captcha

Jūsų klausimas priimtas

Europos Sąjungą ištiko ne vertybių, o politikos krizė

Tarptautinėje viešojoje erdvėje intensyviai vykstančios diskusijos apie Europos dabartį ir ateitį dažniausiai apsiriboja ekonominiais klausimais. Tai neturėtų stebinti – juk Europos Sąjunga (ES) pirmiausia yra ekonominė sąjunga su šlubuojančia finansine sistema, kurios negalavimai nežinia kada baigsis.
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Tarptautinėje viešojoje erdvėje intensyviai vykstančios diskusijos apie Europos dabartį ir ateitį dažniausiai apsiriboja ekonominiais klausimais. Tai neturėtų stebinti – juk Europos Sąjunga (ES) pirmiausia yra ekonominė sąjunga su šlubuojančia finansine sistema, kurios negalavimai nežinia kada baigsis. Kiprą ištikusi bankų krizė tik dar labiau paskatino nerimą dėl vieningos euro zonos. Lietuvai besiruošiant Europos Tarybos pirmininkavimo misijai su nerimu laukiama galutinio ES biudžeto patvirtinimo. Tuo metu nemažai politologų ir filosofų abejoja ne tik dėl ES kaip ekonominio, tačiau ir kaip politinio darinio ateities. Pasak kritikų, biurokratinis ES ekonomizmas naikina kultūrinį ir politinį Europos tapatumą.

Toks įvykių ir nuomonių kontekstas atrodo pats tinkamiausias svarstymams apie vertybes, kuriomis yra grindžiamas suvienytos Europos projektas. Savo mintimis šia tema pasidalinti sutiko politologas ir politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius.

Tiek Lietuvos, tiek kitų Europos šalių viešojoje erdvėje netyla diskusijos Europos Sąjungos vertybiniais klausimais. Vis labiau linksniuojama taip vadinama „vertybių krizė“. Kaip ją suvokiate jūs?

Iš tiesų esama nemažai žmonių, kuriems yra nepriimtinos dabartinės Europos Sąjungos vertybės. Įvairių pažiūrų asmenys, kalbėdami apie vertybių krizę, šiai sąvokai suteikia skirtingas prasmes. Dažniausiai apie vertybių krizę kalba dešiniųjų pažiūrų politikai. Anot jų, krikščionybės pašalinimas iš steigiamųjų ES dokumentų ir iš viešojo gyvenimo yra vertybinė problema.

Tačiau galima minėti daugybę kitų dalykų, suvokiamų kaip vertybinė problema. Pavyzdžiui, kai kuriems radikaliems dešiniesiems gali atrodyti, kad kalbėjimas apie žmogaus teises ir laisves yra perdėtas, nereikalingas. Jiems atrodo, kad ES turėtų skirti daugiau dėmesio dvasinėms vertybėms pabrėžti ir politiniam jų įgyvendinimui. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, kurie apie tai kalba kartu su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios atstovais ir konservatyviais politikais.

Kontekstas, kuriame Europoje kalbama apie vertybių krizę, mano supratimu yra ideologinis. Jei nesate dešinysis, o esate liberalas ar socialdemokratas, vertybių krizės kaip krikščioniškų vertybių nuosmukio samprata jums bus nepriimtina. Kai kurie kairieji politikai įžvelgia visai kitokias krizes Europos Sąjungoje, labiau pabrėždami neoliberalizmo įsigalėjimą ar karingo nacionalizmo grėsmę. Jie teigia, kad 9-ąjį ir 10-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius įvyko tam tikros permainos Europos politikos kairiajame flange. Jų metu socialdemokratai išdavė savo idealus ir pasislinko į dešinę. Tačiau viešojoje erdvėje tokios kritikos nėra daug – kur kas daugiau mes girdime būtent konservatyvią ES vertybių kritiką.

Tačiau ar ši dešiniųjų pakraipos politikų ir politologų vertybinė kritika yra pagrįsta, o svarbiausia, ar ji nuosekli?

Taip, tiek kritika, tiek jai pagrindą sudarantis požiūris yra nuoseklus, mat ES steigimą dešinieji sieja pirmiausia su krikščioniškosios demokratijos principais: Vokietijos krikščionių demokratų partijos atsiradimu, vokiečio Konrado Adenauerio idėjomis. Sunku nesutikti, kad šiuo atžvilgiu jie yra teisūs ar bent jau teisūs iš dalies. Tiesa, galima ginčytis, ar apskritai politika yra ta sritis, kurioje turėtų būti vadovaujamasi religiniais, bet ne pasaulietiniais principais, o politiniai dariniai grindžiami būtent pirmaisiais. Tačiau priėmus krikščioniškąjį-krikdemiškąjį pasaulėvaizdį, ES vertybinė kritika ima atrodyti ir pagrįsta, ir nuosekli.

Vis dėlto neklystama teigiant, kad dauguma Europos vienijimosi idėjų nuo Karolio Didžiojo laikų iki pat XX a. antrosios pusės buvo grindžiamos tam tikromis imperinio politinio mąstymo nuostatomis, susijusiomis su krikščioniškosios Europos vizija. Žinoma, būta ir išimčių. Napoleono ir jo bendražygių turėta vizija buvo labiau pasaulietinio nei religinio pobūdžio, nors popiežius ir padarė jį imperatoriumi. Tos vizijos šaknys, glūdinčios Prancūzijos revoliucijos ideologijoje, buvo net agresyviai pasaulietinės, atskiriančios Bažnyčią nuo valstybės. Tai buvo noras nešti Europos tautoms lygybės, brolybės ir laisvės idealus. Galiausiai turėtume nepamiršti tokių XX a. politinių figūrų, kaip Adolfas Hitleris, kurio Europos vienijimo projektas neturėjo nieko bendro su krikščionybe ir buvo grynai politinis – žinoma, iki kaulų smegenų antihumaniškais ir pamišėliškais.

Taigi Europos vienijimosi vizijų būta įvairių. Europos Sąjungos steigimas yra neatsiejamas nuo krikščionybės, kaip vienijančio principo. Tačiau galime klausti: ar tai turėtų būti pagrindinis vienijimosi principas? Štai ties šiuo klausimu ir prasideda politinė ideologinė diskusija.

Vadinasi, Europos vienijimosi idėjų istorinę raidą jūs suvokiate kaip bažnytinės ir pasaulietinės politikos sampratų prieštarą, kuri tam tikroje tarptautinės Europos politikos konjunktūroje lemdavo vienas ar kitas dominuojančias vertybes?

Taip, būta ir vienų, ir kitų tendencijų, tačiau, be abejonės, suvienytos Europos idėjos ištakos yra krikščioniškos. Mano supratimu, problema yra ne vienoks ar kitoks požiūris į krikščioniškas Europos šaknis ar skirtingomis prielaidomis grindžiamas požiūris į socialinės gerovės valstybę, bet požiūris į politiką apskritai. Visa tai, kas vyko Europoje po Antrojo pasaulinio karo buvo grindžiama Europos depolitizavimo idėja. Depolitizavimas atrodė būtinas, siekiant išvengti Europą nualinusių karų. Taika – kilnus ir sveikintinas tikslas, tačiau Europos vienijimosi idėją palaikę politikai nenumatė depolitizacijos padarinių, kurių reikšmingiausią šiuo metu ir patiriame.

Kalbu apie vieningos Europos politinės vizijos neturėjimą. Man atrodo, tai ir kelia didžiausią grėsmę tolimesnei ES integracijai. Sakyčiau, net didesnę nei ekonominės krizės padariniai. Krizės gali priversti braškėti ES, jų metu viena ar kelios šalys gali ir „nubyrėti“, bet krizės gali sukurti ir papildomų vienybės akstinų. Tačiau politikos neturėjimas, visa ko pavertimas ekonomine ir biurokratine rutina – tai gali tapti tokio darinio, kaip ES, pabaigos pradžia. Kai mes kalbame apie federaciją, mes kalbame apie valstybę, o valstybė negali egzistuoti be politikos.

Ar ES orientacija pirmiausia į ekonominę šalių gerovę yra pavojinga Europos vienybei? Atrodo, ne be reikalo vykstant finansų krizei ir ėmus braškėti ES ekonominei erdvei, paaštrėjo ir vertybinė kritika. Galbūt vadinamoji vertybių krizė tėra ekonominės krizės išdava?

Santykio tarp ekonomikos ir vertybių aiškinimų yra įvairių. Kai kurie postmodernizmo teoretikai, pavyzdžiui, Ronaldas F. Inglehartas, teigia, kad visuomenė vertybiniais klausimais susirūpina ne tada, kai išgyvena nepriteklių, o atvirkščiai – tada, kai yra soti. Pasak jo, ekonomiškai ir socialiai prastą būklę išgyvenanti visuomenė tiesiog neturi laiko ir ūpo užsiimti vertybinių klausimų svarstymu. Aš pats nesu linkęs tikėti tokiu aiškinimu: viduramžių Europos gyventojai anaiptol negyveno išskirtinės gerovės sąlygomis, tačiau dvasinės vertybės šios epochos žmonėms buvo itin reikšmingos.

Kuria kryptimi ekonominės krizės sąlygomis pakryps Europos visuomenių mąstysena, aš tikrai nesiimčiau spėlioti. Žinoma, galima miglotai prognozuoti, kad po ekonominio sukrėtimo ES politikams ims labiau rūpėti vertybės, tačiau sunku nuspėti, kokios tai vertybės bus. Atsakyti į šį klausimą yra sudėtinga, o galbūt apskritai neįmanoma.

Gali būti radikalių pokrypių į dešinę – nacionalistinių politinių jėgų suaktyvėjimo apraiškų. Tai jau vyksta kai kuriose ES šalyse. Pavyzdžiui, Suomijos politikos avanscenoje neseniai atsirado didelį palaikymą per rinkimus gavusi partija „Tikrieji suomiai“. Tačiau gali būti ir radikalių posūkių į kairę su reikalavimais nacionalizuoti pramonę, raginimais grįžti prie radikaliai suvoktų socialinės gerovės idealų ir panašiai. Tiek vienu, tiek kitu atveju politikai, raginantys imtis šių ar kitų permainų, bus susirūpinę vertybių krize – ir vieniems, ir kitiems rūpi žmogiškumas ir gerovė, kuriuos jie suvoks visiškai skirtingai. Jei tai vyks, vadinasi, Europos šalių visuomenėse bręs noras radikaliomis politinėmis priemonėmis įprasminti vienus ar kitus idealus. Tikėkimės, kad ši radikalios politikos tendencija neperaugs į tokius pragaištingus padarinius, kuriuos Europa patyrė XX a. pirmojoje pusėje.

Viename savo straipsnyje minėjote, kad patriotizmas, kaip įsipareigojimas politinėms santvarkos principams, galėtų „tapti gero europiečio dorybe tokioje Europos Sąjungoje, į kurią sugrįžtų politika ir kuri gebėtų sujungti tautinės valstybės identitetą su federacinio politinio kūno siekiniu“. Tačiau ar nemanote, kad neįmanoma įsipareigoti vis dar tebesiformuojantiems ES, kaip federacijos, principams?

Istorijoje esama pavyzdžių, kad toks įsipareigojimas besiformuojantiems politiniams principams yra įmanomas. Pirmiausia mintyje turiu Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdį. Šios valstybės kūrimasis buvo grindžiamas politine patriotizmo samprata su joje savotiškai užkoduotu federalizmo siekiniu. Prireikė daugiau kaip šimto metų tam, kad JAV galiausiai įveiktų separatistinį idealą – nacionalinę patriotizmo, kaip meilės savo valstijai, o ne valstijų sąjungai, sampratą.

Prancūzijoje per revoliuciją taip pat būta politinio patriotizmo. Nors apie jakobinus priimta kalbėti niekinamai kaip apie išprotėjusius ir kraujo ištroškusius radikalus, bet jei atkreiptume dėmesį į jakobinų atsiradimo istorines aplinkybes, tai matytume politika besidominčius žmones, besirenkančius Paryžiaus kavinėse ir kalbančius apie valstybes reikalus, politinės santvarkos idealus, kas šiaip jau nebuvo būdinga konservatyviajai visuomenės daliai, ypač žemdirbiams ir dvasininkijai. Prancūzijos revoliucijos metu žmonės vadovavosi ne vien tautiniu-kultūriniu patriotizmu: kur kas daugiau lėmė pilietinis-politinis patriotizmas. Pastarasis tuo metu susilaukė nemažai adeptų ne tik tarp paprastų žmonių, bet ir tarp aukščiausio intelektualinio lygio politinių mąstytojų.

Vis dėlto manau, kad Europos vienybė be vadinamojo tautiškumo yra sunkiai įsivaizduojama. Jei neliks nei krikščioniškojo, nei tautinio pagrindo, neaišku, ką tuomet vienys tariamai suvienyta Europa. Religija – ištrinama, politika – ištrinama, nacionalinė tapatybė – ištrinama. Ir kas lieka? Nieko, išskyrus pragmatinį-ekonominį interesą ir biurokratinį aparatą, kuris stengiasi išlaikyti didesnės integracijos kryptį, tačiau tuo pačiu vis labiau atrodo nepajėgus kurti vienybę. Vietoj to, šis išsipūtęs aparatas ją konstruoja mechaniškai ir, atrodo, ima tapti reikalingas tik pats sau.

Ar ši depolitizacija yra išskirtinis ir tik ES integracijai būdingas reiškinys? Galbūt taip suvokus problemą, ją reikėtų sieti ne su Europos karų ir tarptautinės politikos istorija, bet kalbėti apie demokratinės politikos idealų sankirtą su neoliberalia ekonomikos ideologija?

Galima aiškinti ir taip. Politiką šiandien išstumiantis ekonomizmas sudaro klasikinio liberalizmo šerdį. XVII a. pab. – XVIII pr. liberalizmo teoretikai išrado ir įkvėpė gyvybę naujam politinės tikrovės padarui, kuris ėmė nenumaldomai tą tikrovę naikinti – ekonominiam žmogui, homo economicus. Į liberalų ekonomizmą XIX a. įsiliejo ir kairioji marksistinė pasaulėvoka. Marksistai ekonomiką suvokė kaip visuomenės „bazę“, o kitas viešojo gyvenimo sritis – politiką, teisę, kultūrą – kaip nuo „bazės“ priklausomą „antstatą“. Tačiau dar kartą pabrėšiu: apie nelygstamą ekonomikos reikšmę ir kitų sričių priklausomybę nuo ekonominio intereso pradėjo kalbėti ne marksistai, o liberalai. Johnas Locke`as ir jo pasekėjai ekonomiką suvokė kaip pagrindinę varomąją politinio gyvenimo jėgą, o ekonominį žmogų – kaip šios varomosios jėgos sutvertą naujųjų laikų Adomą ir Ievą.

Žinoma, šiandieniniai globalizacijos procesai prisideda prie Vakarų visuomenių depolitizacijos. Tačiau jie vyksta netolygiai. Esama tam tikrų skirtumų tarp Vakarų ir Rytų. Manau, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose politikos yra išlikę šiek tiek daugiau nei Europoje, nepaisant to, kad Amerika neturi reikšmingo paveldo, vis dar trukdančio Europos politikai išnykti galutinai, t. y. – tautinių valstybių.

Kaip vertinate pesimistiškai nusiteikusių politikos ir kultūros teoretikų mintis, kad politika vartotojiškose visuomenėse negali būti svarbiausia viešojo gyvenimo sritis? Ar sutiktumėte su mintimi, kad politikos klasikine prasme nėra, o siekti jos grąžinimo yra kvaila?

Visais laikais būta mąstytojų, perdėm sureikšminusių savo gyvenamojo laikotarpio aplinkybes, reiškinius ir idėjas, kuriomis remiantis jie tuos reiškinius aiškino. Karlas Marxas kalbėjo apie neišvengiamą komunizmo pergalę, kuri taip ir neįvyko. Kai kurie mąstytojai istoriją suvokia kaip vyksmą, besirutuliojantį iki tam tikro taško, kurį pasiekus šis procesas ima ir pasibaigia. Georgui Wilhelmui Friedrichui Hegeliui ši pabaiga žymėjo visišką dvasios realizaciją, o štai Francisui Fukuyamai istorijos pabaiga reiškia liberalios demokratijos įsigalėjimą pasaulyje.

Richardas Weaveris šitokią pasaulėvoką vadina „dabartizmu“ (angl. presentism), o apie jos užvaldytus žmones sako, kad jie yra paprasčiausi provincialai – tik ne geografiniu, bet istoriniu atžvilgiu. Dabartistai yra tarsi įtikėję šventąja Dabartimi. Jie nelinkę matyti ir ieškoti alternatyvų tam, kas laikoma šių dienų tendencijomis, tariamomis istorinėmis neišvengiamybėmis. Savo ruožtu ateitis, kurią mato dabartizmo vaizduotė, ne kažin ką bepridurs, nes, šiuo požiūriu, mes išgyvename įvairiopas pabaigas: istorijos pabaigą, ideologijų pabaigą, politikos pabaigą ir pan.

Nesu dabartizmo išpažinėjas ir manau, kad dabar madingas tikėjimas visomis minėtomis pabaigomis liudija tik tai, kad tradicines ideologijas bando išstumti ideologijų pabaigos ideologija, o tradicinę politiką – depolitizavimo politika. Hannah Arendt sako, kad viduramžiais politika Europoje buvo beveik išnykusi. Galbūt krypstame į naujuosius viduramžius. Galbūt ES mus ten kreipia. Jei taip, tada lieka savęs paklausti: ar mes, europiečiai, esame varoma banda, ar – mąstantys, laisvi ir savo likimą kuriantys žmonės, piliečiai, visuomenės ir valstybės?

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...