captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Kodėl balsuoti reikėtų kitaip, nei jus moko A. Tapinas

„Kaip manote, kas būtų geriau ir ką reikėtų daryti?“ Tokio pobūdžio klausimai – įprasti ir normalūs. Na, normalūs tuo atveju, jei klausiate normalaus pašnekovo, o ne kokio nors apsvaigusio narkomano ar violetinės orientacijos personažo, visada žinančio, ko nori mergaitė.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tačiau, sutikite, atrodo keistai, jei nepažįstamo žmogaus klausiama – „kaip jūs manote, ką aš turėčiau galvoti ir daryti?“ Arba – „kaip manote, už ką ir kodėl turėčiau balsuoti?“

Trumpai kalbant, kuklus ir nesusireikšminęs sveiko proto žmogus, kokio nors nepažįstamojo paklaustas, už ką šis, jo manymu, turėtų balsuoti, arba nuleistų tokį klausimą juokais, arba pasiūlytų galvoti savo galva. Nes, jei kreipiatės ne į kunigą ar išminčių, nėra normalu tikėtis atsakymo į klausimą „gerbiamasis, patarkite, kaip čia man teisingai mąstyti ir gyventi?”

Bet sunku iš anksto žinoti, kuris politikas, laidos vedėjas ar kitas pramogų kultūros, apsimetančios rimta ir visai ne pramogų kultūra, atstovas jaučiasi tapęs kunigu ar išminčiumi. „Mokytoju“ iš didžiosios raidės – tokios didelės „M“ raidės, kad atitiktų didžiulį ego, nebetelpantį Lietuvoje.

„Susitikimuose su bendruomenėmis ir po debatų prie manęs dažnai prieina žmonės ir klausia, už ką balsuoti“, – pradeda savo pastarąjį straipsnį A. Tapinas. Iš pradžių atrodo, kad atsakys „išpažink savo nuodėmes, atgailauk ir nebenusidėk“. Nes pastaruoju metu jis stovi viešojoje erdvėje pakėlęs rankas virš muitininkų ir nusidėjėlių kaip kokia Jėzaus Kristaus statula Rio de Žaneire.

Bet, pasirodo, ne: autorius nusprendė paaiškinti, kaip žmonėms atsirinkti, už ką balsuoti. Iš pirmo žvilgsnio – gal ir sveikintinas dalykas. Antai klasikinė politinė filosofija pagarsėjo savo klausimais apie tai, kuris žmogaus tipas labiausiai tinka valdyti valstybę.

Tačiau A. Tapinas, užuot kėlęs tokio pobūdžio klausimus, tiesiog „paaiškina“ savo gerbėjams, kaip jiems apskaičiuoti savo pasirinkimą ir apsispręsti. Daro tai sugalvojęs metodiką, išmintimi prilygstančią nuostabioms anketoms, padedančioms nuspręsti, kuris Zodiako ženklas jums tinka į sutuoktinius ar sekmadienio vakaro partnerius.

Čia toks savotiškas rinkimų gidas žaliems – ne todėl žaliems, kad politiškai nepatyrusiems, bet todėl, kad, deja, nepatyrusiems ir intelektualiai. Rinkėjo testas blondinei.

Autorius ieško atsakymų savo paties sugalvotuose skaičiukuose, baluose ir kandidatų CV, o ne pasaulėžiūrose, idėjose ir jų sankirtose. Į svarbią politinės filosofijos temą apie žmogaus tinkamumą valdyti ir geros politikos principus tai, švelniai tariant, nė iš tolo nepanašu.

Tai, ką jis siūlo, yra ne apmąstantiems, o apskaičiuojantiems savo ir kitų veiklą pritaikyta formulė, kurios paskirtis – susumuoti testo balus ir nustatyti „geriausiąjį” pagal kažkokią pseudopolitinę buhalteriją. Tai kaip kalorijų skaičiuoklė arba reklaminė „stebuklus daranti priemonė“ norintiems sulieknėti ir sutvirtėti, bet neturintiems nė trupučio valios sportuoti.

A. Tapino patarimai verčia šypsotis ne tik todėl, kad parašyti tiems, kurie ieško stebuklingos priemonės politiškai apsispręsti. Jie kelia šypseną dar todėl, kad yra manipuliacijos įrankis, eksponuojantis savo objektą su visokeriopu šio objekto pritarimu ir naiviu entuziazmu.

Kai pats objektas dėkingas manipuliatoriui, jis tampa panašus į narkotikų apsvaigintą Hanibalo Lekterio svečią, prie stalo skanaujantį nuosavas smegenis, kurių gabalėlį Hanibalas čia pat išpjauna skalpeliu iš trepanuotos galvos, pačirškina keptuvėje ir duoda ragauti.

Manipuliatoriaus patarimai patinka politiškai beveik neraštingai, bet labai geros apie save nuomonės publikai. Tinginčiai gilintis, daug skaityti ir mąstyti, bet mėgstančiai demonstruoti savo tariamą intelektinį ir politinį pranašumą. Auditorijai, kuri kuo nors domisi ne todėl, kad stengiasi įgyti žinių ir susidaryti pagrįstą nuomonę, o todėl, kad nori kuo greičiau susidaryti madingą įspūdį.

Šiuo atveju – įspūdį, kad, perskaičiusi trumpą, lėkštą tekstuką ir padėliojusi siūlomus vertinimo balus, jau žino, už ką balsuoti.

Galime daryti prielaidą, kad tokio pobūdžio patarimai yra specialiai skirti amžiaus grupei, kuri aprėpia ir tikrą, teenager`ių, ir užsitęsiančią iki pensijos paauglystę. Politiką mechanizuojantis infantilus požiūris tėra žaislas smėlio dėžėje, su kuriuo pernokę berniukai ir mergaitės, krykštaudami iš laimės, žaidžia valstybę ir išmanius piliečius, užuot pasiėmę knygas ir mokęsi.

Juk tikroji politika yra visiškai kitokio pobūdžio sritis ir veikla nei, tarkime, viešasis administravimas ir ūkininkavimas, žurnalistika, mokslai, paslaugos ir prekyba. Tai dalykas, kurio išmanymo arba siektinos tobulybės neapskaičiuosi pagal pigaus testo formules.

Politika nėra viena tų sričių, kur ir rinkėją, ir jo atstovą dėl vykstančios techninės pažangos kada nors galėtų pakeisti robotai. Savo ruožtu kalbamas pliusiukų ir minusiukų testas tinka nebent gerokai robotizuotam politikui ir dar labiau robotizuotam rinkėjui.

Jei jau kalbame apie tai, ko reikia sugebančiam politiką apmąstyti, o ne apskaičiuoti piliečiui, tai pirmiausia reikėtų pabrėžti du dalykus: politinę pasaulėžiūrą ir politikui svarbias dorybes. Būtent pagal tai, o ne kažkokias vaikiškas formules, reikia rinktis.

Pasaulėžiūrą galima skirstyti į du dėmenis – tai, kas vadinama idėjų tradicija arba ideologija ir tai, kas yra arčiau kūno ir byloja apie interesų atitikimą. Pirmasis dėmuo parodo, kaip partija ar politikas suvokia ir paaiškina supantį pasaulį, atsako į klausimus „kas vyksta” ir „kodėl”, išryškina, kas yra idėjinis draugas ir priešas. Antrasis dėmuo – apie tai, ko reikėtų imtis, ką ir kaip spręsti.

Savo ruožtu klasikinės dorybės, būtinos ne tik geram žmogui, bet ir (ypač) geram politikui, yra teisingumas, santvarda (nuosaikumas), praktinė išmintis ir drąsa. Tai neturi beveik nieko bendra su juokingais balais už specialybę, diplomą, darbo stažą, užsienio kalbas, kitais formaliais gyvenimo aprašymo duomenimis, kuriais nebent įmonės vertina darbo jėgą.

Trumpai ir paprastai kalbant, A. Tapino testas gali praversti ekonominio žmogaus, homo economicus, darbdavio ir darbuotojo, bet tikrai ne homo politicus, ne politiko kaip valstybininko ir rinkėjo kaip mąstančio piliečio, pasaulyje.

Jame, be kita ko, siūloma skaičiuoti minus 2 balus tiems politikams, kuriems yra daugiau nei 65 metai. WTF? – kaip mėgsta klausti nemaloniai nustebintas jaunimėlis. Kodėl čia pat neparašius, kad minus 2 balai – ir neištekėjusiai moteriai nuo 35-erių, ir nelietuviui arba budistui? Kuo tai būtų blo-giau už diskriminavimą pagal amžių nuo 65-erių?

Tik infantiliškos kultūros produktas vertintų politikus neigiamai vien todėl, kad jiems jau sukako 65-eri. Winstonui Churchilliui, kai jis tapo ministru pirmininku ir ėmė vadovauti šaliai Antrajame pasauliniame kare, buvo 66 metai. Garsiąją Fultono kalbą pasakė būdamas 72-ejų. Kai sukako 77-eri, vėl tapo Britanijos premjeru. Lietuvai – netinkamas?

Na, o prezidentas Valdas Adamkus? Pirmąkart išrinktas Lietuvos prezidentu būdamas 71-erių, antrąkart – 77-erių. Per senas buvo prezidentauti? Per prastas A. Tapinui?

Apie kai kuriuos kitus siūlymus, kaip antai pasirinkti visų partijų programose kurią nors vieną sritį ir vertinti pagal ją, geriau išvis nekalbėkime. Toks siūlymas yra absurdiškas vien todėl (bet tai ne vienintelė priežastis), kad brandi politika – tiek rinkėjo, tiek jo atstovo – yra nukreipta į visumą, o ne vieną sritį, kaip kad norėtų glušai, įsivaizduojantys, jog vadinamasis vienmandatininkas turi atstovauti ne Lietuvai, o savo apygardai. Tas pat sakytina apie partiją, kuri atstovautų švietimui arba užsienio reikalams.

Profesorius Alvydas Jokubaitis teisingai sako, jog A. Tapino pasiūlytas testas, kaip ir glūdintis jame požiūris į politiką, yra nesusipratimas.

Politiniame gyvenime reikia vadovautis politine pasaulėžiūra, o ne pusiau biurokratinėmis, pusiau vaikiškomis skaičiuoklėmis. Res publica nėra darbo santykiai tarp politinių paslaugų užsakovo ir vykdytojo. Ir tie, kurie renka, ir tie, kuriuos renka, turi remtis valstybės vizija ir ją paaiškinančia idėjų tradicija, politikos principais ir dorybėmis, o ne reklaminiu „Laisvės pikniko” šou su balionais ir pripučiamais patarimais.

Taip, politinei pasaulėžiūrai, kuri nebūtų skurdi ir paaugliška, reikia daug pastangų ir laiko. Tačiau tie, kurie sako, kad jos apskritai nereikia, kad ji išvis nesvarbi, nepripažįsta nuosavo nesugebėjimo ar nenoro politiškai mąstyti ir bręsti. Tada ir prisigalvoja visokių testų su iš piršto išlaužtais balais už amžių, diplomą ir amatą. Šių testų paskirtis yra, deja, ne atrinkti pelus nuo grūdų, kaip mėgina skelbti jų autoriai, o pridengti tikrąsias politikos suvokimo spragas ir apsimesti, kad jų nėra.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...