captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Kodėl klausimas „ką tu gali dėl savo šalies?“ Lietuvai netinka

Veik ta pati publika, kuri prieš kelis dešimtmečius, vaikščiodama su kūju ir pjautuvu, mėgo remtis vadinamąja „liaudies išmintimi”, šiandien ne ką mažiau mėgsta ką nors banaliai cituoti – dažnai Winstoną Churchillį, nes kitų kažin kodėl neįsimena – kokiame nors renginyje arba savo feisbuke. Tarp tokių dažnai girdimų citatų – garsusis JAV prezidento Johno Kennedy raginimas „klausti ne ką tavo šalis gali nuveikti dėl tavęs, o ką tu gali nuveikti dėl savo šalies”.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Ši citata prisimenama valdžios politikų, kai jų valdymas jau eina į pabaigą, o žmonės nori žinoti, ką gero šie dėl jų nuveikė per praėjusią kadenciją. Politikams tenka ieškoti kaltų, bet norisi ir kokių nors protingų žodžių, kad apsigintų nuo liaudies rūstybės. Tad jie ir sako: patys eikit jūs ir nuveikit ką nors dėl savo šalies, užuot čia mus kritikavę, nes va – ir Kennedy tą patį sakė amerikonams.

Ši Kennedy citata taip pat mėgstama viešų asmenų, kai jie nori atrodyti žaižaruojančiais Lietuvos patriotais niurzglių ir savanaudžių dykynėje. Cituodami Kennedy, jie bando jums pasakyti, kad, jei kažkas nepatinka, jei kažką kritikuojate, vadinasi, esate glušai, nes kritikuoti lengva, kritikuoti kiekvienas gali, o jūs štai pabandykite iš kokios tribūnos ar užstalės patys rėžti patriotinę prakalbą su Kennedy citata – tada gal suprasite, kas yra tikras, sunkus ir protinis darbas tėvynės labui.

Ir daugelis žmonių, šitai girdėdami, susigėdę nuleidžia galvas – nes juk tikrai gražiai tas amerikonas pasakė, ką čia bepridursi. Galvok, ką tu gali dėl savo šalies nuveikti, o ne lauk, liurbi, kad ji tau kažin ką duotų. Nepatinka? Eik, pasiieškok geresnės.

Beveik milijonas taip ir išėjo iš Lietuvos. Ir tai nemenka problema. O iš Amerikos, kurioje Kennedy taip gražiai kalbėjo, išeiti lyg ir nebuvo daug norinčių. Į ją kaip tik milijonai atplūdo. Gal todėl, kad Amerika – didelė ir turtinga, o Lietuva – maža ir skurdi? Bet juk Estija – panašaus į Lietuvą dydžio ir panašaus likimo šalis, tad kodėl iš jos šitiek neemigruoja?

Sugrįžkime vis dėlto į Lietuvą – pas vietinius Kennedy citatos mėgėjus. Kai kurie iš jų patyliukais arba net garsiai sako, kad lietuviams trūksta patriotizmo, todėl esą ir važiuoja nedėkinga tauta ieškoti laimės svetur arba apsipirkti į lenkų „Biedronką”. Palinkėkime jiems sėkmės taip manyti, bet patriotizmą, apie kurį jie kalba, aptarkime, nes kaip tik čia glūdi problemos esmė.

„Neklausk, ką tavo šalis gali dėl tavęs” patriotizmas tinka ne visur ir ne visada. Jis tinka tautoms, kurioms negresia išnykimas, visuomenėms, kuriose dauguma darbingų ir išsilavinusių žmonių nesusiduria su skurdo paribio problema, o daugumai pensininkų užtikrinama ori senatvė. Galbūt jis tinka ir gerovės modelį pasirinkusioms valstybėms, kurios susiduria ne su socialinės gerovės stokos, o kaip tik piktnaudžiavimo socialinėmis garantijomis, jų pertekliaus problema, kai ir dalis vietinių, ir atvykėlių ima paprasčiausiai parazituoti.

Bet pasigavus tą Kennedy frazę su ja lakstyti po viešąją erdvę ir reikalauti, kad lietuviai galvotų, ką nuveiktų dėl savo šalies – bergždžias užsiėmimas. Ir dėl jau minėtų priežasčių, ir todėl, kad galvojantiems apie savo galimą indėlį tokių raginimų dažniausiai nereikia, o negalvojantys tiesiog nenorės girdėti ir nusispjaus.

Ir šiaip juokinga, kai nutaisę protingas veido išraiškas ant išraiškų neatitinkančio veido apie patriotizmą moralizuoja žmonės, gyvenime nesigilinę į patriotizmo problematiką, kuri vis dėlto yra politinės filosofijos, ne vien kavinių tauškalų dalis, ir nelabai ką galintys atsakyti, tarkime, į Alasdairo MacIntyre’o pagrįstai keltą bei šiam mūsų straipsniui gan svarbų klausimą – ar patriotizmas yra dorybė? (Žr.: MacIntyre, Alasdair. „Ar patriotizmas yra dorybė?” // Šiuolaikinė politinė filosofija. – Vilnius, „Pradai”, 1998. – P. 503–522).

Atsiras tokių, kurie, išgirdę šį klausimą, pagalvos, kad čia turbūt kalbama apie du patriotizmus – tą gerąjį, kai gerbiamos visos kultūros ir jų atstovai, ir blogąjį, kai kitos tautos žeminamos, vadinamos negražiais vardais, o pikti baltaodžiai vyrai tamsiame skersgatvyje kėsinasi uždubasinti ir apšlapinti geranoriškai besišypsančius tų tautų atstovus. Ne, čia bus ne apie tai.

Hegelis, į kurio patriotizmo kaip įsipareigojimo savo valstybei sampratą pirmiausiai atkreipkime dėmesį, skyrė tris žmonių tarpusavio dorinių santykių dėmenis – šeimos (partikuliariojo altruizmo), pilietinės visuomenės (universaliojo egoizmo) ir valstybės (universaliojo altruizmo).

Pilietinės visuomenės ir valstybės, arba universaliojo egoizmo ir universaliojo altruizmo, dėmenys skiriasi tuo, kad pirmasis aprėpia ekonominius santykius, pelno ar karjeros troškimą, asmeninį ar grupinį interesą, o antrasis – politiniu solidarumu grindžiamą bendradarbiavimą. Šeimos saitas yra meilė. Pilietinės visuomenės saitas yra racionalus savanaudiškumas. Valstybės saitas yra patriotizmas.

Lietuvos problema, vertinant pagal šią hegelišką triadą, ta, kad pilietinės visuomenės – racionalaus savanaudiškumo, ekonominių interesų, nauda grįstos savimonės sandas joje stiprus, o štai valstybės sandas smarkiai šlubuoja. Ir stiprinti šiuo atveju labiausiai reikia net ne patriotizmą, kuris įkvepia ir veda į tikslą, o patį tikslą, pačią valstybę.

Nes būtent valstybė, o ne savo asmeniniais reikalais besirūpinanti pilietinė visuomenė Lietuvoje yra silpna, prarandanti aiškią kryptį, vėtoma ir mėtoma interesų grupių. Politika ir teisė joje per dažnai nusileidžia pinigų valdžiai, neteisėtos statybos virsta teisėtomis statybomis, valstybės įmonės – įmonių valstybėmis. Taip atrodytų savanaudiškos pilietinės visuomenės pagal Hegelį pergalė prieš valstybingumo savimonę.

Kennedy frazė „neklausk, ką tavo šalis…” Lietuvoje daug kam galėtų skambėti taip: „Neklausk, ką „Lietuvos geležinkeliai” gali nuveikti dėl tavęs, o klausk, ką tu gali nuveikti dėl „Lietuvos geležinkelių”. „Neklausk, kaip valstybė leido užstatyti ežerų pakrantes, o klausk, kaip tu pats užsistatytum pakrantę”. Štai irgi – pilietinės visuomenės pagal Hegelį pergalės prieš valstybinę savimonę pavyzdys.

Ir dar žinote, kokia frazė labai tinka valstybei, kurioje ekonominio intereso (pilietinės visuomenės pagal Hegelį) sandas yra daug stipresnis už politinį (valstybingumo) sandą? Ogi daug kam puikiai pažįstama mintis: „Ir tada dirbome Lietuvai”. Pilietinė visuomenė visada gali „dirbti Lietuvai”, nes jai netrukdo ne tik silpna Lietuvos valstybė, bet ir visai nebe Lietuvos valstybė.

O tokią valstybę, kaip šiandienė Lietuva, Hegelis galbūt net pavadintų „neįvykusia”. Jis skiria paprastą buvimą (Dasein) nuo realizacijos (Wirklichkeit): tai, kas egzistuoja, nebūtinai realizuojasi. Realizuota valstybė geba sėkmingai derinti viešąjį interesą su privačiais interesais, politinį dėmenį su savanaudiško intereso dėmeniu. Kai prarandama ši darna, valstybė tiesiog egzistuoja neišsipildžiusi, nerealizuota, kaip kad nukirsta ranka egzistuoja neatlikdama savo paskirties (Hegel, Georg Wilhelm. Teisės filosofijos apmatai. – Vilnius, „Mintis”, 2000. – P. 399).

Čia tik „Adamsų šeimynėlėje” ranka laksto savarankiškai ir kaip niekur nieko sulaukia meilės bei dėmesio. Todėl, grįžtant nuo Hegelio prie to, kaip skamba Kennedy frazė šiandien Lietuvoje, tenka konstatuoti, kad ji – paprasčiausiai beprasmiška. Pirma, todėl, kad „šalis” dar dorai neperaugo iš pilietinės visuomenės į valstybės būklę, antra, todėl, kad nei nukirsta ranka dėl tavęs ką nors gali nuveikti, nei tu dėl jos, kol ji netapo visaverčiu kūnu. O pilietinė visuomenė nėra tas chirurgas, kuris mokėtų ir kūną atkurti, ir ranką prie jo prisiūti. Tai valstybininkų darbas. Jo kažkaip nematyti.

Net ir tarus, kad šis darbas vis dėlto pamažu, gal nematomai, bet sėkmingai vyksta, Lietuva galbūt turėtų stengtis greičiau ir kryptingiau tapti tokia valstybe, iš kurios piliečiai justų ir (socialinį) teisingumą, ir globą, ir politinę išmintį bei šių dalykų visada galėtų tikėtis, o ne vien galvotų apie tai, ką jie galėtų duoti savo valstybei. Tai svarbu ne tik politiniu ar socialiniu-ekonominiu, bet ir nacionalinio saugumo požiūriu.

Valstybės ir piliečio tarpusavio įsipareigojimų santykis turėtų kisti didesnės valstybės atsakomybės link. Su tuo galbūt nesutiktų liberalioji dešinė, bet tam greičiausiai pritartų dalis konservatorių-krikdemų ir socialdemokratų. Politikams, vis dar kažkodėl bijantiems garsiai ištarti, kad – taip, valstybė turi labiau pasirūpinti žmogumi, matyt, dar reikia laiko persilaužti po neoliberalizmo madų šuoro, o daliai visuomenės – išmokti atskirti socialinį teisingumą nuo „gelbėtojų” demagogijos.

Tačiau socialdemokratams tokia kryptis turėtų būti visiškai natūrali, jie patys tai pripažįsta, ir tenka nebent stebėtis, kodėl taip vangiai ja juda. Tuo metu konservatizmo politinės minties tradicija irgi turi ir teorinių, ir praktinių pavyzdžių (britų „vidurio kelio”, bismarkiškas konservatizmas), patvirtinančių artumą šiai krypčiai.

Klasikinės politinės filosofijos atsakymas į MacIntyre’o klausimą – ar patriotizmas yra dorybė – skambėtų kiek neįprastai šiuolaikinio konservatoriaus ausiai: ne. Arba – veikiau „ne”, nei „taip”. Bet ne todėl, kad būtų paneigiamas patriotizmas kaip pareiga valstybei, o todėl, kad visiškai kitaip nei moderniaisiais laikais suvokiama ir dorybė, ir jos santykis su valstybe.

Valstybė, klasikiniu požiūriu, turi sukurti sąlygas, kuriomis geriausiai atsiskleistų jos piliečių dorybės. Patriotizmas šiuo požiūriu yra ne tiek dorybė, kiek tiesiog gero piliečio pareiga ginti savo šalį. O štai valstybės pareiga yra rūpintis, kad žmonės joje augtų ir bręstų tikrais, kitaip tariant, dorais žmonėmis. Tikslas yra asmens dorybių ugdymas, priemonė – valstybė, o patriotizmas – svarbi pareiga tą priemonę saugoti.

Modernioji politinė mintis atmetė šią sampratą, diskreditavo klasikines dorybes, iškėlė valstybę aukščiau moralės ir suabsoliutino patriotinį atsidavimą jai kaip išskirtinę dorybę. Kaip teigia Leo Straussas, nuo šiol, pagal Machiavellio įtvirtintą moderniąją politikos ir dorybės interpretaciją, „dorybė turėjo būti suvokiama nebe kaip dalykas, dėl kurio egzistuoja valstybė, o atvirkščiai – kaip egzistuojanti išskirtinai dėl valstybės” (Strauss, Leo. „The Three Waves of Modernity” // An Introduction to Political Philosophy. Ten Essays by Leo Strauss. – Edited with an Introduction by Hilail Gildin. – Wayne State University Press, 1975. – P. 86). Žmogus tapo valstybės „žmogiškuoju resursu”.

Jei klasikinis konservatizmas intelektualiai įsipareigotų klasikinei politinei filosofijai, tai Kennedy raginimą jis turėtų perfrazuoti maždaug taip: „Klausk ne ką tu galėtum nuveikti dėl savo šalies (nes ji pati tau tai pasakys), o ką tavo šalis galėtų nuveikti dėl tavęs, kad taptum geresniu žmogumi”. Tai tiesiogiai susiję su valstybės požiūriu į švietimą, šeimą, tikėjimą ir prasmingą laisvalaikį kaip galimybę pasirūpinti savo kultūra – Aristotelio diagōgē (Žr.: Lord, Carnes. Education and Culture in the Political Thought of Aristotle. – Cornell University Press, 1982. – P. 57, 180), siela ir jos dorybėmis. Be gerų žmonių nebus gerų patriotų.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...