captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Kirtiklis. Apie visuomenės domėjimąsi disertacijomis

Šie metai nebejotinai pasižymėjo beprecedenčiu visuomenės susidomėjimu socialiniais ir humanitariniais mokslais. Ne, kalbu ne apie mokslininkų piketą prie Vyriausybės rūmų. Ir ne apie tai, kad praeitos vyriausybės krašto apsaugos ministeris aną žiemą nutarė humanitarus pamokyti, kokia yra tikroji ir teisingoji humanitarika, už kurią verta skirti premijas, o kuri visai ne tokia ir už ją ekspertų jau paskirtas premijas geriausia tiesiog atimti.
Bernardinai.lt nuotr.
Bernardinai.lt nuotr.

Kaip bebūtų apmaudu, tokie dalykai nestebina, nes jie, veikiausiai, nėra labai unikalūs – dažna premija turi savo politinį teisingo meno ar mokslo pamatą. Na, ir kas, kad jis retai deklaruojamas taip viešai, kaip šįsyk. O švietimo darbuotojų piketai, ko blogo, virsta neatimama kasdienio gyvenimo dalimi ir, nors giliai glūdintis optimizmas norėtų sakyti kitaip, tikrovė lenkia prie skepsio – kažkodėl nepanašu, kad tokie protestai apžvelgiamoje ateityje nebeteks pagrindo.

Tai kas buvo naujo? Ogi tai, kad šiemet domėtasi pačia, taip sakant, mokslo virtuve, mat viešosios nuomonės centre buvo atsidūrusios net dvi daktaro disertacijos. Prieš nepilną mėnesį žiniasklaidos pagrindiniai straipsniai citavo rinktinius sakinius iš Agnės Širinskienės disertacijos, tema „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“, na, o vasaros naujienų štilį paįvairino liepą kilęs susidomėjimas tuomet dar premjero Algirdo Butkevičiaus disertacija „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“.

Na, sakysite, politikų disertacijos yra žurnalistinio, o kartu ir visuomeninio, susidomėjimo objektas ne tik pas mus. Štai 2011-aisiais į visos Europos žiniasklaidos akiratį buvo pakliuvęs Vokietijos gynybos ministras Karlas-Theodoras zu Guttenbergas, pora metų vėliau tos pat šalies švietimo ministrė Annette Schavan. Abu vokiečių ministrai už disertacijų plagijavimą atsisveikino su postais, prieš tai atsisveikinę su daktaro laipsniais.

Ar lietuviškų politikų disertacijos yra vertos panašių sankcijų, sunku pasakyti. Galima tik spėti, kad žurnalistai, traukę jas į dienos šviesą, nelaikė jų šiaip kuriozais ir tikėjosi kokios nors reakcijos. Bet kokios tiksliai? Mūsuose juk apskritai atsistatydinti nemadinga. Juolab dėl disertacijų. Antra vertus, išties, kažin, ar reikėtų dėl jų atsistatydinti?

Minėtųjų Lietuvos politikų disertacijų neskaičiau, todėl apie jų vertę nieko pasakyti negaliu. Tačiau jos tarsi ragina pažvelgti į patį kontekstą, kuriame disertacijos atsiranda ir gyvuoja. Ir kaip iš šio konteksto kyla visuomenės „susidomėjimas“ jomis.

Turbūt nieko nenustebinsiu pranešdamas, kad mūsų kontekstas nuo Vokietijos konteksto gerokai skiriasi. Štai žvilgtelėjęs į mokslines knygas, stovinčias mano lentynose ar ant darbo stalo, galiu drąsiai tvirtinti, kad nemaža jų dalis (tiksliau – apie pusę) yra parašyta pagal disertacijas arba habilitacijas (tai yra, antrąsias disertacijas). Ir tai suprantama, nes Vokietijoje tokia akademinė kultūra – iš jaunojo mokslininko tikimasi, kad disertacija virs visuomenei prieinama knyga.

Ta vokiška akademinė kultūra nelanksti, griozdiška, kaip ir knygomis virtusios disertacijos, kurios nėra patys lengviausi ir maloniausi skaitiniai, tačiau ji reikli – apsisprendimas imtis daktaro disertacijos rašymo čia laikomas apsisprendimu bent kuriam laikui (kol ją rašysi) tapti mokslininku. Žinoma, ir ten galimi „apstatymai“, ir ten įmanoma sukurpti darbelį, už kurį gausi laipsnį. Vokiečių ministrai tą akivaizdžiai parodė (ir tai tik garsiausi atvejai, o juk būta ir smulkesnių). Bet tai visgi išimtys, o bendrosios tendencijos yra būtent tokios.

Savo ruožtu lietuviška disertacija dažniausiai ne tik nevirsta monografija, bet apskritai yra pasmerkta tapti „geltonąja literatūra“ tikra tų žodžių prasme: disertacija stovi lentynoje tol, kol jos puslapiai nuo laiko pagelsta. O tada ji stovi toliau. Nes mūsų akademinė kultūra nenumato, kad disertacija virs, ar bent turėtų virsti, knyga. Kai kurie jaunieji daktarai yra gynimo tarybos paraginami ar patys apsisprendžia jas paversti knygomis, o kiti visiškai priešingai – nori kuo greičiau jas pamiršti ir daryti ką nors kito, mielesnio protui ir širdžiai.

Lietuvoje doktorantūra – tai trečioji studijų pakopa ne tik oficialiai, bet ir realiai. Viskuo – požiūriu, resursais, infrastruktūra, kiekybe, pirmaujančia prieš kokybę. Tad ir į disertaciją visų pirma žiūrima kaip studento, tiesa, ilgokai pasimokiusio, bet visgi studento darbą. Aišku, esama išimčių, tačiau bendros tendencijos, manyčiau, tokios.

Ar reikėtų tas tendencijas keisti – veikiausiai taip, ir tai būtų naudinga ne tik mokslui, bet ir visuomenei. Ar Lietuvos mokslininkų bendruomenė galėtų ką nors pakeisti – taip, jei tik būtų valios ir užsispyrimo, nes akademinė kultūra nepasikeičia per naktį. Ar visuomenė suinteresuota pokyčiais? Turiu jus nuliūdinti – ne. Nors atsakymas čia, tiesą sakant, yra labiau niuansuotas nei paprastas ne.

Iš tiesų pats savaime, toks, koks jis Lietuvoje, mokslas, surašytas disertacijose, ne per daug kam rūpi, netgi tiems, kurie juo domisi, netgi tiems žurnalistams, kurie išdidžiai skelbiasi esantys švietimo ir mokslo žurnalistai. (LRT radijo rubrika „Mokslo vardai“ čia, beje, maloni išimtis).

Štai Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga kasmet renka geriausias daktaro disertacijas, jų autoriai apdovanojami Prezidentūroje. O populiariojoje žiniasklaidoje jie paminimi tos pat Jaunųjų mokslininkų sąjungos pranešimu spaudai. Ir tiek. Jokių disertacijos turinio analizių, jokių klausimų disertantui, ką jis tuo ar kitu sakiniu ar pastraipa norėjo pasakyti, jokių klausimų vadovams ar gynimo tarybos nariams. O kam? Juk tai nuobodu! Ir tai tikrai ne pagrindinių straipsnių temos.

Bet, jei disertacijos tekstu tikimasi pademonstruoti, kad jos autorius, švelniai tariant, galimai yra nelabai protingas, arba kažkaip įtarti, kad galbūt rašė ne pats... Tada kitas reikalas! Duokite šen tas disertacijas! Nors ne, geriau ne visą tekstą, bet tik rinktines vietas, kurios galėtų paremti įtarimus. Puiki medžiaga pagrindiniam straipsniui, ar ne? Kai teksto ištraukomis norima pagrįsti reikalingą teiginį, jų parašymo sąlygos ir kontekstas juk visiškai nesvarbūs.

Ir dar kartą: aš nei ginu, nei smerkiu nei A. Butkevičiaus, nei A. Širinskienės disertacijų turinį ar kokybę, ir apskritai kalbu ne apie tai. Tuosyk tik noriu atkreipti dėmesį, kad, kol visuomenei daktaro disertacijos bus įdomios tik kaip galimas tamsybės ir kvailumo „įrodymas“, tol, mano galva, tokių galimų „įrodymų“ ir nestigs.

Kęsto Kirtiklio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...