captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Šv. Liucija, Šviesos diena

Gruodžio 13-oji yra reikšminga ir tradiciniame  metų cikle, ir savo kultūrine atmintimi. Jos kalendoriaus lapelyje įrašytas šv. Liucijos vardas. Tai III-IV amžių sandūroje Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Neišsižadėjo ji krikščionybės nei grasinama atiduoti į gėdos namus, nei deginama ugnimi, žudoma kalaviju. Iš šventosios legendos buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio meto gamtos nykimo slegiamam žmogui. 
DELFI (V. Kopūsto nuotr.)
DELFI (V. Kopūsto nuotr.)

Lietuvoje gruodžio viduryje naktys jau nebe tokios juodos, nes iškritęs pirmas sniegas jas prašviesino. Ir dar kas svarbu: nuo šios dienos vakarai nebeilgės – saulutė porą savaičių leisis vis tuo pačiu metu. Žinia, diena iki saulėgrįžos dar kiek sutrumpės, bet todėl, kad ji ryte  vis „pramiega“, pateka minute vėliau. O apskritai saulutė jau beveik pasiekė savo tekos kraštinę padėtį pietryčiuose. Dieną pakyla, pasak tarmiško žodžio, tik „per kačiargą“ ir greit nugrimzta mariosna. Pasakose ir sakmėse taip paaiškinama: saulę ten įkalina vandenų valdovas žaltys Žilvinas... 

Kaimo žmonės šiuo metų laiku ilgėliau vakaroja namuose, knebinėdami kokius nesunkius smulkius darbelius. Senovėje – prie balanos, žvakės, aliejaus lemputės. Arba į krosnį įmetę smalingesnę, ilgiau ir šviesiau degančią kelmo nuoskilą – „ugnies mitulį“. Tikėtina, kad kitados šią dieną buvo atliekamos ugnies pagerbimo, o gal ir Saulės šaukimo apeigos; tai Šviesos diena. Juk iki šv. Kalėdų beliko dvylika dienų! Beje, tai ir tarpas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendorinių sistemų, koks jis buvo XIX šimtmetyje.

Šv. Liucijos švente džiaugiasi visos tautos, gyvenančios Baltijos jūros skalaujamose šalyse. O jos vardas kilęs iš lotyniškojo žodžio lux – „šviesa“. Viduramžių misterijose mergelė šviesiais drabužiais įnešdavo į menę šventinį pyragą, papuoštą dvylika mažų žvakelių. Labai mėgstama ši šventė ir šiandien Švedijoje – šiaurės krašte žiemos dienos dar trumpesnės. Ir visai nesvarbu, kad to krašto evangelikai liuteronai nepripažįsta šventųjų garbinimo. Ten ankstų rytą visas valdiškas bei privačias įstaigas aplanko Šviesos mergelė su palyda, kurią sudaro baltais ilgais rūbais ir bruknienojų vainikais pasidabinusios mergelės, nešinos uždegtomis žvakėmis, ir skrybėlėti vaikinai su šviečiančiomis žvaigždėmis rankose. Nuo šv. Liucijos dienos iki Kalėdų ant palangės švedai laiko dvi žvakides, turinčias po šešis lizdus; kas vakarą uždega vis viena žvakele daugiau. Nuo jų ir gatvėje tampa šviesiau...

Neraginu perimti kitų kraštų papročius, tiesiog džiaugiuosi tuo, kad kiekvienas kraštas turi savų įdomybių, o tautos nepamiršta iš laiko gelmių atėjusių tradicijų. Ir mes, uždegę žvakelę savo namuose, praskaidrintume ilgųjų naktų vakarą. Šviesos dienos žvakelės galėtų būti uždegamos ir mokyklose. Kasdien vis po vieną daugiau, taip sukuriant nepakartojamą švenčių laukimo nuotaiką. Per tas  likusias dvylika dienų iki didžiųjų žiemos švenčių vaikai galėtų savo rankelėmis pasigaminti Kalėdų eglutei puošmenų. Tebūnie jos sunarstytos iš šiaudelių, iškarpytos ar išlankstytos iš spalvoto popieriaus, suvertos iš kankorėžiukų. Savo rankų darbeliai – patys mieliausi. Be to, laikas ir sveikinimų atvirukus piešti, kalėdinių eilių bei dainelių pasimokyti. Tas šventės laukimas kartais įdomesnis, nei pati šventė...

Lietuvoje būta ir savitų Šviesos dienos tradicijų. Ypač čia svarbūs būsimų metų orų spėjimai. Nuo Šviesos dienos iki šv. Kalėdų žmonės atidžiai stebėdavo orą: manoma, kad kiekviena diena atitinkanti kitų metų eilinį mėnesį; taigi, kokia gruodžio tryliktoji, toks bus sausis, kokia keturioliktoji – toks vasaris, penkioliktoji – kovas ir taip toliau. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ir kiek darganoja, siaučia vėjai ir panašiai. Dar burdavo taip: paberdavo prie namų slenksčio dvylika žiupsnelių druskos, įvardydavo juos iš eilės mėnesiais; po kurio laiko žiūrėdavo, kuris labiau sudrėkęs – tas mėnuo ir bus lietingiausias. 

Ilgos ir tamsios naktys palankios žvaigždžių stebėtojams. Štai trečiadienio naktį galima tikėtis pamatyti ugnines strėles varstant dangaus skliautą. Tai geminidais vadinami meteorai, – mintyse pratęstos jų trajektorijos susikerta Dvynių (lotyniškai Gemini) žvaigždyne. Paprastai meteorų srautai ar net vadinamieji jų „lietūs“ stebimi, kai Žemė kosminėje erdvėje „užmina“ ant kometos pėdsako. Ten pribarstyta akmenėlių, kurie ir sudega Žemės atmosferoje, nušvisdami kaip ugninė strėlė. O štai geminidai – vienintelis žinomas kitoks meteorų srautas. Jis kildinamas ne iš kometos, bet iš asteroido Fajetono paskleistų dalelių. Geminidų srautas kasmet vis stiprėja, nes Jupiterio trauka truputį keičia Fajetono trajektoriją. Manoma, kad rytoj jų būsią iki 120 per valandą, tai pora strėlių kas minutę. Tik gaila, kad šį kartą stebėjimo sąlygas ženkliai pablogins  artypilnio Mėnulio šviesa. O greta jo kaskart vis ryškesnė Vakarė. Tad ir diena – Šviesos, ir naktis – netamsi. 

Ši diena turi ir kultūrinės šviesos įvykių sukakčių: 1918 m.  Lietuvos taryba nusprendė atkurti Vilniaus universitetą, o 1925 m. buvo atidaryta pastovi M. K. Čiurlionio darbų paroda, dabar tapusi jo vardo nacionaliniu muziejumi.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...