captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Galimybės Amerikai – prasmegti į prarają ar pakilti į didybę?

Šviesesnėje, ne bulvarinėje Amerikos spaudoje Donaldo Trumpo pergalė sulaukė dvejopos reakcijos – kairesnėje, liberalesnėje vyravo apmaudas, beveik nevaldomas pyktis, o dešinesnėje, konservatyvesnėje – šalia džiūgavimo nuskambėjo ir santūrūs, atsargūs pamąstymai, kad tai pradžia kelionės į nepažymėtus vandenis, o to Amerikai labai reikėjo.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Pradėsime nuo pirmųjų. Štai vienas internetinio žurnalo „New Republic“ vyriausiųjų redaktorių Brianas Beutleris rašo, jog „respublikonai šalį ir pasaulį nugramzdino į prarają“ ir kad „mes visi kentėsime nuo siaubą keliančių D. Trumpo prezidentavimo pasekmių“.

Tada jis aiškinasi, kodėl taip klydo beveik visos prieš rinkimus darytos nuomonių apklausos, prognozavusios, jog juos aiškiai laimės Hillary Clinton arba maža, arba didesne, arba labai labai didele persvara.

Jis prieina prie išvados, kad gali būti, jog daug tiesos dar 2013 m. buvo užčiuopęs politikos analitikas Seanas Trende, portale „Real Clear Politics“ paskelbęs savo tezę apie „nepasirodantį baltą rinkėją“.

Pasak šios hipotezės, senosios pramonės rajonų kaimo apygardose ir provincijos, pvz., Floridos, užkampiuose gyvenantys milijonai baltųjų žmonių be aukštojo išsilavinimo per kiekvienus rinkimus tiesiog neatvyksta balsuoti.

„Tad klausimas ir kyla: ką Respublikonų partijai, natūraliajai tokių balsuotų terpei, reikėjo padaryti, kad juos susigrąžintų į rinkėjų eiles?

Dabar mes atsakymą žinome, ir jis labai negražiai atspindi partiją ir jos naujuosius rinkėjus“, – rašo B. Beutleris.

Jis tęsia: „Reikėjo atviro baltųjų nacionalizmo afišavimo – šiurkštaus, be jokių „ceremonijų“ vykdomo dūrimo pirštais į čia pat ar toliau esančius imigrantus ir musulmonus kaip „atpirkimimo ožius“.  Reikėjo ir neapykantos moterims bei pritarimo „vyriškiems“ seksualiniams išpuoliams.

Ypač reikėjo to, kad daugelis respublikonų,  nors ir įžvelgusių savo kandidato beatodairiškumą, ignoranciją, rasizmą, vis dėlto nutartų, jog susispietimas aplink jį nusvertų visus su jo išrinkimu susijusius pavojus.  Juk jį išrinkus tas susiglaudimas aplink D. Trumpą jiems reikštų atgauti prarastą politinę galią.“

Toliau  B. Beutleris rašo, jog pavasarį jis dar optimistiškai vylėsi, kad „mūsų kad ir klibančios, bet vis tiek demokratinės struktūros kažkaip suvaldys D. Trumpo šlykščiausius impulsus ir kad jo paties abejingumas tikrai konservatorių ideologijai kartais sukurs erdvės kompromisui su pažangesniais pasiūlymais“.

Bet dabar jis tuo abejoja.

„Mažų mažiausia, respublikonai nežmoniškai susidoros su prezidento Baracko Obamos pasiekimais. D. Trumpas beveik tikrai anuliuos tarptautinį susitarimą dėl klimato atšilimo ir taip pat globalinių galybių susitarimą, užkertantį kelią Iranui susikurti savo paties branduolinį arsenalą.

Respublikonai siųs D. Trumpui Kongreso daugumos priimtus įstatymus, kur tik įmanoma griaunančius B. Obamos paveldą, ir D. Trumpas juos pasirašys. Respublikonai dar nežino, kaip anuliuoti jau priimtą B. Obamos įvestą visuotinį sveikatos apsaugos įstatymą – tuo labiau nežino, kaip ir kuo jį pakeisti –, tačiau tai jų nesustabdys nuo bandymų taip padaryti.“

Anot B. Beutlerio, paskyrimus į Aukščiausiojo Teismo teisėjus vėl kontroliuos respublikonai ir teismas taps daug konservatyvesnis, bus susiaurintos, ypač juodųjų rinkėjų atžvilgiu, balsavimo teisės, ir gali būti kliudoma konstitucinei teisei į abortus. 

„Tačiau gali būti ir dar daug daug blogiau“, – straipsnio pabaigoje rašo žurnalo „New Republic“ redaktorius ir išvardija dalykus, kurių „mes dar nežinome, bet apie kuriuos mus įspėjo kiti respublikonai, kai šie su D. Trumpu varžėsi pirminiuose rinkimuose.

Ką jis darys su JAV branduoliniais ginklais? Ar pasijutęs asmeniškai įžeistas jis juos įsakys paleisti? Kaip jis elgsis su imigrantų, musulmonų, juodaodžių bendruomenėmis? Kas jam prezidentaujant darysis su lesbietėmis, gėjais, biseksualais, transseksualais?

O kas bus su mūsų ekonomika? Kas atsitiks su globaliniu stabilumu? Bepigu sakyti, kad visa tai mums pridarė respublikonai. Aišku, tai jų politikos ir sąžinės reikalas, su kuriuo jie turės gyventi amžinai. Deja, jie visa tai pridirbo ir mums“.

Šie Briano Beutlerio žodžiai – vieni iš daugelio, pastarosiomis dienomis nuskambančių iš kairiųjų liberalų ir dar kairesnių politikos apžvalgininkų lūpų, ir ne vien tik jų. Daug mažiau, bet pasitaiko ir tokių, kurie linkę D. Trumpui suteikti pasitikėjimo avansą.

Vienas jų, kito internetinio žurnalo, paleokonservatorių „American Conservative“, redaktorius Scottas McConnellas savo vedamajame „D. Trumpo eros pažadas“ rašo, kad „darbininkiškos apygardos skersai išilgai Pensilvanijos ir vidurinių Vakarų, anksčiau gausiai balsavusios už B. Obamą, dabar balsavo už D. Trumpą“.

„Tai turėtų kažką pasakyti toms progresyvioms „šnekančioms galvoms“, dabar mus graudinančioms savo verkšlenančiais komentarais apie rasistinę Ameriką. Aš pats, – teigia S. McConnellas, – už šiuos abudu vyrus balsavau, ir tikiuosi, kad per pirmąjį jųdviejų susitikimą B. Obama turės jėgų D. Trumpui pasakyti štai ką:

„Žinai, Pats turbūt esi teisus dėl Rusijos, o aš Hillary ir Valstybės departamento neokonservatoriams daviau gerokai per laisvas rankas, kai jie bandė išplėsti NATO ligi pat Rusijos sienų.“

Tačiau kaip tik čia aš ir daugelis kitų Lietuvos piliečių su šiuo vadinamu „paleokonservatoriumi“ nesutiktume. Mūsų problema yra ne su Rusija, bet su jos viršininkais – tiksliau pasakius, su jų ir daugelio jų valdomų tautiečių  ambicijomis Rusijos kaimynus bauginti ir valdyti. Kaip tik apsaugai nuo tokios agresijos, bet ne jokiai provokacijai, ir reikėjo NATO plėtros.

O D. Trumpui, mano nuomone, reikia savo neva suprantantį požiūrį į V. Putiną pakeisti ir vietoj to laikytis ne izoliacionistinių „paleokonservatorių“, o tradicinių konservatorių ir respublikonų, taip pat ir demokratų, pozicijos, kurios dėka Baltijos ir Vidurio Rytų Europos valstybių nepriklausomybė realiai ginama.

Savo straipsnį S. McConnellas baigia taip: išsirinkę D. Trumpą, „amerikiečiai leidžiasi į nežinomą teritoriją. Bet taip mums daryti būtina. Ligšiolinė mūsų trajektorija, vedusi per gerų darbo vietų eiliniams žmonėms praradimą, per didėjantį nieko doro nemokančių imigrantų įsileidimą, per įstatymų ultraliberalaus aiškinimo link vairuojančio Aukščiausiojo teismo sukūrimą, griūvančią infrastruktūrą, augantį nusikalstamumą, dažnėjančius išpuolius prieš policijos pareigūnus, politino korektiškumo iki beprotiško lygio ištempimą – visa tai prie nieko gero neprivedė“.

„Jeigu tai tęstųsi ir toliau, tai toji Amerika, kurioje dauguma mūsų užaugome, pranyktų  amžiams. Dabar pagaliau turime bent galimybę Ameriką vėl padaryti didžią“, – rašo S. McConnellas Amerikos paleokonservatorių žurnale.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...