captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Istorinė atmintis ir tautos patriarcho priesakai

Lapkričio 22-oji įsirėžusi tautos atmintyje svarbiu įvykiu, žinomu Kražių skerdynių vardu. Tai buvo didvyriškas kaimo žmonių pasipriešinimas grubiam caro valdžios rusofikacijos aktui, pažeidusiam religijos išpažinimo laisvę. 
DELFI (V.Kopūsto nuotr.)
DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

1892 metais,  per pačias šv. Kalėdas, valdžia uždarė Kražių benediktinių vienuolyną ir įsakė nugriauti jo bažnyčią. Beje, suprojektuotą ir statydintą garsaus Vilniaus universiteto profesoriaus, architekto ir astronomo Tomo Žebrausko. Tikintieji atkakliai prašė generalgubernatoriaus paversti ją parapijos bažnyčia vietoj turimos medinės. Net pačiam carui rašė graudžius prašymus… Tačiau Aleksandras III savo politikoje buvo nepermaldaujamas. Ir tada žemaičiai išdrįso pasipriešinti tokiam dvasiniam engimui; jie neleido Šiluvos dekanui išnešti monstrancijos, o šventovę saugojo dieną ir naktį. 

Atvykęs Kauno gubernatorius su  žandarų būriu jėga bandė įvykdyti caro įsakymą, tačiau bažnyčios gynėjų negalima buvo išvyti. Tuomet pasitelktas didelis Dono kazokų būrys puolė bažnyčioje susirinkusius ir šventomis giesmėmis dvasią guodžiančius žmones. Susidorojimas buvo siaubingas: 9 žmonės nužudyti, apie 50 sužeista, šimtai atiduoti tardymams ir teismui. Bylą ėmėsi ginti garsūs Rusijos advokatai; jie įrodė, kad gubernatoriaus veiksmai buvo neteisėti, o Kražių bažnyčios gynėjai nekalti. Visgi teismas nuteisė 35 Kražių įvykių dalyvius, o keturis jų – net dešimčia metų katorgos. 

Kražių skerdynes aprašė pasaulio žiniasklaida, tai sukėlė didelį pasipiktinimą Rusijos imperijos administracijos vykdoma tautinės priespaudos, kitatikių nepakantumo politika. O Lietuvoje  šis skaudus įvykis dar labiau sustiprino  anticarines nuotaikas, didino tautinę ir religinę savimonę bei viltis siekti nepriklausomybės. Tautos istoriją tęsė jau kita karta, išugdyta knygnešystės, suvokianti savo prigimtines teises...

Tautos patriarcho 165-oji sukaktis

Lapkričio 23-ąją žymime tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus gimimo 165-ąją sukaktį. Pro rytmečio ūkanas prasiskyrę tekančios saulės spinduliai apšviečia aukuro akmenį ant Atgimimo ąžuolyno kalvos Ožkabaliuose; tą jo pusę, kur iškalta tautos patriarcho gimimo  data.  Sulig Sąjūdžio pradžia kaip stebuklas radosi šis visos Lietuvos žmonių sodintas ąžuolynas; ir nuo pamato akmenų pakilo daktaro gimtoji sodyba. Daug vilčių sudėta sodinant ąžuolyną, šventąją tautos giraitę... Su mintimis, kad vaikų vaikaičiai lankytųsi, šiame lietuvybės lopšyje, ir čia rastų čia paskatų, noro, džiaugsmo išlaikyti tautiškumą savyje, o  patriotiškumą – darbuose...

Neeilinės Tautos Patriarcho gimimo dienos proga pravartu apžvelgti jo atminimo įamžinimo reikalus. Džiugu, kad Ožkabalių sodyba turi rūpestingus ir tvirtus šeimininkus – Lietuvos nacionalinį muziejų. Čia parengta etnografinė ekspozicija, atitinkanti Basanavičių Jonuko vaikystės aplinką. Juk vaikystėje išsiugdoma meilė gimtinei, motinos kalbai, tautos istorijai...

Kiekviena mokykla, kiekviena jos klasė turėtų apsilankyti šioje sodyboje;  įkvėptų  ir Atgimimo ąžuolyno oro, pajaustų jo galią. Draugija, globojanti Ąžuolyną, nuo pat jo sumanymo pradžios, jau ėmėsi darbų, pažymėsiančių artėjantį Nepriklausomybės šimtmetį. Etnografiniai Lietuvos regionai turės čia po savąjį 25-erių ąžuolų guotą, suformuosiantį gražią giraitę aplink akmenį su iškaltomis šimtmečio datomis. 

Viena iš gražių Atgimimo ąžuolyno tradicijų, – kad savo medelį čia pasodintų daktaro J. Basanavičiaus nacionalinės premijos laureatai. Toji premija – už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimo, puoselėjimo, ugdymo ir tyrinėjimo darbus. Šiemet laureato garbę pelnė mitologas, mokslų daktaras Dainius Razauskas. Jo darbai jau kuris laikas susilaukia didelio visuomenės dėmesio ir palankaus vertinimo, – tai dėl jų aktualumo tautinei tapatybei ugdyti ir stiprinti. 

O štai Vilniuje pagaliau imta rūpintis paminklo tautos žadintojui J. Basanavičiui statymu. Kada, jei ne Nepriklausomybės šimtmečio proga? J. Basanavičius – nacionalinės valstybės projekto autorius ir šios idėjos įgyvendintojas, taip pat neprilygstamas moralinis tautos autoritetas. Būtų prasminga, kad tauta galėtų apsvarstytų kūrybinio konkurso rezultatus. Labai svarbu išrinkti ir pačią tinkamiausią vietą paminklui. 

Prisimintina, kad J .Basanavičius buvo labai susitapatinęs su istorine mūsų sostine, kuo puikiausiai suprasdamas, kad jo buvimas Vilniuje – paraiška šventojo tautos miesto sugrįžimui Lietuvai. Ir istorija patvirtino jo ateities matymą.

Su artėjančiu valstybės šimtmečiu sietina ir J. Basanavičiaus brandinta mintis turėti Vilniuje Tautos namus – visas visuomenines kultūrinio, tautinio ir patriotinio pobūdžio organizacijas jungiantį centrą. Deja, mūsų valdžios institucijos per tiek atkurtos nepriklausomybės metų tam vis dar neranda sprendimo. 

Patriarcho mintys ir darbai neabejotinai aktualūs šiandienai. Jo moksliniame pavelde galima rasti atsakus į daugelį mūsų meto iššūkių. Tačiau turime tik nedidelį straipsnių rinkinį, prieš dešimtmetį išleistą Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis. Todėl apmaudu, kad istorikų, politologų planuose vis neužsibrėžiama atlikti J. Basanavičiaus darbų išsamaus nagrinėjimo, analizės, vertinimų. 

Ir ne tik paties patriarcho, bet ir jo minčių tąsos bendražygių darbuose. Iškėlus tos kartos siekius, jos dvasines vertybes, į mūsų laikų aktualijas gebėtume pažvelgti kitaip.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...