captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Ar D. Trumpas atitvers Šiaurės Ameriką nuo Meksikos?

2017-ieji gali virsti ir naujų sienų metais. Juk Donaldas Trumpas gali būti spaudžiamas garbingai laikytis savo rinkimų kampanijos metu duoto žodžio tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos statyti sieną ar bent tverti tvorą per visus šias dvi valstybes skiriančius tris tūkstančius su viršum kilometrų.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Šis jo planas sukėlė labai daug pasipiktinimo, tačiau istorija rodo, kad už D. Trumpo iš pirmo žvilgsnio beprotiškos minties gali slypėti ir tam tikras išprotautas metodas, – teigia strateginių studijų instituto „Stratfor“ svetainėje istorikas ir archeologas Ianas Morrisas.

Anot jo, „gyvename sienų – negalėjimo jų vienaip ar kitaip neminėti – amžiuje. Juk paskutinį praėjusio tūkstantmečio dešimtmetį žinovai podažniai  džiūgaudavo, kad būtent sienos jau eina prie galo – kartu su jomis baigiasi ir pasaulio istorija.

Girdi, vadinamosios „geležinės uždangos“ griuvimas ženklino naujos – žemų barjerų ir glaudžių sąsajų – eros pradžią. Daugeliu atžvilgiu jie neklydo.

Taip, per paskutinį ketvirtadalį šimtmečio jokių valstybinių ar kitokių sienų nepaisančios srovės, nešančios prekes, žmones, kapitalą ir informaciją, veržėsi ir liejosi beveik nesustabdomos. 

Tačiau kitais atžvilgiais jie buvo neteisūs. Jau ilgai nusistovėjusi istorijoje taisyklė yra ta, kad pasiturinčios, išsivysčiusios visuomenės stato sienas tam, kad užsitvertų nuo žmonių, plūstančių iš vargingų, mažiau išsivysčiusių kraštų.

Turtingesnieji tų „prastesnių“ žmonių arba visiškai neįsileidžia, arba prekybą su jais ir migraciją iš jų šalių nukreipia į tam tikrus kontroliuojamus koridorius.   

Šaltojo karo laikais Sovietų imperijos valdovai tai apvertė aukštyn kojom. Jie statė užtvaras ne tam, kad apgintų Tarybų Sąjungą nuo jon besiveržiančių ir ją sugriauti norinčių vakariečių, bet pirmiausia tam, kad neleistų savo pačių imperijos neturtingų, mažiau išsivysčiusių šalių žmonėms migruoti į pasiturinčius, išsivysčiusius Vakarus, taip pat ir dėl to, kad suvaržytų jiems galimybes su Vakarų valstybėmis prekiauti ar iš jų mokytis.

O Vakarai, bent teoriškai, iš Sovietų imperijos pasprukusius priimdavo išskėstomis rankomis. Tačiau nuo 1989-ųjų, kuomet griuvo Berlyno siena, mes neilgai laukę sugrįžome prie seno, įprastinio dėsningumo, – rašo Ianas Morrisas, – ir turčiai vėl pradėjo statyti naujas barikadas, kad jų valdų neužplūstų ir neperimtų vargo žmonės.     

Pasiturintis, pažangusis Izraelis išsikėlė saugumo barjerą, skiriantį jį nuo vargingų, atsilikusių palestiniečių teritorijų. Kai kurios Europos šalys apsitvėrė tvoromis nuo migrantų iš Artimųjų Rytų. O dabar ir Jungtinės Amerikos Valstijos planuoja tas dalines sienas, kurias jau pastatė, sujungti taip, kad Šiaurės Ameriką nuo Meksikos atskirtų tolydi užtvara.  

Integracijos šalininkai paprastai modernųjį sienų statymą smerkia. Tačiau daugelio amžių istorija išryškina tai, jog fizinės užtvaros ne tik kad nėra visiškos atvirumo priešingybės, tačiau jos tiesiogiai palydi bei papildo ir pasaulio suartėjimo reiškinius. 

Prekių, žmonių, kapitalo, žinių srautams greitėjant, turtingos ir nepasiturinčios visuomenės vis labiau viena su kita susipina. Daugelis šį susipynimą sveikina, kiti jo netgi siekia.

Tačiau jis visada į jį įsivėlusius gąsdina, vieni iš jo pralaimi, kiti laimi. Todėl ir turtingų, ir neturtingų visuomenių žmonės visąlaik dairosi būdų tą  susipynimą kontroliuoti,  jį kažkaip suvaldyti – štai čia ir prireikia sienų. 

Ikimodernusis auksinis sienų amžius, prasidėjęs maždaug prieš du tūkstančius metų, sutapo su ikimoderniuoju auksiniu globalizacijos amžiumi. Romėnai Europoje ir haniai Kinijoje vieni ir kiti sukūrė imperijas su 50-60 milijonų pavaldinių ir su ekonominiais tinklais, išsidriekusiais per didelius Eurazijos plotus.

Vis dėlto Romos imperatoriai – ypač, bet ne tik, Adrianas – statė sienas barbarų veržimuisi pristabdyti, o pirmasis Kinijos imperatorius pastatė to, ką dabar vadiname Didžiąja siena, prototipą. 

Didžioji kinų siena – vienas iš neginčijamų pasaulio stebuklų, net jeigu ir senoji istorija, jog ją galima išvysti iš kosmoso, neatlaiko kritikos. Neilui Armstrongui atrodė, kad jis ją įžvelgė iš mėnulio 1969-ais, tačiau iš tiesų jis tada žiūrėjo tik į debesų formaciją.

Kinijos valdžia tai pripažino tik 2003, kai Yang Liwei, pirmasis Kinijos astronautas, paatviravo, jog jis iš visų jėgų stengėsi įžvelgti Didžiąją sieną, tačiau jam tai nepasisekė.

Vis dėlto jau nuo 1972 m. Didžiosios kinų sienos didybė buvo tvirtai įsirašiusi į Vakarų mąstymą, kai tuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas tąsyk ją aplankė, pamatė ir pareiškė: „tai didžiulė sieną ir ją pastatė didžiulė tauta“.

Šis teiginys būtų buvusi staigmena žmonėms, kurie šią sieną iš tikrųjų statė. Kinijos imperatoriai į sienas paprastai žiūrėdavo kaip į prisipažinimus, jog jie nesugebėdavo savo šiaurinių teritorijų apsaugoti nuo greitai judančių klajoklių, atjojančių iš Mongolijos stepių.

Kinai anksti išmoko, jog tvarkytis su ilgu, atviru pasieniu labai sudėtinga, nes žmonės siekia į kitą šalį patekti dėl skirtingų motyvų skirtingais metodais ir su gerokai skirtingomis pasekmėmis.

Į Kiniją migrantai iš šiaurės judėdavo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai būdavo jauni vyrai, kurie individualiai arba susibūrę ieškodavo pelningo užsiėmimo ar galimybių turtingoje imperijoje verstis prekyba. Nesėkmės atvejais ar iš neturėjimo ką geresnio veikti jie galėdavo pakeliui užsipulti ir apiplėšti ir beginklius valstiečius.

Antrą atvykėlių bangą sudarydavo šeimos ar didesnės jų grupės, migruojančios su viltimi, kad Kinijoje gaus ariamosios žemės, gal mainais už mokesčių nuo derliaus sumokėjimą ar sutikimą atitarnauti kinų kariuomenėje.

Šeimos imperijai pasirodydavo mažiau grėsmingos negu jauni vyrai, tačiau jeigu kažkas įvykdavo ne taip, – kinų pasienio pareigūnai dažnai migrantus apgaudinėdavo ar parduodavo į vergystę, – nuviltų šeimų nariai galėdavo imtis dar žiauresnio smurto nei plėšikų gaujos.

Ir, žinoma, klajokliai iš stepių dažnai traukdavo laikinai į Kiniją nusiaubimo, grobio ir šlovingo sugrįžimo tėvynėn, rečiau ilgalaikio užkaraviamo ir įsiviešpatavimo Kinijoje tikslais.

Pagrindinis būdas, kuriuo migracijos senovėje skyrėsi nuo moderniųjų, yra didžiulis pajėgumų skirtumas mūsų laikais tarp turtingų valstybių ir į jas patekti tykojančių vargingų šalių žmonių.

Šiandien migruojantys meksikiečiai neturi galimybių išsikviesti ginkluotas divizijas, kad prasilaisvintų kelią į Kaliforniją ar net užimtų visas Jungtines Valstijas tam, kad jos būtų valdomos iš Meksiko Sičio.

Donaldas Trumpas jau 2015 m. yra davęs suprasti, jog statyti didžiąją Amerikos sieną moderniosios technologijos dėka eitųsi greičiau ir atsieitų pigiau nei kinams truko ir kainavo jų Didžiosios sienos statyba. Jos trukmę ir išlaidas Ianas Morrisas savo straipsnyje kruopščiai dokumentuoja ir baigia jį taip:

 „Jokia siena niekada nebuvo vienintelis, be jokių papildomų žingsnių suveikęs sprendimas. Visos sienos, įskaitant kiniškąją, buvo tik platesnės saugumo sistemos, apėmusios ir diplomatiją (ypač papirkimus), ir karą (ypač prevencinį), dalis.  

Visa tai – tiek sienos, tiek ir jų palydovai – ne tik sprendžia problemas, bet ir atneša naujas problemas, iškelia kitus laimėtojus ir pralaimėtojus. Tad jeigu 2017-ieji taps Amerikos sienos tarp Jungtinių Valstijų ir Meksikos metai, mūsų laukia kaulus kratanti kelionė“ – suprask, į nežinią. 

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...