captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. B. Laurinavičius – kunigas iš Dievo malonės

Prieš tris dešimtmečius, lapkričio 24-osios vakarą, keistomis aplinkybėmis žuvusio kunigo Bronislovo Laurinavičiaus gyvenimo kelias liudija tikrąjį pašaukimą.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

B. Laurinavičius gimė 1913 metais Gervėčių parapijoje. Gausi, darbšti, religinga lietuvių žemdirbių šeima įskiepijo meilę gimtajam žodžiui, savo kultūrai, tėvynei Lietuvai. Pirmuosius mokslus krimto pas kaimo mokytoją, vėliau lankė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą, Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Tarnaudamas lenkų kariuomenėje Lodzėje suprato, kad nori būti kunigu.

Baigęs Vilniaus Stepono Batoro universitetą B. Laurinavičius žinojo, kad ne tik skleis tikėjimo šviesą, bet ir lietuvišką dvasią, skelbs tiesą, padės vargstantiesiems ir kovos už katalikišką mūsų tautos ateitį. Įšventintas į kunigus 1944 metų birželį, okupuotoje Lietuvoje.

Sakė, kad kunigu tapti pasiryžo 1927 metais, kai Vilniaus krašto lietuvius ištiko baisi nelaimė: buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos, o susipratę Vilniaus krašto kunigai įkišti į Lukiškių kalėjimą, tarp jų Gervėčių dvasininkas Ambraziejus Jakavonis. Tada B. Laurinavičius, 13-os metų vaikas, sau pasakė: „Aš turiu būti kunigu! Aš turiu tą patį dirbti, kaip dirbo mūsų klebonas...“ Tesėdamas duotus įžadus sovietmečiu viešumoje visada vilkėjo sutaną. Buvo įsitikinęs, kad „net drabužiu reikia byloti, jog bažnyčia gyva: drabužiu byloti, o gyvenimu – ginti.“

1944 metais paskiriamas vikaru Švenčionyse, 1945 metais – klebonu Ceikiniuose, 1948 metais – klebonu Kalesninkų parapijoje. Pastarojoje „aplenkėjusioje“ parapijoje įvedė lietuviškas pamaldas, subūrė lietuvišką chorą. Tada kunigą pradėta ypač persekioti. 1947 metais jam užvesta operatyvinio stebėjimo byla, 1952 m. – formuliaro byla, KGB jį pavadino objektu „Intrigantas“.

Nuolatos sekamas kunigas kaltintas tuo, kad siuntiniais ir piniginėmis perlaidomis rėmė tremtinių bei politinių kalinių šeimas, susirašinėjo su tremtyje esančiais dvasininkais, palaikė ryšius su disidentais, sakė antisovietinius pamokslus, aktyviai mokė vaikus tikėjimo.

Dvasininkas gražino ir puošė visas bažnyčias, kuriose dirbo. Jo parapijiečiai džiaugėsi išpuoštais altoriais, sudėtomis grindimis, perdažytomis sienomis, įrengtu šildymu. Didžiausias kunigo B. Laurinavičiaus dabas laukė Švenčionėliuose, kur klebonu paskirtas 1956 metais. Čia ėmėsi statyti 1928 m. pradėtą ir 1939 m. įšaldytą bažnyčią.

Po trejus metus trukusių važinėjimų po aukščiausias sovietinės valdžios institucijas prašant leidimų ir medžiagų, iškilo nauja Švenčionėlių bažnyčia. Jai aukojo visi šalies tikintieji. Akyvi kunigo veikla negalėjo neerzinti valdžios. 1968 metais nušalintas nuo Švenčionėlių parapijos klebono pareigų ir paskirtas į Adutiškį, kur į B. Laurinavičiaus aukotas šv. mišias plūdo žmonės iš Lietuvos ir Baltarusijos. Nuo 1972 metų aktyviai bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. 1979 metais mirus kunigui Karoliui Garuckui, Tomui Venclovai išvykus iš Sovietų Sąjungos ir areštavus Viktorą Petkų, jis tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu.

Sovietų valdžiai į Maskvą ir Vilnių kunigas siuntė pareiškimus apie konstitucijos ir tikinčiųjų teisių pažeidimus, neteisėtą Lietuvos okupaciją, lietuvių tautos rusinimą, pavergtų sovietų tautų interesų nepaisymą.

1980 m. Adutiškio klebonijoje KGB atliko kratą, kunigas buvo tardomas, jam grasinta kalėjimu. Nužudytas 1981 metų lapkričio 25 dieną Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje KGB suorganizuotoje eismo avarijoje, „kagėbistams jį gatvėje pastūmus po važiuojančiu savivarčiu“. Likus 5 mėnesiams iki mirties kunigas parašė testamentą, kuriame prašė jį palaidoti Švenčionėliuose. Jo noras išpildytas tik po septynerių metų – 1988-aisiais jis atgulė savo statytos bažnyčios šventoriuje. 2000 metais B. Laurinavičiaus vardas įrašytas į Katalikų Bažnyčios pasaulio kankinių sąrašą.

„Nebijok mirties – bijok blogų darbų“, „be Dievo – tuščias pasaulis, be Dievo – tamsus ir beprasmis gyvenimas“, – mėgdavo kartoti kunigas B. Laurinavičius. Per rūpesčius užmiršdavęs pavalgyti dvasininkas buvo asketas, griežtas abstinentas. Labai vaišingas, nors vaišes kartais sudarydavo tik bulvės ir ridikas. Turto nepaliko. Manė, kad pinigus reikia skirti Bažnyčiai ir kitiems padėti. Ne tik taip kalbėjo, bet taip ir gyveno. Kad taip kiekvienas!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...