captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ernestas Parulskis. Septintoji klastotė

Prieš porą savaičių žiniasklaidoje šmėkštelėjo pranešimas. Net du pranešimai apie tą patį įvykį. Pirmasis skelbė, kad viename Paryžiaus aukcionų galų gale atsirado nežinomas M. K. Čiurlionio paveikslas. „Galų gale“ todėl, kad šitaip dar nebuvo.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Prieš porą savaičių žiniasklaidoje šmėkštelėjo pranešimas. Net du pranešimai apie tą patį įvykį. Pirmasis skelbė, kad viename Paryžiaus aukcionų galų gale atsirado nežinomas M. K. Čiurlionio paveikslas. „Galų gale“ todėl, kad šitaip dar nebuvo.

Muziejininkai Kaune savo kolekciją retkarčiais M. K. Čiurlionio kūriniais papildo, bet jie nenusiperka jų atvirose varžytinėse, todėl smalsumas, kiek gi gali kainuoti svarbiausio Lietuvos dailininko paveikslas antrinėje meno rinkoje, vis dar lieka nepatenkintas. 

Beje, prieš gerą pusmetį Vilniaus aukcione buvo atsiradusi M. K. Čiurlionio grafika, vienas nedidelis lakštas. Štai tuomet paaiškėjo, kad pasiryžusių mokėti nemenkus pinigus už klasiko net ir antrinę kūrybą, yra. Tą vakarą Vilniuje keli besivaržantieji kainą už atviruko dydžio lakštą buvo pakėlę iki beveik 70 tūkst. litų, bet, taip ir nepasiekus publikai nepaskelbtos minimalios kainos ribos, varžytinės buvo nutrauktos. 

Taigi, pritaikant išvestines formules, už muziejinį, didelį, spalvotą ir atpažįstamą Čiurlionį – tokį, koks atsirado Paryžiuje, būtų galima laukti dešimtis kartų didesnių sumų. 

Bet tai neįvyko. Antrasis pranešimas skelbė, kad apžiūrėjus paveikslą specialistams, išlindo neabejotinos klastotės bruožai, ir paveikslas buvo pašalintas iš aukciono. 

Formaliai žiūrint, ši incidentas tėra septintasis skurdžioje Lietuvos meno falsifikavimo istorijoje. Žinoma, įvairiausio intensyvumo šnabždesių buvo ir yra gerokai daugiau, bet oficialiai tėra septyni atvejai. 

Penkias lyg ir klastotes padarė panevėžietis Stasys Petrauskas, nukopijavęs savo bičiulio Stasio Eidrigevičiaus darbus. Jos ir būtų likusios visiškai nekriminalinėmis kopijomis, jei ne dar keli žmonės. Vienas jų iš S. Petrausko už 600 litų ir – kažkodėl – kelis senus virdulius, kopijas įsigijo ir jau už 8 tūkst. litų, jau kaip S. Eidrigevičiaus originalus pardavė trečiam. Pastarasis vieną kopiją bandė parduoti dar brangiau, bet pataikė ant pirkėju apsimetusio policininko. Šioje painiai juokingoje istorijoje dalyvavo dar vienas žmogus, bet jo vaidmens aš nesupratau. Istorijos finalo kaip ir nėra – bendrininkai vieną kartą buvo nuteisti, antrą – išteisinti, trečią kartą bylą nuspręsta nagrinėti iš naujo, galų gale ji pateko į Konstitucinį Teismą, kur guli iki šiol. Na, maždaug taip. 

Šeštosios klastotės istorija irgi juokinga, bet daug įdomesnė ir paslaptingesnė nei panevėžietiška. 2010 metų gruodį Vilniaus 17-ojo aukciono kataloge informuotas kolekcininkas pastebėjo Raimondo Sližio tapybos darbą, kurį pats autorius kadaise pavadino falsifikatu. Aukciono organizatoriai kūrinį pašalino. Bet tai – neįdomioji istorijos dalis. Smagumas prasideda interpretacijose. Viskas prasidėjo 2007 metais R. Sližio raštu Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A), kuriame tapytojas praneša, kad (cituoju) „tūlas pilietis „Maldžio“ galerijoje įsigijo tapybos darbą, kuris buvo pristatytas kaip mano kūrinys“. Toliau dailininkas trumpai, bet tiksliai aprašo, kodėl tai ne jo kūrinys, dedukuoja, kodėl tas darbas buvo nutapytas apie 1990-uosius (nes tokius porėmius tuomet gamino „Dailės“ kombinatas), ir prašo LATGA-A'os, kad būtų išaiškintas falsifikatorius ir pranešama, kad dabartinis paveikslo savininkas yra Zbignevas. 

Skaitydamas šį raštą sukonstravau kelias galimas realybės interpretacijas, bet viena man labiausiai priimtina. R. Sližys iš tikrųjų norėjo rasti falsifikatorių. Rasti, o ne nubausti. Nes juk smalsu! Kodėl 1990-aisiais, kai Lietuvoje nebuvo net dabartinės, apysilpnės, meno rinkos, atsirado žmogus, suklastojęs darbą pagal visas falsifikavimo taisykles? 

Falsifikavimas, šalia apyvartos ir parduotų meno kūrinių kiekio, yra svarbus šalies ar regiono meno rinkos stiprumo indikatorius. Neišsivysčiusioje rinkoje klastoti kūrinius beprasmiška, nes rizikos ir galimo pelno santykis meno nusikaltėliui nėra palankus. Patogiausia tai daryti dinamiškose, bet laukinėse rinkose, tokioje kaip Rusijos meno rinka. 

Nujaučiu, kad šviežiausios klastotės autoriai padarė tradicinę arogantiškų vakariečių klaidą – jei galvojo, kad mes laukiniai. Kad Lietuvoje nėra interneto ir pilna milijardais aptekusių ir kvailų oligarchų, kuriems vien tai, kad jų trokštamo menininko kūrinys atsiranda civilizacijos bastione Paryžiuje, jau savaime tampa patikimumo garantu. 

Kodėl aš įsitikinęs, kad klastotės autorius yra ne Lietuvos gyventojas? Todėl, kad kiekvienas mūsiškis, jei ir žino ką nors apie dailę, žino M. K. Čiurlionį. Na, dar K. Rusecko „Pjovėją“. O jei tai bent šiek tiek dailės pasimokęs žmogus, jis taip pat žino, kad M. K. Čiurlionis Lietuvoje yra ne tik garsiausias dailininkas, bet ir labai universali pramonė: mokslo, parodų, muzikos, leidybos, konferencijų, suvenyrų. Mūsų nuosavas hipotetinis klastotojas puikiai žino, kad perpiešti M. K. Čiurlionį ir bandyti jį sėkmingai parduoti, yra tas pats... Kokią tikslesnę metaforą rasti situacijos iliustravimui? Na, tas pats, jei šiek aukštesnis nei vidutinio ūgio žmogus, tebūnie, dviejų metrų, ateitų per krepšinio varžybas į Kauno areną ir per pertrauką prašytų jam pastatyti alaus, nes jis esąs Sabonis. Tokio pareiškimo rezultatus galima įsivaizduoti nesunkiai. 

Taigi, septintosios klastotės istorijoje aš girdžiu optimistinę gaidą: Lietuvos meno rinka iš lokalios virsta globalia. Tarptautiniai (tikiuosi, kad būtent tokie. Nes jei ne, mūsų dailės mokytojams verta susiimti) sukčiai jau pastebėjo, kad čia yra šiokių tokių pinigų, dėl kurių verta pakrutėti. Kol kas pakrutėjo kvailiausieji, bet – pradžia yra. 

Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...