captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Beržo sula – „vynas žaliasai“

Geroji žinia šiandien ta, kad Vilniaus kalvose savo vaiskiai žydras akeles atmerkė žibuoklės! Žinia, Vilnios šlaituose, įkalnėse pasigavusios kiek saulės šilumos. Ir baltasparniai kirai, nebe kovarniai, blaškosi Vilniaus kiemuose, kur arčiau Neries, – prasidėjo didysis polaidis. Smagu stebėti pavasario žingsnius gamtoje. Štai, plūstels kiek šiltesnio oro banga, ir miške, kur dar būtų likę sniego lopų, kyla miglelė, lyg koks debesėlis. Tokia žiemos ir pavasario sandūra...

Geroji žinia šiandien ta, kad Vilniaus kalvose savo vaiskiai žydras akeles atmerkė žibuoklės! Žinia, Vilnios šlaituose, įkalnėse pasigavusios kiek saulės šilumos. Ir baltasparniai kirai, nebe kovarniai, blaškosi Vilniaus kiemuose, kur arčiau Neries, – prasidėjo didysis polaidis. Smagu stebėti pavasario žingsnius gamtoje. Štai, plūstels kiek šiltesnio oro banga, ir miške, kur dar būtų likę sniego lopų, kyla miglelė, lyg koks debesėlis. Tokia žiemos ir pavasario sandūra...

Pašalui iš žemės traukiantis, medžių skaidulomis pajuda žemės syvai. Neša jie gyvybinę jėgą į šakeles, į pumpurus. Net ant vėjo nulaužtos beržo šakelės kotelio pakimba melsvas sulos lašelis ir sužėri brangakmeniu, pagavęs saulės spindulėlį. Beržas suloja! Kaip malonu pakelti vėsų sulos ąsotį prie lūpų ir pajausti tikrąją  pavasario gaivą. Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, sula – saldus pavasarinis džiaugsmas...

Nepagailės lapuočiai gaiviųjų syvų ir žmogui, tačiau nevalia jiems padaryti didesnės žalos. Sulą reiktų tekinti per medinį latakėlį, vadinamą sulabėgiu ar tule,  įgręžus beržo ar klevo kamieną saulėtoje pusėje. Prisileidus ąsotį, tą skylę būtina užkalti mediniu kamšteliu. Sulos seniau kaimo žmonės prisileisdavo tiek, kad pakaktų ir vasaros darbymečiu atsigaivinti. Supildavo į statinaitę, įberdavo keletą saujų avižų, kurios išbrinkusios ir sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Dėl geresnio skonio dar įdėdavo aviečių kotelių, serbentų šakelių, kartais apynių. Vėsioje vietoje, kamaroje ar rūsyje taip paruoštą sulą galima išlaikyti iki rugiapjūtės. Tada plutą praplėšus, tik semk saldrūgštį, labai gerai troškulį malšinantį gėrimą. Sakydavo, kad ir putra, suloje virta, yra saldi be pradaro. Dar ji labai tinkanti burokams raugti.

Saldžiausia – klevų sula, o ypač po šaltos žiemos. Patarlė sako: „Nebėr žiemų šaltų, nebėr nė sulų saldžių“. Kai pavasarį pradėdavo bėgti sula, senovėje žmonės jau dažnai būdavo baigę grūdų atsargas; iš čia ir toks graudokas apgailestavimas: „Kai yra sulelės – nebėra duonelės, kai yra duonelės – nebėra sulelės“…

Per Velykas lalautojams su dainomis lankant kaimynus, priedainiuose vis girdėti „vynas žaliasai“. Tikriausiai tas vynas ir yra sula, gaivusis pavasario gėrimas. Antraip kodėl jis „žaliasai“? Tikėta, kad sula turi stebuklingų galių: nagi raganos, nusipraususios joje naktį, įgauna galių apžavams bei visokiems kerams. Ir net oru gali skrieti į Šatrijos kalną, jeigu nusimaudo suloje Jurginių naktį, – taip pasakoja sakmės. Todėl vakare ąsotėlį prie beržo geriau apversti dugnu į viršų.

Štai mįslė klausia: „Tūtinas suladinas – marti medį pažadina. Kas?“ Atsakymas – tai pjūklas. Graudu žiūrėti į pavasarį nupjautą medį – jo kelmas verkia. Bet atskrenda čia sulos atsigerti paukšteliai, vidurdienį  susirenka  margaspalvis drugelių būrys, tuntas skruzdėlių, vabalėlių. Viena vabzdžių rūšis taip ir vadinama – sulvabaliai. Visokiai miško gyvasčiai norisi paskanauti pavasario gaivos....

Sula nustoja bėgus, kai medžio lapeliai prasiskleidžia. Čia reiktų pastabumo: jeigu pamatysime, kad beržas anksčiau už alksnį sprogsta, vadinasi vasara bus sausa, jeigu atvirkščiai – drėgna.

Beržo pavadinimo kilmė kalbininkams yra visiškai aiški: indoeuropiečių prokalbėje šis žodis reiškė „šviesti, būti baltam“. Germanų ir slavų liaudies poezijoje medis gretinamas su mergina, baltų – dažniau su berneliu. Dainoje:

Ant aukšto kalno – berželis,

O po  tuo berželiu – bernelis.

Berželio lapeliai tviskėjo,

Širma kepurėlė blizgėjo.

Šviesiu jausmu paženklinti yra tie dainų motyvai, kuriuose atsiskleidžia ankstyvas rytmetis mūsų krašto gamtoje. Pavyzdžiui, 

Per beržynaicį,

Per alksnynaicį

Tai šviesiai, giedriai

Saulelė teka.

Ir gražių patarlių, kuriose minimas beržas svyruonėlis, gausu mūsų kalboje: „Jam metelių – kaip beržo lapelių“, „Nors po beržo lapeliu, bet su jaunu berneliu“, „Kai ant beržų vyšnios nunoks!“ „Audžia drobeles kaip beržo tošeles“. Tik beržinio medaus arba beržinės košės išdykėliai vaikai privengdavo paragauti...

Nors ir sakoma „Tiek naudos, kiek iš beržo tvoros“, kitur ūkyje šis medis labai pravartus. Jo skaliomis ir kaitriomis malkomis kūrenama duonkepė krosnis ir pirtis. O tošis – puiki medžiaga įvairiausioms dėžutėms, indeliams, dėklams, net gorčiams gaminti. Tošimi apvynioti puodai nesuskyla. Kernavės archeologiniuose sluoksniuose rasta tošelių, gražiai ornamentuotų įspaudais. Praeityje tošininkystė buvo svarbus mokėjimas. Tuo galima įsitikinti ne tik muziejuose, bet ir žvelgiant į mažeikiškių tautodailininkų Raimondos ir Vytauto Ramanauskų  dirbinius. Juose – labai subtili  gamtos duotos medžiagos pajauta. Bene vieninteliai Lietuvoje šie meistrai palaiko senąją tošininkystės tradiciją.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...