captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Aušros vartai: paguoda sielai ir istorinė atmintis

Vilniuje praėjusį sekmadienį prasidėjo Didieji Gailestingumo Motinos Globos atlaidai, trunkantys oktavą, aštuonias dienas. Tai yra ypatingos bažnytinės iškilmės, skirtos pagerbti Aušros vartų Dievo Motiną. Visą savaitę Aušros vartų koplyčioje ir Šv. Teresės bažnyčioje vyksiančių atlaidų tema – „Motina Gailestingumo“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

O ši atlaidų tradicija atsirado po sostinę ištikusios didelės nelaimės – siaubingo gaisro. Jis aprašytas karmelitų vienuolio tėvo Hilariono 1761 metais išleistoje knygelėje, pavadintoje „Reliacija apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Aušros vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį“. Tai buvo skaudus senojo Vilniaus istorijos puslapis. Tėvas Hilarionas rašo: „1706 metų gegužės 18-ąją pagrįstai Pelenų diena pavadintų kiekvienas, kuris tik išvystų Vilnių vos ne visą pelenais paverstą tą dieną, kurią Šventoji Dvasia ugniniais liežuviais savo apaštalus aplankė.

Ugnis įsiplieskė per patį vidudienį netoli šv. Mikalojaus bažnyčios iš vieno apgailėtino namelio ir daugybę puikių namų, vienuolynų, Dievo šventovių sunaikino. Mūsų bažnyčią ir vienuolyną ugnis taip pat iš abiejų pusių užpuolė taip, kad ankštame, kaip ir dabar, kieme kai kurie mediniai statiniai supleškėjo. Bet kai tik iš Aušros vartų du vienuoliai, tėvas Zacharijas ir brolis Urbonas, stebėdamiesi, kad nejunta jokio sunkumo, Paveikslą išnešė ir padėjo bažnyčioje, tuoj pat ugnis nuo vienuolyno ir bažnyčios atlyžo. Tuo metu Švč. Motina kai kurių maldingų asmenų buvo regėta su didžiu spindesiu stovinti ant mūsų karmelitų bažnyčios.“

Nuo to atmintino įvykio kasmet gegužės 18 dieną prie Aušros vartų miestelėnai susirinkdavo pasidžiaugti stebuklingu miesto išgelbėjimu. Ir visą dieną, nuo aušros iki sutemų čia linksmai grodavo orkestrai. Tačiau naujos miesto bėdos užgožė gražią pavasario šventę...

1735 m. pradėta švęsti Dievo Motinos globos šventę. Laikas jai buvo paskirtas lapkričio antrą savaitę. Gal kad to meto religinis jausmas atitinka ir gamtos nuotaikas... 1761 m. įsisteigė Švč. Mergelės Marijos globos brolija, kuriai popiežius Klemensas XIV davė dvi privilegijas, suteikiančias atlaidus.

Toli pasklido garsas apie Vilniaus šventę ir jos metu patiriamas dangaus malones. XIX a. viduryje vilniškis rašytojas Vladislovas Syrokomlė taip apibūdino šią Vilniaus tradiciją: „Aštuonias dienas bažnyčia ir gatvė pripildyta žmonių; vakarinė litanija, nepaisant blogo tuo metu oro, suburia kasdien po kelis tūkstančius maldininkų... Paskutinė diena, ar veikiau paskutinis vakaras, kurį laikomi baigiamieji mišparai, mažai teturi panašių visoje krikščioniškoje Europoje. Visi Vilniaus gyventojai pabyra į gatves, užpildo bažnyčią, galeriją ir užlieja didžiulę erdvę prieš Aušros vartus, vos ne iki Rotušės aikštės. O visi vartai ir visa gatvė – gausiai iliuminuoti; regis, kad tos ugnys išreiškia širdžių visuotinį užsidegimą Tai, kurios globos šventę pažymi.“ Atlaidai baigdavosi iškilmingu Loreto litanijos atlikimu, kuriame dalyvaudavo geriausi solistai ir miesto orkestras.

Kiekviena detalė Aušros vartų koplyčioje turi iškalbingą istoriją. Štai keletas minėtinų. Galerijos arkados langai buvo įstiklinti 1830 m. Pinigų tam paskyrė grafienė Apolinara Pliaterienė, pati čia praleidusi daug žvarbių vakarų melsdama sveikatos savo pasiligojusiam sūneliui. Tebūnie šilčiau kitoms motinoms, ieškančioms koplyčioje paguodos...

Galerijos sienoje įtvirtinta atminimo lentą garsios Lietuvos bajorų giminės atstovui kunigui Vladislovui Mykolui Zalieskiui, kuris misionieriaudamas tolimoje Šri Lankoje, Kandžio mieste pastatė Aušros vartų Dievo motinai dedikuotą bažnyčią, mokslui paliko 30 tūkstančių atogrąžų augalų piešinių kolekciją ir šūsnį etnografinių aprašymų.

Didis Dievo Motinos stebuklas, kad buvo išsaugoti šie vieninteliai iš dvylikos miesto gynybinių vartų ir bokštų. Sunku būtų įsivaizduoti istorinį Vilnių, kunigaikščių miestą, visiškai netekusį apsaugos  statinių.  

Aušros vartai per ilgus šimtmečius tapo ir lenkų, ir lietuvių kovos už laisvę bei valstybingumą simboliu. Buvo laikai, kai to siekta bendrai... Ir mūsų ginklui prie Aušros vartų sekėsi puikiai.

1661 m. Lietuvos pulkai pro juos įsiveržė į caro kariuomenės okupuotą sostinę. 1702 m. pro šiuos vartus pavyko išvyti iš Vilniaus švedus. Sakoma, tada neapsieita ir be stebuklo: vartai nutrūko nuo vyrių ir prislėgė priešo sargybinius, pasityčiojusius iš šventojo paveikslo.

1794 m. sukilėliai, vadovaujami Jokūbo Jasinskio, sėkmingai atmušė caro kariuomenę, bandžiusią ties Aušros vartais pralaužti jų gynybą. Ir net Napoleono kariams čia pavyko kiek pristabdyti besivejančius kazokų pulkus... O ar ne stebuklas, kad sovietmečiu restauratoriams pavyko išsaugoti vartus puošiantį Vytį?

Dabar Didieji Globos atlaidai švenčiami aštuonias dienas tą lapkričio savaitę, į kurią patenka 16-oji mėnesio diena. Besibaigiant Bažnyčios skelbtiems Gailestingumo metams, tikintieji raginami  pagalvoti apie gailestingumo darbų tiek kūnui, tiek  ir sielai esmę bei būdus. Išvardijant juos taip: kūnui – išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nuogą aprengti, keleivį priglausti, ligonį aplankyti, kalinį sušelpti, mirusį palaidoti. Sielai – abejojančiam patarti, nemokantį pamokyti, piktą darantį sudrausti, nuliūdusį paguosti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius.

Atsižvelgiama ir į bendruomeniškumo puoselėjimą su kitų tautų katalikais, todėl šv. mišios  aukojamos ne tik lietuvių ir lenkų, bet ir baltarusių, ukrainiečių, italų, prancūzų, ispanų bei anglų kalbomis. Be tradicinių  pamaldų ir šv. mišių, šiemet  kartu vyksta ir kultūrinė programa.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...