captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Pabėgėlių krizė keičia Europos miestus

Tokio pavadinimo straipsnį paskelbė amerikiečių kairiųjų liberalų internetinis žurnalas „New Republic“ ir paaiškino, kaip staigus milijonų žmonių atvykimas į Europą paskatino architektus sugalvoti inovatyvius nebrangių namų statymo būdus pabėgėliams apgyvendinti.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Straipsnio autorė, socialinė ir menų kritikė Anna Altman rašo, kad „Europą per pastaruosius trejus metus užplūdus daugiau nei dviems milijonams pabėgėlių, miestai suko ir tebesuka galvas, kur juos padėti.

Vokietijoje vietos pareigūnai rekvizavo nebeveikiančius viešbučius, Oktoberfesto palapines sezonui praėjus, buvusių tarybinių laikų apleistus daugiabučius, senus aerodromus, netgi buvusių Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos lagerių kai kuriuos pastatus.

Šiose skubiai pritaikytose erdvėse labdaros grupių darbuotojai, daugiausia savanoriai, greitai sumontavo kelių aukštų gultus, taip pat ir pertvaras bei sieneles šiokiam tokiam privatumui.

Bematant išdygo kvartalai iš į dviejų aukštų namus sustatytų konteinerių, nuleistų kur tik yra vietos – sporto aikštėse, laukuose, pramonės pastatų plotuose, toli nuo parduotuvių, mokyklų, viešojo transporto. Virtuvių labai mažai, tualetai ir dušai – dažniausiai lauke.“

Kanados žurnalistas Dougas Saundersas, Toronto dienraščiui „Globe and Mail“ pranešęs apie didžiulį migrantų judėjimą ir išleidęs knygą „Atvykimo miestas“, tai vadina „žmonių sandėliavimu“. Prioritetas čia visų pirma pabėgėliams suteikti stogus virš galvų – nesvarbu, kad jie nekokios kokybės ir prastai atrodo.

Žinoma, konteineriai – ne ilgalaikiam apgyvendinimui. Juose sukurptos gyvenimo erdvės ne tik ankštos, vos kalėjimo kameros dydžio, bet žiemą sunkiai prišildomos, o vasarą prastai atvėsinamos.

„Krovininiai konteineriai netinka būstams“, – sako Manuelis Herzas, šveicarų architektas, parašęs knygą „Iš lagerio į miestą“ apie pabėgėlių stovyklų architektūrą. „Konteineriai – ne žmonėms gyventi“, – priduria jis.

Vis dėlto bėglių krizei įsibėgėjant, architektai ir dizaineriai imasi užduoties sukurti  žmoniškesnes erdves naujiesiems Europos migrantams priglausti.  

„Prieš dvejus metus ar dar anksčiau architektai net nekalbėjo apie šią problemą, nebent jie būtų dirbę kokioje nors tarptautinėje humanitarinės pagalbos organizacijoje“, – teigia M. Herzas.

Bet dabar netikėtas milijonų žmonių atvykimas sąlygojo eksperimentinę laboratoriją ne virtualiame, bet visiškai realiame pasaulyje, ir tai privertė architektus pažvelgti naujai į problemą, kaip sukonstruoti lanksčius ir mažai kainuojančius būstus.

Iš visų Europos šalių daugiausia pabėgėlių priėmė Vokietija, prieglobsčio joje pasiprašė 600 tūkstančių žmonių, todėl ji ir pirmauja naujų ir geresnių būdų jiems apgyvendinti paieškoje.

Paprasčiausi dizainai remiasi lengvai prieinamomis medžiagomis –medienos drožlių plokštės, gofruotas metalas, plastmasinis brezentas – kurias galima lengvai sudurstyti į gyvenamuosius kvartalus, net aprūpintus kiemais, žaidimo aikštelėmis, bendrijų sodais.

Kiti architektai numato statinius, kurie geriau izoliuoti ir ilgiau išsilaiko. Pavyzdžiui, pietvakarių Vokietijos miesteliui Švabijos Gmiundui jie pastatė stiprų, patvarų medinį karkasą su patraukliomis lentjuostėmis ant betoninio pagrindo, taip išgaunant iki 19-os kvadratinių metrų ploto žmogui.

O Kaselio mieste dizaineriai, siekdami visiškai išvengti laikinų pastogių, sukūrė klasišką betoninį pastatą, kurį galima paversti nebrangiu daugiabučiu ar studentų bendrabučiu.

Kai kurie dizaineriai išbando dar kūrybingesnius variantus. Šiemet jau seniai imigrantų gyvenamame Berlyno rajone architektūros firma „Praeger Richter“ pastatė 24 butus, skirtus neseniai atvykusiems imigrantams apgyvendinti šalia studentų, šeimų ir pensininkų.

Butai įrengti su įvairiais apdailos lygiais, kad žmonės galėtų į juos įsikraustyti greitai ir pagal savo turimų pajamų lygį pakeisti ar jį pasigerinti, jei laikas ir ištekliai tai leidžia.

Kiti mąsto dar platesnėmis kategorijomis. Miunchene restorano savininkas Wolfgangas Nöthas kuria „atvykimo erdvę“ su studijomis, koncertine sale, dirbtuvėmis, socialinių paslaugų punktais ir gyvenamosiomis patalpomis.

Berlyne grupė menininkų, architektų ir visuomenės aktyvistų nori perkurti buvusį vyriausybinį pastatą miesto centre į namą su gyvenamaisiais kambariais, dailininkų ir amatininkų dirbtuvėmis bei klasių kambariais, kuriuose naujai atvykusieji galėtų mokytis vokiškai.  

Šiame pastate taip pat būtų įrengti nebrangūs butai ir darbo erdvės studentams, pensininkams ir menininkams.

Iš tiesų, pabėgėlių krizė tik išryškino jau anksčiau buvusį didžiulį finansiškai prieinamų būstų piliečiams ir nepiliečiams poreikį. Vokietijos  aplinkos ministrė Barbara Hendricks pernai paskelbė, kad šalis kasmet Vokietijos gyventojams ir į ją atvykusiems migrantams pastatys iki 400 tūkstančių nebrangių naujų butų.

Taigi vienu ar kitu būdu pabėgėlių krizė pakeis Europos miestų veidą. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijai desperatiškai reikėjo gyvenamųjų namų – ir tai privedė prie didžiulių bedvasių daugiabučių rajonų, susiformavusių į ekonominius ir etninius getus, atsiradimo.

Šiandien prie jų prisideda konteinerių kvartalai ir daugiabučiai iš medienos drožlių plokščių. Tačiau dabar architektai supranta, jog sprendimai, kuriuos jie padarys, turės ilgalaikių padarinių.

Pranešime, pateiktame šių metų Venecijos architektūros bienalei, Dougas Saundersas įspėja, kad Europos naujieji atvykimo miestai yra tie, „kuriuose arba gims naujoji kūrybinė ir komercinė žmonių klasė, arba išsiverš nauja įtampos ir smurto lavina“, – baigia savo straipsnį amerikiečių portale „New Republic“ publicistė A. Altman.

Pasak kanadiečio žurnalisto D. Saunderso, „daugiau nei bet kada anksčiau žmonės iš kaimų kraunasi mantą ir traukia į miestus, kuriuose stengiasi susikurti naują gyvenimą ir socialiai bei ūkiškai integruotis. Jų tikslas – lipdyti bendruomenę, taupyti, investuoti ir dažnai pajudėti dar toliau, taip paliekant vietos naujai migrantų bangai.“

Savo naujoje knygoje „Atvykimo miestas“ žurnalistas vaizduoja migraciją kaip prieš mūsų akis ir per visą pasaulį besirutuliojantį procesą nuo Stambulo iki Toronto, nuo Varšuvos iki Mumbajaus, nuo Nairobio iki Šendženo.

Anot D. Saunderso, tų naujųjų atvykėlių miestų yra dvejopų. Vieni jų yra sėkmingi, juose formuojasi pasiturinčios vidurinės klasės. Kiti – nesėkmingi, jie ir jų gyventojai ignoruojami, dažnai nušluojami buldozeriu, juose tvyro skurdas ir pūliuoja socialinės problemos.

Tie nesėkmingi atvykėlių miestai ir gimdo daugelį konfliktų, revoliucijų, politinių krizių. Pavyzdžiui, Paryžiuje 1789 m. migrantai iš kaimų subruzdo prieš maisto trūkumą ir vargą, Teherane 1978 m. revoliucija prasidėjo nuo neislamistinių migrantų, visai neseniai Paryžiaus ir Berlyno priemiesčiuose nusivylę migrantai vadovavo riaušėms arba pakrypo į islamiškąjį fundamentalizmą.

Tačiau atvykėlių miestuose reikia įžvelgti ir pozityvą. Suteikdami pilietybę, galimybę įsigyti turto, išsilavinimą, prieigą prie viešo transporto ir šiek tiek saugumo, tokie miestai kaip San Paulas Brazilijoje ar Parla Ispanijoje bei daugelis savivaldybių pasaulyje gana sėkmingai integravo migrantus, teigia D. Saundersas savo knygos, sulaukusios daug palankių recenzijų Jungtinių Valstijų, Kanados ir Didžiosios Britanijos laikraščiuose, anotacijoje.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close