captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vigilijus Sadauskas. Ar yra teisingumas Lietuvoje?

Kartą paklausus vieno Lietuvos universiteto studentų, ar Lietuvoje yra teismai ir teisėjai, jie mane nužvelgė įtartinu žvilgsniu ir po akimirkos visi užtikrintai atsakė: „Tai žinoma“. Tada paklausiau studentų: „Ar yra teisingumas Lietuvoje?“
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kartą paklausus vieno Lietuvos universiteto studentų, ar Lietuvoje yra teismai ir teisėjai, jie mane nužvelgė įtartinu žvilgsniu ir po akimirkos visi užtikrintai atsakė: „Tai žinoma“. Tada paklausiau studentų: „Ar yra teisingumas Lietuvoje?“

Į šį klausimą nebesulaukiau tokio pat vienbalsio ir užtikrinančio atsakymo kaip į pirmąjį klausimą. Taigi, susimąsčiau... Prisiminiau, kad viename iš  Konstitucijos egzaminų  buvo pateiktas klausimas: Ar yra teisingumas Lietuvoje? Į jį buvo pateikti  3 galimi paruošti atsakymai:

1. Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus teisingumo

2. Respublikos Prezidentas vykdys teisingumą

3. Teisingumą vykdo teismai, tad jų sprendimai ir yra teisingumas.

Teisingas atsakymas buvo nurodytas trečiasis variantas, nes Konstitucijos 109 straipsnyje yra parašyta, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“.

Tačiau ar tai reiškia, kad „teismų  priimti sprendimai ir yra teisingumas“?

Atrodo toks aiškus dalykas: teismai, vykdydami savo funkcijas skelbia nutartis ir sprendimus, kurie turėtų būti teisingi visų atžvilgiu. Tačiau klausimas, kodėl kai kalbame apie teismų sprendimus, kyla daug dviprasmybių ir daug kas lieka neaišku? Kodėl teismo sprendimai kartais atrodo ne tik nelogiški ir neteisingi, bet netgi ciniški? Kartais draugiškas teisėjo veidas po nutarties paskelbimo ir lyg tarp kitko pasakymas: „Nelabai gera Jūsų atžvilgiu nutartis, na ką dabar padarysi...“  verčia susimąstyti... Ir ne dėl to, kad turime įtarimų dėl korupcijos, bet dėl to, kad esant tokiai teisės aktų bazei su galybe visokių taisyklių ir normų, dažnai nelogiškų ir protu nesuvokiamų, kurias priversti taikyti, teisėjai turi skelbti tokias nutartis, dėl kurių patys jaučiasi nelabai jaukiai.

Keisti ir dvigubi standartai: dažnai terminus praleidusių valstybei atstovaujančių prokurorų ar valstybei atstovaujančių institucijų atžvilgiu teismai demonstruoja supratingumą ir terminų nepaisymą toleruoja arba tiesiog apsimeta, kad čia nieko tokio. Tuo tarpu paprasto žmogaus, atstovaujančio sau ar institucijai, praleidusio terminus  be pateisinamos priežasties, laukia aiškus likimas – teismas paprastai jo interesų nepaiso.

Taigi, kaip galima tikėti, jog teisingumas Lietuvoje yra ir visiems jis vienodas, kuomet matai tokią situaciją?

Nors gal iš tikro viskas yra paprasčiau  ir teisingumu Lietuvoje būtų galima patikėti, jeigu teismai pripažintų savo klaidas, jas ištaisytų ir atsiprašytų už jas Lietuvos žmonių.

Pirmiausia tiesiog pakaktų pripažinti, kad „konstitucijos dvasių nėra“, o yra  konstitucijos „idėjos“,  kad „Valstybės žiniose“ oficialiai neskelbti teisės aktai negalioja, net jei ir turėjo kuris nors valdininkas pasislėpęs stalčiuje (kas ten turėjo tą Kuršių nerijos planą, dėl kurio dabar griaunami Neringoje statymo metu buvę teisėti, o po kelerių metų tapę neteisėti ir griautini pastatai). Gal galėtų teisėja paaiškinti, kodėl nesivadovavo Civilinio kodekso nuostata, kad esant restitucijai kai negalima grąžinti to, ką šalis yra gavusi natūra, reikia  atlyginti to daikto vertę pinigais, ir kodėl nutartyje užfiksavusi, kad pastatas galėjęs ir turėjęs stovėti, jau yra nugriautas, tiesiog nusprendė, kad įmanoma grąžinti realybėje neegzistuojantį pastatą, kurio piniginės vertės net nesivargino užfiksuoti. Gal kitą kartą galėtų teisėja prieš surašydama nutartį, galėtų nors truputį pagalvoti apie tai, ar bus įmanoma jos paskelbtą tariamą „teisingumą“ realiai įgyvendinti?

Gal tada ir bus galima pradėti tikėti visu teiginiu, kad „Teisingumą vykdo teismai, o jų sprendimai ir yra teisingumas“. O jeigu taip neatsitiks, tikriausiai teismai nenustebs, jeigu greitai žmonės prieš statydami  ką nors nutars prevenciškai teismų pasiteirauti, ar jų gauti statybai leidimai iš tiesų yra teisėti? Kad po kelerių metų nereikėtų patiems savų namų nugriauti.

Visi klysta. Tačiau tik drąsūs ir teisingi pripažįsta savo klaidas ir jas taiso.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...