captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Apie Lietuvos nepriklausomybės šauklį

Laisvosios Europos radijo (LER) lietuvių redakcijoje (pirma Miunchene, paskui Prahoje) dirbau nuo 1990 m. sausio 16 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Jeigu turėčiau paminėti ne du, tris ar keturis, bet vieną žmogų, kuris per tą laiką davė didžiausią indėlį į LER lietuviškųjų laidų kokybę, tai be mažiausios abejonės rinkčiausi Kęstutį Jokubyną (1930.05.16 – 2016.10.06).
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Būta ir tų dviejų, trijų, keturių ar netgi dar daugiau kitų radijo darbuotojų, kurie taip pat stengėsi profesionaliai ir nepriekaištingai vykdyti LER misiją. O ta misija – Lietuvos klausytojams pateikti tokių užsienio žinių ir nuomonių, kokių sovietinės okupacijos laikais valdžia neleisdavo žmonėms klausytis ar viešai aptarinėti ir prie kokių, šiai okupacijai pasibaigus, pačios prieiti ar jas sukurti Lietuvos žiniasklaidos įmonės dar neturėjo pakankamai įgūdžių ar išteklių.

Todėl ir reikėjo tokių, kaip Kęstutis Jokubynas, kuris sužibėjo savo unikalumu. Jis 17 metų pragyveno gulage ir po to dar daugiau laiko atviromis ir smalsiomis akimis bei ausimis Vakarų demokratijose. Tvirtai į Lietuvos dirvožemį įaugęs poliglotas buvo ne tik gyvas žmogiškas tiltas tarp Rytų ir Vakarų, bet ir nepamainomas mokytojas, kaip taisyklinga lietuvių kalba perteikti iš užsienio kalbų išverstą informaciją, kurios reikia ilgai okupuotos ir nuo Vakarų izoliuotos valstybės piliečiams tam, kad išmoningai stiprintų savo šalies laisvę ir gerovę.

Pradėsiu nuo jo talkos man. Buvau jau dirbęs žurnalistu keliuose JAV lietuvių laikraščiuose, turėjau ir šiek tiek radijo patirties, tačiau atvykęs į Miuncheną ir gavęs stalą K. Jokubyno kabinete, supratau, ko man dar trūksta.

Jis iš karto pradėjo skaityti mano pirmuosius transliacijai paruoštus tekstus ir keisti „mandrus“ tarptautinius žodžius lietuviškais. Tada liepė skaityti man, bet greitai sustabdė ir ėmė ant daugelio žodžių dėti kirčio ženklus. Suvokiau, kad man dar reikia mokytis taisyklingos, gyvos bei šiandieninės lietuvių kalbos – tokios, kuri nejuokintų Lietuvos klausytojų ir savo keistumu nekliudytų jiems susitelkti į perduodamą turinį, reikalingą suprasti kartu su brėkštančia laisve ateinančias, ne visada vienareikšmes naujoves.

Tokią jokubynišką mokyklą (kurios vieniems reikėjo daugiau, kitiems – mažiau) perėjome visi iki vieno, atvykę dirbti į Miuncheną. Tiesa, gal išskyrus kelis iš seniau dirbusiųjų. Bet ir tie keli, pavyzdžiui, Aušra Marija Jurašienė ir Kajetonas Čeginskas (prabildavęs į klausytojus kaip Augustinas Liepa) taip pat buvo mūsų, naujesniųjų, gerbiami mokytojai, o kiti senbuviai (pvz., Aleksandras Kacas, Eglė Juodvalkė) – visų trijų mokiniai.

Tačiau Kęstutis Jokubynas iš jų visų buvo pats paslaugiausias (gal šiuo vieninteliu atžvilgiu jam prilygo tik K. Čeginskas) ir be abejo kruopščiausias, griežčiausias, reikliausias ir nuosekliausias pedagogas. Į lietuvių kalbą jis žiūrėjo kaip į beveik aritmetinio griežtumo sistemą – juk aritmetikoje sunku rasti atvejų, kai neaišku, ar teiginys teisingas, ar klaidingas. Taip pat ir lietuvių kalboje sakinys arba gramatiškai taisyklingas, arba netaisyklingas, čia jokių dvejonių negali būti, ir K. Jokubynas kiekvienu atveju tiksliai žinojo – ir mokėjo pagrįsti – kodėl yra taip, o ne kitaip.

Ginčijamais atvejais jis visuomet ištraukdavo žodyną ar gramatikos tomą ir taip ginčą išspręsdavo. Dviejuose giliuose stalčiuose jis turėjo daugybę žodynų ir kalbos vadovėlių, ne vien lietuvių. Kalbų jis mokėjo nemažai – anglų, vokiečių, prancūzų, italų, kelias slaviškas, netgi šiek tiek ugrofiniškų, taip pat arabų, gal net svahili ir dar kitų.

Atsimenu jį vieną kartą sugrįžusį iš kelionės po Egiptą ir pasakojantį, kad jis skaitęs ir puikiai supratęs vietos laikraščius, tačiau sunkiai susikalbėjęs su vietos žmonėmis. Tada pirmąsyk supratau, kaip stipriai gali skirtis literatūrinė kalba nuo šnekamosios.

Kaip tik ginti, saugoti ir skleisti literatūrinę lietuvių kalbą K. Jokubynui ir buvo svarbiausia. Užtat jis kaip redakcijos vadovo Kęstučio Girniaus pavaduotojas ir tikrindavo daugumos redakcijos darbuotojų tekstus (kitus skaitydavo A. Jurašienė ir K. Čeginskas), juos sukirčiuodavo ir ištaisydavo jose pasitaikančias kalbos klaidas. Betaisydamas K. Jokubynas visą laiką dirstelėdavo, kai reikėdavo, į čia pat plačiai atvertame stalčiuje išskleistą žodyną.

Tą darydavo kurdamas ir savo paties tekstus. K. Jokubynas – puikus pedagogas dar ir dėl to, kad sau pačiam keldavo tuos pačius reikalavimus kaip ir kitiems.

Tas amžinas žiūrėjimas į žodynus – neišdildoma jo darbo ypatybė, kurią per mažai praktikuoja kiti kalbos vartotojai, rašto žmonės, redaktoriai. Prieš K. Jokubynui 1995 m. išeinant į pensiją ir po to, būta mūsų redakcijoje ir kitų kalbos taisytojų, bet beveik visi jie kur kas mažiau naudodavosi žodynais ir daug drąsiau pasitikėdavo savo pačių atmintimi ir nuoga kalbine intuicija.

Kiekvienu atveju K. Jokubynas kartu su K. Čeginsku LER lietuvių redakcijoje atstovavo daugiakalbystės tradicijai, lietuvių intelektualinėje erdvėje pasireiškusioje jau pirmosios nepriklausomybės laikais ir vis labiau įsitvirtinančioje šiandien, tik, deja, dabar su aiškiu lietuvių kalbos nustūmimu į nelabai vertinamos podukros vietą. 

Iš K. Jokubyno mokėsi ir truputį anksčiau už mane į Miuncheną atvykęs lietuvių prozos virtuozas Saulius Tomas Kondrotas. 1996 m. su juo ir kitais (ne visais) „miuncheniečiais“ krausčiausi į Prahą, kur K. Jokubyno, išsikėlusio Amerikon, verkiant trūkdavo. Su S. T. Kondrotu kartais susiginčydavome dėl žodžio ir abu šaukdavomės K. Jokubyno autoriteto (brangaus mums abiems) savo skirtingoms nuomonėms pateisinti.

Tų ginčų būdavo ir Miunchene. Mėgdavau su savo mokytoju susiginčyti ir aš; atsimenu dalykinius K. Jokubyno kivirčus ir su K. Čeginsku, ir su kitais; būta tarpasmeninių konfliktėlių ir „ne dėl gramatikos“.

Vis dėlto negalima nestabtelti ties tuo, kas svarbiausia: K. Jokubynas man (ir, manau, daugeliui kitų redakcijos darbuotojų) atmintin įsirėžė dideliu spiečiumi pamokymų, kuriuos stengėmės įgyvendinti dirbdami LER, neslėpdami noro, juk mūsų pavyzdžiu sekė ir mūsų laidas transliavęs Lietuvos radijas. Štai tik keletas tokių jo pamokymų:

1. Rengdami laidą visada pristatykime („įsiveskime“) ir ją baigdami atsisveikinkime („išsiveskime“), nebent tai už mus padaro kiti. Transliuojant informacijos laidą turi būti kuo mažiau anonimiškumo. Saugumo sumetimais, jei reikia, galima naudoti slapyvardį, tačiau laisvės sąlygomis klausytojas visada turi išgirsti naujienos ar komentaro autoriaus vardą ir pavardę ir pranešimo pradžioje, ir pabaigoje.

2. Venkime svetimžodžių, kai jų reikšmei perduoti turime pakankamai gerų savų žodžių ir kai rašome eiliniam žmogui publicistiškai, ne moksliškai (o kartais ir moksliškai). Ne kiekvienas tarptautinis žodis visiškai atitinka kokį nors lietuvišką, tačiau dažnai būtent lietuviškas labai gerai tinka: juk situaciją galime pakeisti padėtimi, progresą – pažanga, limitą – riba, legitimumą – teisėtumu, fenomeną – apraiška arba reiškiniu, aspektą – požiūriu arba atžvilgiu, rezultatą – išdava, realybę – tikrove, resursus – ištekliais, deficitą – trūkumu, diabetą – cukralige, pontifiką – popiežiumi ar Šv. Tėvu, ir taip toliau, ir taip toliau. Svetimžodžius galime iš bėdos naudoti kaip stilistinius variantus, jei reikia, pasikartojimų kiekiui mažinti.

Taisyklė čia ne ta, kad visus be išimties tarptautinius žodžius reiktų keisti lietuviškais, o ta, kad geriau naudoti lietuviškus, jei tik tai įmanoma, neiškreipiant reikšmės. Aišku, šiuo atžvilgiu dėl tokių žodžių redakcijoje ir kildavo daugiausia ginčų.

3. K. Jokubynas visuomet siūlydavo skaityti ir rašyti Tarybų Sąjunga ir TSRS, bet ne Sovietų Sąjunga ir SSSR. Jo nuomone, rusų imperialistai, ypač komunistai, visuomet giriasi savo įtaka bei poveikiu pasauliui, todėl, naudodami kad ir sulietuvintą, bet vis tiek rusišką žodį „sovietų“, mes, lietuviai, pilame vandens ant rusų propagandos malūno, ir tai visai be reikalo, nes žodis „tarybų“ savo reikšme čia visiškai adekvatus.

O jei būtų atsikertama, kad sakydami „Tarybų Sąjunga“ mes ją lyg ir „pagražiname“, nes tikrai joje valdė ne kokios to vardo vertos tarybos, o diktatoriai bei jų pakalikai, tai lygiai toks pat pagražinimas akivaizdus ir rusiškame tos valstybės pavadinime, tad „Sovietų Sąjunga“ anaiptol ne tikroviškesnis, tik mažiau lietuviškas jos pavadinimas.

4. K. Jokubynas taip pat siūlė prieš lietuvių kalbą neteikti pirmenybės ne tik rusų, bet ir anglų kalbai. Jis piktinosi, kad Atgimimo laikais pradėtas plačiai naudoti „lyderis“ vietoj gero lietuviško žodžio „vadovas“. Jis klausdavo: kodėl „lyderis“, o ne „dučė“ – ar dar geriau „fiūreris“? Juk visi šie žodžiai turi lygiai tą pačią reikšmę. Tad kodėl vengti lietuviško? Ar ne dėl niekur nedingusio polinkio pataikauti menamiems „ponams“?

Jis taip pat klausdavo, kodėl lietuviams „Chorvatija“ staiga virto „Kroatija“? Juk pirmasis vietos originalui (Hrvatska) artimesnis pavadinimas niekada nekliūdavo nei kalbininkams, nei kitiems šviesiems žmonėms tol, kol kažkas vėl nesugalvojo aklai pamėgdžioti vakariečių.

5. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. ir Lietuvai sugrįžtant į Vakarus, iškilo būtinybė tiksliai lietuviškai pateikti ir daugelį kitų pavadinimų bei vardų. K. Jokubynas jau pačioje pradžioje siūlė Suvienytas Nacijas keisti Jungtinėmis Tautomis. Tai prigijo ir Lietuvoje, nors, antra vertus, jis ir šiaip nemėgo žodžio „nacija“, siūlė pakeisti jį „valstybe“ arba „tauta“.

Anot K. Jokubyno, JAV valstybės sekretorius turėtų būti vadinamas užsienio reikalų ministru, nes toks jis ir yra, atitinka jo funkcijas, jį prilygina kitiems tokias pačias pareigas einantiems.

Tobulų radijo tekstų kūrėjas ir netobulų taisytojas K. Jokubynas mus mokė Saudo Arabiją tarti kaip Saūdo Arabiją, latviškų vardų galūnes sulietuvinti, o svetimas pavardes tarti ir kirčiuoti taip, kaip jos tariamos ir kirčiuojamos originalo kalboje, jei lietuvių fonetika tai leidžia. Taigi Ivars Godmanis tampa Ivaru Guodmaniu, o Barackas Obama turėtų skambėti ne kaip Barakas su mama, bet kaip Barakas o mama!

6. Tinkamas ir tikslus lietuviškas žodis K. Jokubynui labai rūpėdavo, bet jis privalėjo būti taisyklingas ir kultūringas. Todėl kai 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva atkūrė savo nepriklausomybė, pagrindinį apie tai pranešimą per LER parengęs K. Jokubynas negalėjo ištisai perskaityti akto „dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, o tik jį savais žodžiais perpasakoti.

Kodėl? Ogi todėl, kad akte dažnai pasitaikantys žodžiai „atstatyti“ ir „atstatymas“ šiame kontekste yra rusicizmai – lietuviškai, kalbant ne apie statinį, reikia sakyti „atkurti“ ir „atkūrimas“.

Kadangi tokių ar panašių atvejų pasitaikydavo labai daug, K. Jokubynas mus ištisai taisydavo, be paliovos stengdavosi kelti mūsų kalbos kultūrą. Pvz., ragindavo atsisveikinant tarti ne „viso gero“ (tai rusicizmas), bet „sudie“, „sudieu“ ar „sudiev“. Taip pat ypač ragindavo dažniau vartoti nusakomąjį kilmininką (kultūros spauda, medicinos pagalba), o mažiau priesagos -inis vedinius (kultūrinė spauda, medicininė pagalba).

Ir visa tai jis darydavo tėviškai, ramiai, kantriai. Balsą pakeldavo retai, verčiau jau nusikeikdavo, bet irgi ne rusiškai ar kokia kita svetima kalba – tik lietuviškai.  

Kaip iškentėjęs Sibiro tremtį jis, kai reikėjo, daug apie tai ir pasakodavo, bet visada santūriai, kukliai, nekeldamas savęs ir savo kokių nors išskirtinių gabumų (kurių aiškiai turėjo) ar nuopelnų (kurių irgi nestigo) padedant kitiems, silpnesniems, tik kartais pats susižavėjęs prisimindavo kitų (pvz., kun. Kazimiero Vasiliausko) sunkiausiomis sąlygomis paliudytą dosnumą (atiduodant kitam duonos kąsnį).

Asmeniškais tremtyje patirtais išgyvenimais K. Jokubynas dalindavosi ir su tais, kurie jos nepatyrė, bet apie ją rašė, kartais jų raštus pakritikuodavo. Šiaip jis buvo linkęs ne į atviravimą, o į uždarumą, apie savo asmeninį gyvenimą nepasakodavo, bičiuliškuose suėjimuose nepasirodydavo. Jokiu būdu negalima sakyti, kad jis nebuvo draugiškas ar šiltas. Greičiau visiškai priešingai. Tik jis griežtai skirdavo darbinius santykius, kuriuose būdavo idealus, nuo visų kitų, į kuriuos liepdavo nesikišti. 

K. Jokubynas nevartodavo jokių svaigalų, nei geriamųjų, nei rūkomųjų, pats brangindavo ir kitus ragindavo branginti sveikatą, į darbą važiuodavo dviračiu ir apsaugai nuo šienligės ir kitų infekcijų kelyje apsidangstydavo nuo pėdų iki pakaušio, kartais išnirdavo kaip kaliausė, porą sykių išgąsdino vairuotojus ir net sukėlė eismo nelaimes, nuo kurių nukentėjo tik pats.

Žodžiu, tai buvo kavoliškąja prasme visapusiškai nepriklausomas žmogus. Užtat jis ir tiko būti atsikuriančios Lietuvos nepriklausomybės šaukliu.

Tokį, manau, K. Jokubyną atsimena ir visi kiti Miuncheno laikų LER darbuotojai, iš kurių dar nepaminėjau taip pat visu etatu dirbusių kolegų Jono Jurašo, Vytauto Mackevičiaus, Sauliaus Kubiliaus, Gintaro Aleknonio ir gal (dėl sušlubavusios atminties) dar vieno kito, jau nekalbant apie visus neetatinius ir proginius LER bendradarbius, kurių turėjome nemažai.

Prahoje gerokai pasikeitus, pasipildžius redakcijai ir prisidėjus naujiems ar seniems neeatatiniams LER bendradarbiams, mes, buvę miuncheniečiai, stengėmės K. Jokubyno legendą išlaikyti gyvą, nes Lietuvos žiniasklaidoje liko dar daug jo dvasia tobulintinų vietų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...