captcha

Jūsų klausimas priimtas

Senovės žvejybos burtai

Vasarvidį gamtai pasiekus, prasideda atostogų metas. Dažnam jos neįsivaizduojamos be meškerės rankoje. Birželio 27-oji yra Tarptautinė žvejų diena. Tad apie ką gi kalbėti, jei ne apie tradicinius žvejybos papročius. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Vasarvidį gamtai pasiekus, prasideda atostogų metas. Dažnam jos neįsivaizduojamos be meškerės rankoje. Birželio 27-oji yra Tarptautinė žvejų diena. Tad apie ką gi kalbėti, jei ne apie tradicinius žvejybos papročius.

Šis užsiėmimas – viena mėgstamiausių laisvalaikio praleidimo formų. Žinia, tai buvimas gamtoje, taip pat gerokas azartas, o ir laimikis, kartais ne tik katinui... Kaip verslas žvejyba yra vienas sunkiausių ir pavojingiausių.

Antikos laikais buvo manoma, kad graikų žvejus ir jūrininkus globoja vandenų dievas Poseidonas. Romėnų kariškoms triremoms jūrų kautynėse padėdavęs Neptūnas. Krikščionybės laikais su vandenimis savo likimus susiejusių žmonių dangiškoji globa buvo pavesta apaštalui Petrui, taip pat šv. Klemensui, Mykolui archangelui ir šv. Mikalojui. Tarptautinė žvejų diena švenčiama nuo 1985 metų, taip nutarus Romoje vykusioje žvejybos sureguliavimo ir plėtojimo konferencijoje.

Kitados žvejyba mūsų nelabai dosnios gamtos krašte buvo svarbus pragyvenimo šaltinis. Bet žvejo sėkmė tokia permaininga. Tad ar verta stebėtis, kad būta įvairiausių tikėjimų, burtų, prietarų, skirtų pelnyti vandenų valdovo malonę. Kai kas iš to išliko ir etninės kultūros aruoduose.

Štai kaip pamario žvejai švęsdavo Jonines. Ypač iškilmingai tai vykdavo Rusnės saloje. Išvakarėse iš rąstų padarydavo didelės gubos formos laužą, kuris būdavo kraunamas senoje valtyje ar ant tam skirto plausto. Kad geriau degtų, rąstus prieš tai gerai įsmaluodavo, apraišiodavo sausomis nendrėmis. Naktį pagal nusistovėjusias tradicijas laužą uždegdavo pats seniausias gyvenvietės žvejys. Laužai liepsnodavo visoje Nemuno žemupio ir Kuršmarių priekrantėje, prie kiekvienos gyvenvietės ir žvejų uostelio. Įspūdingas reginys! Per Jonines niekas neplaukdavo žvejoti, o  šokdavo ir dainuodavo visą naktį, vaišindavosi žuviene, lukštendavo vėžius.

Gražiai pasitikdavo vasarvidžio šventę ir Drevernos žvejai. Joninių išvakarėse vieną seną valtį pastatydavo vandenyje ant keturių kuolų, ją ištepdavo derva, o bures palikdavo iškeltas. Vakare prie tos valties prisiirdavo seniausias žvejys ir ją padegdavo. Krante ant aukštų stiebų būdavo iškeliamos statinės nuo dervos. Uždegus jas, sakydavo: „Raganas iškūrenam“. Beje, tą vakarą gyvulius į tvartą suvesdavo anksti, kad laumės raganos nespėtų jų „sučėravoti“.

Žvejų kaime Ventėje buvo rengiamos burvalčių, vėliau – ir dorių regatos. Įdomių būta naujo laivo krikštynų. Nuleidus į vandenį vainikais ir šermukšnio šakelėmis išpuoštą kurėną, į laivugalį mesdavo svogūną. Tada ant valties pirmagalio šone savininkas įrašydavo savo vardą. Vaišėms  valgydavo žalias druska, pipirais ir svogūnais pagardintas žuvis. Vėliau atėjo paprotys į naujai pastatyto laivo bortą daužyti šampano ar vyno butelį. Tai turėdavo atlikti žvejo pati arba visų gerbiama kaimo moteris.

Anksčiau žvejai taip pat švęsdavo žuvų neršto pradžią ir pabaigą. Šventė vykdavo ant marių kranto. Senieji Šventosios žvejai prisimena, kad žūklės sezono pradžia būdavo pažymima „jūros magaryčiomis“. Tai dar beveik žiemos metu vykdavę įgulos susitikimai su laivo šeimininku. Tariantis dėl žvejybos sezono, karčiamoje būdavo išgeriama taurelė, kita karčiosios. 

Žvejams būdingos šventės elementų turėjo garsiosios Jurginės Palangoje. Kad žvejyba būtų sėkminga, ant Birutės kalno žvejai nunešdavo rūkytų žuvų ar pinigų. Tai darydavo ir per švenčiausiosios Trejybės bei šv. Roko atlaidus.

Panemunių gyventojai kaimuose tarp Jurbarko ir Smalininkų švęsdavo žiobrines. Tam tinkami du  laiko tarpsniai: pirmasis – pavasarį iki gegužės pradžios, antrasis prasideda liepos 1 dieną ir tęsiasi net iki rugsėjo vidurio. Žiobrinių įdomumą sudaro žuvų kepimas ant karklo iešmelių, susmeigtų aplink laužą.

Žvejybos kasdienybė taip pat apipinta prietarais bei savitais papročiais. Štai ruošiantis į ežerą ar marias plaukti, žvejo žmona po slenksčiu padėdavo tris pagalius, o jam išeinant pamėtėdavo juos įkandin – kad sėkmė lydėtų. Kol žvejys negrįš, pirkios nešluodavo, antraip tinklai paliks kaip iššluoti. Žūklės dieną nieko neskolindavo kaimynams. Iki nueis prie valties, žvejys stengdavosi nesusitikti moters. Žūklėje niekas nedrįsdavo dėvėti zuikinės kepurės ir kalboje zuikį minėti – žuvys pabėgsiančios kaip tas ilgaausis. Taip pat ir apie lokį užsiminti nedera – tinklus kerplėšos sudraskys. Jei pirmu metimu ištraukdavo tinkle varlę ar vėžį, žūklė būsianti visai nesėkminga. Gal ir tą tinklą teks persiūti... O pirmą pagautą žuvelę paspjaudydavo tris kart – tolimesnei sėkmei.

Tinklus megzdavo mėnulio pilnatyje, o žiemą – gausiai sningant. Naują apsmilkydavo šventintomis žolelėmis arba kokiu puodkėliu skuduru, net skruzdėlyno šapais, samanomis iš seno namo tarpusienojų. Meškerykotį, sakydavo, reikia pasidaryti iš perkūno trenkto medžio arba augančio šalia skruzdėlyno. Išdrožtą meškerę vakare padėdavo po pirties slenksčiu, kad nuogaliai peržengtų bėgdami į ežerą atsivėsinti, ir paimdavo ją tik po vidurnakčio.

O ką rašo istoriografiniai šaltiniai apie tolimų mūsų protėvių vandenų dievus bei ritualus, skirtus užsitarnauti jų palankumą – žūklės sėkmę? Jūros, marių stichijos dievybe laikytas Bangpūtys, vadintas ir Vėjopačiu. Dar prūsiškuose šaltiniuose minimas dievas Bardaitis arba Gardaitis. Šis barzdočius globojąs laivininkus. Tikėtina, kad jo pagerbimo diena sutapdavusi su šv. Klemenso paminėjimu, lapkričio 25-ąja.

Pasak XVI a. istorijos šaltinio „Sūduvių knygelės“, Bardaičiui būdavo aukojamos žuvys. Žvejai susirinkdavo kluone, ant šiaudų kūlio sudėdavo išvirtas žuvis, tada  išklausydavo senojo vaidilos patarimų, kurią dieną ir kur žvejoti. Toje pačioje knygelėje dar įvardyti vandenų dievai Patrimpas ir Autrimpas: pirmasis – tekančių vandenų, antrasis – didelių ežerų.

Sakmė pasakoja apie žvejį, kuris kartą ežere pagavo keistą žuvį – trumpą, drūtą, lyg kokį paršėką. Ir naktį pas jį į namus atsibeldė kažkokia ežero baidyklė, šaukdama: „Čiuka, čiuka!“Teko tą keistą žuvį, nors sukapotą į gabalus, sumesti atgal į vandenį. O štai gražuolio Platelių ežero įdubą, pasakojama, išknisęs didžiulis paršas. Po to ten ėmė ir nusileido audros debesis. Apie ežerų kelionę juodu audros debesiu – ne vienas padavimas. Tas debesis staiga nugarma žemyn ir užlieja daubą, jeigu kas netyčia atspėja ežero vardą. Taip atsiradę Vilkokšnio, Dusios, Krokų lankos, Vištyčio, Lūksto, Dviragio, Juodžio ir dar ne vienas ežeras Lietuvoje. Linkiu sėkmingos žūklės juose! 

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close