captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Faktų tikrinimas retsykiais palankus ir D. Trumpui

Pranešti tik tai, ką, kas, kur, kada, kaip ir kodėl pasakė ar padarė (ar nepasakė ir nepadarė), yra kiekvieno doro žurnalisto pareiga. Bet kai kas tuo ima ir suabejoja. Klausimas ypač aštriai iškilo Jungtinėse Amerikos Valstijose, prezidento rinkimų arenoje susidūrus kandidatams Donaldui Trumpui ir Hillary Clinton.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Dienraščio „Wall Street Journal“ apžvalgininkas Jamesas Taranto teigia seniai įsitikinęs, jog tas žurnalistikos žanras, kuris žinomas „faktų tikrinimo“ vardu, yra žurnalistikos korupcija.

„Vadinamasis „faktų patikrinimas“, – rašo jis, – tėra nuomonės ar kritikos išsakymas, prisidengus „normalaus“ žinių pranešimo skraiste. Jo tikslas – ne vien pranešti faktus, bet ir paskelbti nuosprendį.

„Faktų tikrintojas“ autoritetingai pretenduoja į aukštesnį objektyvumo lygį, kuris neva įgalina jį neigiamai ar teigiamai įvertinti viešuose debatuose svarstomus dalykus.

Pastaruoju metu „faktų tikrintojai“  bando vaizduoti D. Trumpą kaip Irako karo metu buvusį to karo šalininką, priešingai jo paties tikinimams, kad jis tam karui prieštaravo.

Per rugsėjo 26 d. vykusius debatus H. Clinton ragino faktų tikrintojus „iš peties pasidarbuoti“, jog įrodytų, kad tikrai „Donaldas pritarė invazijai į Iraką“. 

Tam pakluso ir debatų moderatorius Lesteris Holtas, D. Trumpui kaip aiškiai įrodytą dalyką prikišęs: „Jūs palaikėte karą Irake dar prieš invaziją“.

Tačiau, kaip Volstryto laikraštyje toliau rašo J. Taranto, situacija truputėlį niuansuotesnė. Iš tiesų, kai Niujorko radijo žurnalistas Howardas Sternas savo laidoje 2002 m. rugsėjo 11-ąją paklausė D. Trumpo, ar jis už invaziją, tas atsakė: „Na, manau, kad taip“.

„Tai, žinoma, teigiamas atsakymas, – sako J. Taranto, – bet tikrai nevienareikšmiškas. Ar jo pakanka, kad tvirtai apibūdintume D. Trumpą kaip karo „rėmėją“? Ne! Juk jis atsakė neryžtingai ir galėjo apsigalvoti vos iš radijo studijos išėjęs.“

Taip maždaug ir įvyko.

„Per ateinančius mėnesius jis persigalvojo ir ėmė nepritarti invazijai gerokai anksčiau nei H. Clinton. Net ir faktų tikrintojų svetainė factcheck.org nesugebėjo rasti daugiau D. Trumpo pasisakymų, palaikančių karinę invaziją į Iraką.

Jau 2003 m. gruodį D. Trumpas pokalbyje su kanalo „Fox News“ žurnalistu Neilu Cavuto teigė, jog „daugelis žmonių“ kvestionavo „visą tą sampratą, kad reikia pradėti Irake karą“.

O penkerius metus vėliau, pasak portalo politiFact.com, D. Trumpas reikalavo prezidento G. Busho apkaltos, nes, kaip jis tada aiškino CNN korespondentui Wolfui Blitzeriui, „tai Bushas per savo melus mus įvėlė į karą“. 

Būtent tą D. Trumpas ir pakartojo vasario mėnesio vykusiuose respublikonų debatuose Pietų Karolinoje, sakydamas:

„George`as Bushas suklydo. Mes visi galime suklysti. Tačiau G. Busho suklydimas – geras, nėra ką sakyti! Mes neturėjome būti Irake, niekada. Mes destabilizavome Artimuosius Rytus. [...] Galite tai vadinti, kaip norite. Tačiau noriu Jums pasakyti štai ką – jie melavo, jie sakė, kad yra masinio naikinimo ginklų, tačiau jų nebuvo. Ir jie žinojo, kad nebuvo, nebuvo jokių masinio naikinimo ginklų!“.

Šitie D. Trumpo žodžiai, – tęsė J. Taranto, – daugelį konservatyvių komentatorių ir intelektualų šokiravo, įskaitant žurnalo „Weekly Standard“ komentatorių Jonathaną Lastą, kuris rašė:

„Ką begalvotum apie Irako avantiūros išmintingumą, joks rimtas žmogus neprileidžia minties, kad G. Bushas, padedamas savo kabineto ir viso nacionalinio saugumo aparato, sumąstė tokio stambaus masto apgaulę, jog  jo „melai“ tada pajėgtų apkvailinti net tuzino sąjungininkų vyriausybes ir žvalgybas, ir kad vėliau jokie šios G. Busho sumanyto stambaus mulkinimo aferos įkalčiai nenutekėjo į viešumą.“

Ir nepaisant to, kad D. Trumpas priešinosi tada daugumos respublikonų ir kai kurių demokratų palaikomam Amerikos dalyvavimui Irako kare, jis vis dėlto tąsyk laimėjo ne tik pirminius rinkimus Pietų Karolinoje, bet po to ir visų Jungtinių Amerikos Valstijų respublikonų nominaciją į prezidentus.

Ir jam visa tai pasisekė padaryti net 17-os pretendentų lauke iš dalies dėl to, kad jis vienintelis tarp respublikonų išnaudojo galimybę laisvai įvardyti dviejų prezidentų – ir G. Busho, ir B. Obamos – užsienio politiką Artimuosiuose Rytuose kaip „nelemtą meškos paslaugą“ ir „katastrofą“.

 O Irako karas Jungtinėms Amerikos Valstijoms virto strategine katastrofa dalinai dėl to, kaip D. Trumpas irgi pastebėjo, kad B. Obama nutarė visus dalinius išvesti jau 2011 m.

Irako karas respublikonams virto ne tik strategine, bet ir politine katastrofa, kai perrinkę G. Bushą prezidentu balsuotojai vis dėlto atsisuko prieš karą ir taip pat prieš respublikonų partiją.

 2006 m. Amerikos rinkėjai perleido demokratams Kongresą ir po dvejų metų perleido Baltuosius Rūmus anksti prieš karą pasisakiusiam demokratui B. Obamai, vos vos pirminiuose rinkimuose įveikusiam tada dar už karą buvusią Hillary Clinton, – rašo dienraštyje „Wall Street Journal“ apžvalgininkas J. Taranto.

Nuo savęs pridursiu, kad taip, faktų tikrinimą dažnai motyvuoja politiniai tikslai, noras sumenkinti priešininką ir pagražinti savo kandidatą. Tačiau faktus vis tiek reikia pateikti patikrintus, tokius, kokie jie iš tiesų yra, ir čia jokių išlygų ar kompromisų būti negali.

Faktų tikrinimas yra šventas dalykas, net kai tą padarius paaiškėja, jog  D. Trumpas pasakė apie save tiesą. Bet tai pasitaiko itin retai.

Todėl  vis tiek galima sutikti su Brianu Beutleriu, kai jis portale „New Republic“ pavadino jį „fašistu“ ir teigė, jog H. Clinton slystelėjimai nublanksta prieš „monstro“ D. Trumpo nuopolį, įskaitant jo „akivaizdų rasizmą“, „neišmanymą“ užsienio politikos temomis ir „įtartinus ryšius“ su Rusijos vadovais.   

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...