captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Narušytė. Branginanti kultūrą valstybė?

Kai darbų jau tiek, kad nebėra laiko miegui, aplinkinė tikrovė ima atrodyti komiškai. Nuvažiavau į Londoną – ten žiniasklaida tebekalba apie „Brexitą“. Europa pareikalavo derybas vesti prancūziškai – baisu! A, pajuokavo... Plokštelė užstrigo, kitų problemų tarsi nebeliko, nors dar pavasarį visi Kanai verkė žiūrėdami filmą „Aš, Danielis Bleikas“, kur anglų biurokratai metodiškai žemina vienišas mamas ir ligonius.
A. Valužio nuotr.
A. Valužio nuotr.

Londone svarbiau, kas kaip pažiūrėjo į premjerę, ką nusisukęs pasakė ar pagalvojo. Grįžtu į Lietuvą, lėktuvas pilnas angliškai kalbančių vaikų, važiuojančių aplankyti savo senelių, kurie su jais sunkiai besusikalbės. O Vilniuje – gatava drama. Pramoninio rajono papėdėje jau seniai griūvantis sovietmečio pastatas išrado genialų gelbėjimosi būdą – pareiškė norą tapti kultūros vertybe. Jos savininkė – užsienio kompanija – verkia: kur dabar dėsi tą vertybę? Nei pats galėsi su ja ką nors veikti, nei kam parduosi.

Trys auklėtojos – Architektų sąjunga, Savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas – ginčijasi, ką daryti. Užsieniečiai turbūt jau rengia dokumentus teismui, o viešai stebisi dvigubais standartais. Jie stebisi, nes jų šalyje viskas vyksta pagal iš anksto surašytas taisykles. Pas mus taisyklės lūžinėja kaip ledas pavasarį. Išgyvens tik tas, kas moka tokiomis sąlygomis plaukti. O aš, deja, jau niekuo nebesistebiu, tik džiaugiuosi, kad taip lengvai gavau temą komentarui.

Taigi – kaip atrodo toji kultūros vertybė? Ko užklausiu, niekas neprisimena. Ir aš neprisimenu, nes ji stovi tokioje vietoje, kurią stengiesi kuo greičiau pravažiuoti. Laimei, fotožurnalistai viską detaliai nufotografavo.

Žiūrinėju tas nuotraukas – visai romantiška raudonų plytų belangė, į kurios teritoriją užeiti pavojinga. Kaip nuoširdžiai išskobti tie kartoniniai balkonai, kaip ekspresyviai iš jų verčiasi akmens vatos tumulai! Kaip jautriai kai kur nubyrėjusios plytos ir kaip grakščiai mojuoja nutraukti elektros laidai! O tos gelžbetoninės perdangos – taip dailiai suglaustos! O iš viršaus – koks įstabus degėsių reginys!

Užteks tų šauktukų. Jie nepadeda suprasti, kur čia slypi tikroji šios kultūros vertybės vertė. Atsiverčiau nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą. Ten aiškiai pasakyta – kultūros vertybės yra senoviniai pastatai su jų teritorijomis ir kapinės. Visų kitų objektų kultūrinė vertė – ginčų objektas, gali būti pripažinta, arba ne. Kultūros paveldo departamentas nepasidavė provokacijai ir buvusio kelių policijos pastato kultūros vertybe dar nepripažino.

Bet ginčas tęsiasi. Argumentas pastato naudai – jis 1986 metais gavo pirmą vietą TSRS architektų sąjungos geriausių projektų įvertinime. Bet tai nebuvo net tiems pūvančio socializmo laikams svarbi premija. Antrasis argumentas – tai puikus postmodernizmo kūrinys. Taip mano Architektų sąjunga ir nesu kompetentinga su jais ginčytis, tad ir nesiginčiju – gal ir puikus. Tebūnie jis kultūros vertybė. Bet tuomet turime pripažinti savo pačių žioplumą, kad nesugebėjome to suvokti anksčiau. Ir atsiprašę grąžinti dabartinei savininkei be reikalo išleistus pinigus su delspinigiais už sugaištą laiką. Tai būtų sąžiningas ėjimas, nes juk visiems aišku, kad tapusio kultūros vertybe, šio pastato niekas nebepirks.

O čia tai juokinga. Bet juokiuosi liūdnai. Nes kultūros vertybės niekas nebepirks kaip tik dėl to, kad ją privaloma saugoti. Griuvėsius atnaujinti taip, kad pastate būtų įmanoma dirbti, labai brangiai kainuotų. Niekas to nesiims, nebent kas nors labai mylėtų šitą pastatą, šitą vietą, kaip kokią Trakų pilį, kurios atstatymui nieko nepagailėta. Bet ar galima mylėti buvusį kelių policijos štabą? Nemanau.

Liūdniausia, kad architektų protesto dėka kultūra vėl į visų smegenis įlindo kaip rakštis, o prie jos prilipdytas žodis „vertybė“ jau skamba kaip prakeiksmas. Kasdien matau, ką tai reiškia daugeliui senamiesčio pastatų – ne išblizgintame centre, o pakraščiuose. Daugybė jų griūva dar nuo sovietmečio, skyla sienos tarp užkaltų langų, kampai nudaužyti automobilių, tinkas išterliotas aerozoliniais dažais. Jei tai reiškia saugojimą, tuomet jau ir aš, kaip tie pas senelius savaitei atvežti vaikai iš Anglijos, nebesuprantu lietuviškų žodžių reikšmės. Ir nesunku įsivaizduoti, kaip tai atrodo vokiečiams: lietuviams nusispjaut į UNESCO pripažintą pasaulio paveldo objektą, bet kažkodėl visi sukruto dėl visų užmiršto ir niekam nebereikalingo sovietinio pastato.

Ir pagalvokime, kokie kultūros vertybių medžioklės plotai atsiveria turint tokį precedentą! Buvęs kino teatras „Lietuva“, Sporto rūmai ir įstabusis stadiono skeletas yra tik visiems žinomos sovietmečio pažibos. Kur kas įdomiau bus atrasti nepastebėtas, neįsimintinas, neužbaigtas vertybes. Ko vertas vien betoninis monstras Kaune šalia „Akropolio“? Geriau padirbėjus, didžioji Vilniaus dalis gali tapti panašia į jį.

Įsivaizduoju, kad kolegos architektūrologai – sovietmečio specialistai – nepritaria šiai mano pašaipai. Bet ar galima rimtai vertinti pastatus, kurie buvo nekokybiški nuo pat pradžių? Štai ir su „Lidl“ pirkiniu susijusiuose ginčuose vis šmėkščioja užuominos, kad jis buvo blogai pastatytas iš prastų medžiagų, kurios tikriausiai buvo dar ir išvogtos pagal tvirtas sovietines tradicijas. Architektus čia galima tik užjausti. Jiems teko stebėti, kaip jų kūrinius darko statybininkai, o dabar – kaip nugriauna naujieji savininkai. Bet užuojauta autoriams – nepakankama priežastis investuoti į sovietinių pastatų renovacijas arba gyventi tarp griuvėsių.

Nes, kiek girdėjau, visos sovietinių pastatų rekonstrukcijos rodo tą patį – be architektūrinės idėjos nebebuvo ką saugoti, viskas būna išpuvę, iširę, sudūlėję. Taigi pastatai ne tiek rekonstruojami, kiek iš naujo pastatomi. Tarsi dabar įgyvendintume anų laikų architektūrines idėjas. Ši anachronistiška veikla netgi savaip graži vienodų stiklinių dangoraižių fone. Tokia lyg praeities miražo realizacija, būdas pasveikti iš nostalgijos paneigiant praradimų galutinumą.

Įsivaizduoju, kaip gali kilti noras prikelti ir perdaryti visą sovietmečio kultūrą. Atstatyti spektaklius, perrašyti knygas, permontuoti filmus nuėmus cenzūros apribojimus. Kokybiškai perspausdinti fotografijos ir dailės albumus. Tik muzikai nieko nereikia daryti, nes ji, būdama nemateriali, nuo vagysčių ir nepritekliaus nenukentėjo... O visa kita reikia sukurti iš naujo, kad nepražūtų anų laikų pastangos ir svajonės.

Aišku, visa tai skamba absurdiškai. Bet būtent tokią veiklą man primena sujudimas dėl buvusio kelių policijos pastato išsaugojimo. Kyla pagunda šaipytis, nes matydama dabartinę pastato būklę, niekaip negaliu patikėti jo gynėjų nuoširdumu. Kodėl jie tylėjo visą tą laiką, kai kultūros vertybė niekieno neprižiūrima iro? Ar leisti griūti nėra tas pats kas nugriauti? Be to, juk būtų buvę paprasčiau išsaugoti pastatą, kol jis priklausė valstybei, nei dabar, kai jį įsigijusi užsienio kompanija teisėtai jaučiasi apgauta? O gal šių veiksmų priežastys slypi kažkur kitur? To nesužinosime.

Bet blogiausia tai, kad per tokias manipuliacijas, demonstracijas, posėdžius ir nesutarimus vėl pasirodėme pasauliui kaip nesąžininga valstybė. Kaip pikdžiugiškai trinantys rankas, kad kažkas kitas „įklimpo“, nors į savo pačių melą įklimpę esame patys. Kaip šios valstybės pilietei tas šleifas kenkia ir man. Dėl to galima ir supykti.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...