captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Vienos amerikietiškos pasakos pabaiga

Jaroslawo Kaczynskio pergalė Lenkijoje, „Brexitas“, „valstiečių“ pergalė Lietuvoje, dabar – Donaldas Trumpas JAV. Mūsų viešoji erdvė visą tą laiką krykštavo, šaipėsi iš tamsuolių, senių ir pažangių mokinių balseliais kartojo gerai išmoktą „jie neturi laimėti” eilėraštuką. Po to verkšleno ir pyko, sulaukusi šalto dušo.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Po kiekvieno nekenčiamo rezultato dalis šio choro pritildavo, kita dalis tiesiog verkdavo balsu, šluostydamasi ašaras Feisbuko draugų laikais, o atkakliausieji puldavo gąsdinti apokaliptiniais scenarijais Lenkijai, Britanijai, Lietuvai, Amerikai ir visam pasauliui.

Bet pasaulio pabaiga, kaip visada, neišaušdavo. Po „Brexit“ pesimistų klyksmai Lietuvos žiniasklaidoje sklandė kokius tris mėnesius, kol gąsdintojai pavargo žadėti pražūtį, užkimo, apsidairė, pamatė, kad jų niekas neklauso, nudelbė akis ir tyliai išsivaikščiojo.

Kur dabar tos kaimo laidotuvių raudotojos, verksmingai giedojusios Lietuvai apie Britanijos nuosmukį, smurto protrūkį, emigrantų dramą ir labai baisų Borisą Johnsoną, kuris susidės su rusais? Kur tas nuosmukis, protrūkis ir drama? O B. Johnsonas, beje, su rusais toli gražu ne švelnus – tai liudija kad ir jo itin griežti žodžiai apie rusų karo nusikaltimus Sirijoje.

Mūsų viešosios erdvės mainstreamo reakcijos į prezidento rinkimų kampaniją JAV irgi neretai priminė vaiko norą tikėti Kalėdų seneliu, draugaujančiu su Gabrieliaus Landsbergio atsijauninusiais konservatoriais ir britų euroentuziastais. Hillary Clinton jiems buvo ta kandidatė, kuri turėjo parodyti, kad Kalėdų pasaka yra ne pasaka, o tikrovė. Ir Trumpas tą pasaką, tą tikėjimą iš jų atėmė.

Atėmė dar baisiau nei Britanijos euroskeptikai ir mūsų brangūs „valstiečiai”, nes Amerika juk yra jų – tikinčiųjų – politinio „Jingle Bells” tvirtovė, viršūnė ir įkvėpimas. Juk būtent aplink ją sukasi Vakarų pasaulis. O tvirtovė ėmė ir pranešė, kad Kalėdų senelis su miela Hillary dovanų maiše – tuščias pažadas ir fantazija.

Kas yra ta politinė pasaka, kurią iš Clinton gerbėjų atėmė Trumpo pergalė? Kas apskritai įvyko, jei kalbame apie reiškinius?

Politikos mokslo kūrėjai senovės Graikijoje skyrė philosophos nuo philomythos – žmogų, ieškantį tiesos ir išminties, filosofą nuo žmogaus, tikinčio mitais. Kitaip nei filosofija, politika yra ne tiesos ieškojimo, o tikėjimo mitais pasaulis. Vadinamosios politinės vertybės semiasi ne tiek iš filosofinio pažinimo, kiek iš politinės mitologijos.

Ir nors filosofija kaip gyvenimo būdas ir pažinimas šiuo požiūriu yra aukščiau politikos, tai nereiškia, kad politinis mitas yra kažkas žema ir nevertinga. Be jo politinis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas. Tiesiog, kaip sako Alexis de Tocqueville`is, žmonės neturi nei laiko, nei sugebėjimų savarankiškai apmąstyti ir suvokti juos supantį pasaulį, todėl daugeliu dalykų tiki nesigilindami.

Taip tikima ir daugeliu politinių vertybių, aiškinimų, idėjų, ideologijų. Tokių pasaulėvaizdinių dalykų visuma yra palaikoma politinių mitų, paprastai sustiprinančių kurią nors tradicinę ideologiją, bet galinčių apsieiti ir be jos. Antai tikima, kad žmogaus teisės yra didžiulė neginčijama vertybė, bet labai mažai kas galėtų ją paaiškinti ir pagrįsti politinės filosofijos, iš kurios ji kilo ir atkeliavo į politiką, argumentais.

Nepaaiškintos ir nepagrįstos žmogaus teisės šiuo atžvilgiu yra liberaliojo politinio mito dalis ir, žinoma, svarbi „bendražmogiška“ vertybė. Tačiau liberalizmo problema yra ta, kad, būdamas Apšvietos tęsėjas, jis atsisako savo politinę mitologiją laikyti mitologija ir pretenduoja į tiesą, kuri yra aukščiau politikos – mitų – pasaulio. Panašiai kaip į tiesą ir moksliškumą mėgdavo pretenduoti idėjiniai marksistai ir bolševikai.

Liberalui atrodo, kad jis net ir politikoje kalba ne politine, o filosofine tiesos ir išminties kalba. Kiti tik mano, tiki, o jis – „žino“. Jis jaučiasi labiau išsilavinęs, moksliškas, pažangus, jaunatviškas (nes seniai labiau linkę tikėti mitais ir prietarais). Jis – ne šiaip politikos dalyvis, o žinovas, švietėjas. Šiuo požiūriu jis – aukščiau viso to politinio gyvenimo, kuriame tenka kautis su atsilikusiais oponentais, paveiktais konservatyvių ar socialistinių mitų.

Štai jums ta liberalių Lietuvos konservatorių arogancija, kuria dažnai kaltinama G. Landsbergio partija ir jos aktyvūs gerbėjai. Štai jums ta visažinystė, žiūrėjimas į oponentus iš aukšto ir įsivaizdavimas, kad politikos pasaulyje kaunasi „pažangieji“ su „atsilikusiaisiais“, būdingas ir liberalams apskritai, ir suliberalėjusiems Lietuvos konservatoriams, ir apokaliptiniams „Brexito“ kritikams, ir Clinton gerbėjams.

Jie šventai tiki, kad patys yra ne tiek politikai, kiek filosofai, žinovai, „Huntingtono dėsnius“ perkandę analitikai ir švietėjai, o Vinco Kudirkos palinkėjimas „ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ juose yra visiškai išsipildęs ir įsikūnijęs. Jie vaikšto ir šviečia savimi tamsoje, kurią sudaro neatsivertę ir neteisingai balsuojantys kitaminčiai.

Šis liberalų švytėjimas turi tą pačią švietėjišką prigimtį ir už Atlanto, ir Lietuvoje. Įtikėjimas savo intelektiniu pranašumu ir nelygstamumu bei su tuo tiesiogiai susijęs atotrūkis nuo tikrovės yra būtent tai, kas juos ne tik vienija, bet ir vis labiau kiša koją tiek Europoje, tiek Amerikoje.

Vis dėlto, kad ir kaip jie tai maskuotų, mitologemos kartu su lojalumo emocijomis iš jų liejasi per kraštus. Neseniai vienas protingiausių Lietuvoje liberalų parašė, kad pavydi dabartiniams vaikams jų laimės gyventi didingoje epochoje, kurią visą gyvenimą prisimins kaip prezidentės Clinton epochą.

Štai jums ta Kalėdų pasaką – į politiką suprojektuota vaikystė, saldus tikėjimas, kad Clinton pergalė būtų buvusi kažin kas daugiau nei tiesiog vidutiniškos demokratų kandidatės laimėjimas. Kaip Baracko Obamos „I am the change“ retorika virto liberalų mitu apie įsikūnijusį permainų dievą, taip ir čia – ak, pirma moteris prezidentė, drakono Trumpo nugalėtoja, multikultūriškumo gynėja, kone šventoji.

Žvelgiant kritiškai į abu kandidatus, reikia pripažinti, kad Trumpas ir Clinton įkūnija Vakarų politinės santvarkos – liberaliosios demokratijos – abiejų idėjinių atramų (liberalizmo ir demokratijos) blogybes: Clinton – liberalizmo, Trumpas – demokratijos. Taigi prezidento rinkimuose laimėjo viena Vakarų civilizacijos politinė problema prieš kitą – nė kiek ne mažesnę.

Liberalusis mitas, kurio vėliavas nešė Clinton, praranda patrauklumą ir Amerikoje, ir Europoje. Nepaisant visų mainstreaminės liberaliosios žiniasklaidos pastangų. Kaltas dėl to gali būti ne tiek liberalizmas, kiek jo persistengę vėliavnešiai.

Tai, kas vyko liberaliojo mito valdomose Vakarų demokratijose apie ketvirtį amžiaus, praėjusį nuo SSRS subyrėjimo, buvo kryptinga šio mito radikalizacija. Ir nors visą tą laiką žodis „radikalumas” ir pagrįstai, ir nepagrįstai lipdomas politinei dešinei, pažvelgus į tokių reiškinių, kaip cenzoriškas politinis korektiškumas, triumfą, atrodo keista, kad „radikalumo” sąvoka vis dar netaikoma kairiesiems liberalams.

Kaip tik tiems, prieš kuriuos Amerikoje laimėjo Trumpo demokratijos mitas, kiek anksčiau įsitvirtinęs Vengrijoje ir Lenkijoje. Ši – radikalizuota – demokratija yra tiesioginis atsakas į radikalizuotą liberalizmą. Jei nebūtų pastarojo, tai vargu ar Trumpo ir Viktoro Orbano „neliberaliai” (kaip sako Orbanas) demokratijai šitaip sektųsi.

Kartu su įvairiomis postmoderniomis kultūrinėmis balalaikomis ir „liaudies priešą“ apibrėžiančiomis etiketėmis (rasistas, seksistas ir pan.), liberalusis mitas kelis dešimtmečius diegė Vakaruose Karlo Popperio atviros visuomenės ir Johno Rawlso teisingumo viziją. Vidurio Rytų Europoje visa tai nelabai prigyja pirmiausia ne todėl, kad visuomenė tamsesnė, o todėl, kad atsparesnė ideologinei propagandai ir po sovietinio jungo geriau moka ją atpažinti.

Tuo metu Vakarų Europoje ir Amerikoje kantrybės taurė galutinai prisipildė ne tada, kai liberalioji propaganda smarkavo ir auklėjo TV bei kino ekranuose ir universitetuose, o tada, kai žmonės kaip reikiant pajuto jos praktinių padarinių svorį. Tokių padarinių, kaip, pavyzdžiui, dėl Obamos vidaus politikos nuostatų išaugusi rasinė įtampa JAV bei nelegalių migrantų krizė Europoje, inspiruota Berlyno padarytų ir tik neseniai pripažintų klaidų.

Vokietija ir Prancūzija su radikaliojo liberalizmo trumparegystės padariniais susidurs greit jose vyksiančiose rinkimuose, o Amerika ką tik savo kailiu patyrė „ačių“, rinkėjų pasakytą ir Clinton, ir Obamai, ir visai jų politinei mitologijai. Deja, Trumpo rinkėjus žavinti mitologija yra nė kiek ne geresnė. Ir tik tvirtus stabilumą užtikrinančius saugiklius turinčių JAV politinės sistemos ypatumai leidžia tikėtis, kad naujasis Amerikos prezidentas garbingai atstovaus didžiai valstybei, o ne pataikaus jį iškėlusios minios nuotaikoms ir kvailystėms.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...