JAV administracijos požiūris į regioną kiek keitėsi ir atliepė Baltijos valstybių saugumo dilemas.

Tad prezidento skeptikai visuomet pabrėš, kad Obama buvo neryžtingas, o jo valdymo metu suabejota Jungtinių Valstijų įtaka ir pajėgumu. Tuo metu gerbėjai atkirs, kad jėgos panaudojimas, pavyzdžiui Sirijoje, anaiptol nebūtų garantavęs taikos ir sėkmės. Nuomonių apklausos rodo, jog Obamos populiarumas Jungtinėse Valstijose šiuo metu siekia apie 55 proc. – tai gerokai daugiau nei Busho, bet mažiau nei ankstesnių prezidentų Billo Clintono ar Ronaldo Reagano.

Bet tikrąjį Obamos indėlį galėsime įvertinti, ko gero, tik po dešimtmečio.

L. Kojalos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...