captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vaidas Jauniškis. Vieno gesto politika

Kas kartą grįžęs iš Europos Sąjungos širdies mano draugas sako turįs perjungti nuosaikų automobilio bėgį į agresyvų, nes kitaip šiose platumose neišvairuosi. Kelių ereliai – pernelyg taurus pavadinimas mūsų gatvės gyvulių ūkiui: akis išvertusiems buliams, niekaip nepraleidžiantiems kitų, isteriškiems ožiams, bliaunantiems įvairių tonų signalais, purvinoms kiaulėms, išsivoliojusioms balose ir norinčioms jomis aptėkšti visus aplinkui...
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kas kartą grįžęs iš Europos Sąjungos širdies mano draugas sako turįs perjungti nuosaikų automobilio bėgį į agresyvų, nes kitaip šiose platumose neišvairuosi. Kelių ereliai – pernelyg taurus pavadinimas mūsų gatvės gyvulių ūkiui: akis išvertusiems buliams, niekaip nepraleidžiantiems kitų, isteriškiems ožiams, bliaunantiems įvairių tonų signalais, purvinoms kiaulėms, išsivoliojusioms balose ir norinčioms jomis aptėkšti visus aplinkui...

Kai ES statistika paskelbia, kad Lietuvos keliuose žuvo daugiausia žmonių visoje Europos Sąjungoje, sunku tuo stebėtis. Vienas valdininkas tai bandė teisinti žioplais pėsčiaisiais, bet matant per miestą lakstančias metalo dėžes, seniai nebekreipiančias dėmesio į greičio ribojimus (nes radarai taip pat seniai neveikia), sunkiai gali patikėti, kad viską sukelia – sekant gyvūnų analogijomis – menkos skruzdėlės.

Tikras šokas, tik malonus, ištinka tada, kai išvysti kontrastą vienoje Pietų Europos šalyje, kurią krizė supa jaukiai, lyg mamos ranka. Vairuotojas, pamatęs, kad nespės sustabdyti mašinos ir praleisti mane, pamojuoja – atsiprašydamas, bet drauge palinkėdamas gero vakaro. Aš jam atsakau tuo pačiu – viskas gerai, supratau, nieko neturiu prieš. Kai leidžiamės taksi itin stačia gatve ir reikia staigiai pasukti už kampo, išėjęs parūkyti koks kavinės svečias ar tiesiog praeivis iškelia ranką, perspėdamas, kad palauktume, sureguliuoja gatvės eismą ir traukia toliau. Nė už nieką arba už labai daug – už pačią stabiliаusią šalies valiutą – pamojavimą atgal ir šiltą žvilgsnį. Už kontaktą.

Šis veiksmas, kaip ir principas pėsčiajam eiti per raudoną, jei arti nėra mašinų, regis, yra paplitęs gerokai plačiau nei tik gatvių trajektorijose. Iš pradžių bandai būti „tvarkingas šiaurietis“, bet greitai persiauklėji į kitą etiketą, nes taip patogiau. Aptinki nuostatą: taisyklės yra logiškos, aiškios, bet už jas kur kas svarbesnis asmeninis kontaktas ir žmogiški santykiai. Nežinau, kaip ir kur toje šalyje žiūri veterinarijos tarnybos, bet šviežios žuvys, nenukeliavusios 300 km į sostinės šaldytuvus, kad gautų kokios tarnybos sertifikatą, guli ant prekystalio ledukų uosto gatvėse, klientų išsirinktos keliauja ant čia pat stovinčių kepsninių ir, paskanintos mašinų išmestų kietųjų dalelių prieskoniais, patiekiamos ant stalo. Mažo miestelio restoranas veikia iki 8 vakaro, bet užėjus į jį 8.15, šeimininkai tik apsidžiaugs ir iškels puikią vakarienę – negi atsisakys papildomų 30 eurų, juoba mėsa rytoj bus nebe šviežia, o šiandien patiekta taip, kad regis, didesnį malonumą patirs pati kavinės šeimininkė. Beje, ji ar jis bus gerokai vyresnio amžiaus, patys priims užsakymus ir mielai aptarnaus svečius – tiek senus pažįstamus, tiek užklydėlius. Šiluma sklinda iš džiaugsmo, kad pas juos apsilankė, ir iš atsakomybės, kurios tikrai neturi kasdien besikeičiančios kavinių tinklų mergaitės.

Niekur muziejuose nemačiau tiek fotografuojančių lankytojų. Fotografuoti galima, jei be blykstės, ir Boscho šedevrą, ir chrestomatinę graikišką vazą. Jiems juk nuo to nieko neatsitiks, o mėgėjiškos nuotraukos internete vis tiek neprilygs originalui ar profesionaliai nuotraukai, tai tegu visi dalijasi, atsižymi save Viduramžių pragaro fone. Tik mobiliais nekalbėkite, nes taip jau trukdote kitų meditacijai.

Ir taip toliau. Be abejo, rojus. Sveiko proto rojus. Žinoma, keliautojas turi vieną neginčijamą privalumą prieš vietinius – ir to dėka nesusikuria apie šalį neigiamos nuomonės: jis nesupranta kalbos. Pats pabėgęs nuo rūpesčių, ta pačia būsena matuoja ir kitus. Taip euforija stiprėja. Tačiau vis tiek jis mato neparodomąsias šypsenas, gyvą žvilgsnį, girdi atsiprašymą ir regi nesuvaidintą mandagumą. Pastebi, kad ir su kitais taip elgiamasi. Ir svajoja, ypač jei jis – turistas iš pokomunistinių Europos Šiaurės Rytų: o kad taip būtų įmanoma perkelti tą vairuotojo gesto strategiją, t. y. sveiko proto ir žmogiškos šilumos triumfą į savo kraštą! Ar apskritai įmanoma? Kodėl to vis dar nėra, nors jau ženklai randasi, ranka mostui kyla, jau vairuotojai tarpusavyje susimirksi? Iš tiesų taip turistas tarėsi, kol nesugrįžo iš +15 į -10˚C. O tada iš žvilgsnių gatvėje suprato, kad šioje šalyje yra smarkiai prisidirbęs, tik neprisimena, ką. Nes anksčiau laikytas santūriu jo tėvynainių šiauriečių elgesys dabar jam reiškia tiesiog pyktį.

Jis svarsto: gal klimatas galėtų būti priežastis? Ten, kur karšta, žmonių smegenys kiek vėsesnės ir ramesnės, pas mus, stokojant šilumos, patys ją esame priversti generuoti, todėl ir perkaistame visais lygiais. Bet kaip tada anapus Baltijos, žuvėdų krašte? O gal kalta istorija? Mes buvome imperija nuo jūrų iki jūrų, anos šalies  gyventojai – nuo žemyno iki žemyno. Kitų paralelių taip pat pilna – nuo diktatūros iki nesenos demokratijos. Katalikų ten yra, tik gerokai daugiau, ir jie tikresni, religija jiems – itin svarbi. Visuomenės sankloda pernelyg nesiskyrė, ten dar prieš 40 metų galėjai aptikti XIX a. patriarchalinės šeimos modelį. Net korupcijos netrūksta: štai dėsto vienas tos šalies pilietis taip pat sveiką požiūrį į įstatymus: jei gyvenvietės seniūnas mato, kad statoma nelegaliai, tai negi uždraus – juk gal jau rytoj to kaimyno pagalbos prireiks, o ir šiaip – kam gyventi greta ir pyktis?

Ne, mano parvykėlis, galima daug ką lyginti, bet kai svarstome apie mūsų bendruomenišką buvimą, klausimai kyla pirmiausia apie mus pačius. Ar tikrai mūsų 1990-ųjų revoliucija buvo ne vien nacionalinė, išsivaduojamoji, bet ir socialinė? Ar tikrai buvo pakeista klasių struktūra ir turtingieji, t. y. valdžiusieji buvo „nuversti“? Ar mūsų bendruomeniškumą išties nubraukė tik sovietinis režimas? Iki tol jo tikrai būta? O gal jis buvo daugiau parodomasis, likęs tik Buračo nuotraukose ir „Duokim garo“ laidose? Juk kaip liudija XX a. pirmos pusės proza, kaime netrūko pavydo ir neapykantos kitam, ne vien turtingesniam, o kaimo šokiai buvo gera proga pasimušti. Kiek prieškario visuomenė mieste buvo subrendusi demokratijai, regis, taip pat sutarta – nelabai kiek.

Tad gal sutarkime ir toliau, murma keliautojas, tapęs namudiniu sociologu, – tas tik euforiškai garsinamas lietuvių tautos bendruomeniškumas yra mitas, kuris kyla iš kaimo žmonių prisiminimų apie linksmą jaunystę, nes neteisybės ir skauduliai linkę pasimiršti. Jie į karą drauge ėjo, po to į kolūkį, nes buvo priversti. Tai nebuvo savanoriška bendrystė, o iš reikalo ar prievartos. Ir niekas mūsų žmonių taip netelkė kaip bendras priešas. Juk jau pastebėta, kad draugiškiausia gyvenome tada, kai buvome po kieno nors padu. Ir čia „sociologas“ šokteli: o gal čia ir yra sprendimas? Juk ana valstybė turėjo kitų, t. y. svetimų, per amžius, bet dabar jie, tie maurų palikuonys, atvykę iš buvusių kolonijų, sudaro dešimtadalį šalies gyventojų. Vadinasi, kiti jau seniai tapo savais, ir Kito, svetimo bendruomenei, pas juos apskritai nėra. Todėl ir į kitus jie žiūri kaip į galimus savus, nepaisant to, kad emigrantai sukuria konkurenciją. Bet – čia vėl  suveikia sveikas protas: kam gyventi pyktyje, jei galima tiesiog sugyventi?

Tad norint perkelti vairuotojo gestą į kitą šalį galbūt reikėtų įsileisti tuos kitus, tik geriau – iš ne mūsų kolonijų? Kad atgaivintų mūsų miestus ir gyvenvietes spalvomis, papročiais, maistu? Tada mes prieš juos susivienytume ir taptume bendruomene, o jų bus perdaug, kad kovotume. Tada apsimestume draugiškais – juk tai mokame, juk būname mandagūs ir elegantiški kitoje šalyje – iki nusileidžiame į savą oro uostą, o jau tada prie bagažo atsiėmimo – palik lagaminą, ožy! Atgal į gyvulių ūkį.

Bet emigrantams, toliau samprotauja sociologas-iš-nevilties, reikia geresnės ekonomikos, ir kol ją pakelsime, mums padėtų įstatymai. Jiems visgi mes linkę paklusti iš savo prakeikto nuolankumo. Pvz., įstatymas šypsotis pusę dienos. Įstatymas sveikintis su kaimynais. Įstatymas sveikintis miško takelyje sutikus kitą. Susidūrus su kitu atsiprašyti abiem pusėms. Juk ne tokių įstatymų esame prikūrę ir nesilaikome, nes laikytis neįmanoma. O čia net patogu, ir net landos korupcijai nėra, nes nėra ko apeiti – jei apeisi, tai tik save patį. O laikydamasis tvarkos, žiūrėk, su ja ir susitaikysi, kaip buvo šimtus kartų. Todėl Seime jau dabar reikėtų suburti darbo grupę Bendros kultūros įstatymui paruošti – atstovus turėtų deleguoti Susisiekimo, Aplinkos, Sveikatos ministerijos ir, be abejo, Žemės ūkio ministerijos Gyvulininkystės departamentas. Apsieisime be Kultūros ministerijos – prie ko čia ji? Juk į teatrus ir taip vaikštome.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...