captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Šaunioji Salaspilio pergalė

Rugsėjo 27-oji mums yra įžymi savo istorine atmintimi. Tądien 1605 m. buvo laimėta šauni lietuvių pergalė, viena įspūdingiausių mūsų valstybės istorijoje. Lietuvos kariuomenė, vadovaujama didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sutriuškino švedų ekspedicinį korpusą, žymiai pranašesnį karių skaičiumi. Istorinis mūšis įvyko netoli Rygos, ties Salaspiliu; tuomet ta vietovė buvo vadinama Kirkholmu. Kautynių sėkmę nulėmė Lietuvos kariuomenės vado talentas ir kareivių narsa.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tad tikrai verta prisiminti to įvykio, išgarsinusių lietuvių ginklą, aplinkybes. XVII a. rytiniame Baltijos jūros pakraštyje, daugiausia Livonijos, dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, vyko aršios kovos, sprendžiant kuri gi valstybė kontroliuos jūrinę prekybą. Jos pelningumas tuomet tapo ypač akivaizdus. Konfliktas prasidėjo dar XVI a. antrojoje pusėje – susirėmė Abiejų Tautų Respublika, Švedija, Danija. Lango į Baltiją siekė ir Rusija.

Tačiau tuo kartu Lietuvai dar pavyko išlaikyti savo įtaką vasalinėje Livonijoje. XVI–XVII a. sandūroje Švedija dar labiau sustiprino savo galią, sėkmingai įgyvendinusi karinę reformą, suformavusi pašauktinių kariuomenę. Nebe algininkų, kuriems tiek ir terūpėjo tėvynė. Beje, švedų pėstininkai jau buvo ginkluoti muškietomis, – tai didelė naujovė to meto karyboje.

Siekdami Baltiją paversti Mare nostrum – krašto vidaus ežeru, švedai tada nusitaikė į Dauguvos žiotis bei Rygos uostą. Tarp Švedijos ir Abiejų tautų respublikos buvo ir dinastinių ginčų. Mat mirus 1592 m. švedų karaliui Jonui III, sostas teisėtai atiteko jo vieninteliam sūnui Zigmantui III Vazai.

Tačiau šis jau prieš šešerius metus buvo išrinktas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi. Beje, jo motina Kotryna buvo mūsų valdovo Žygimanto Augusto sesuo. Atsivėrė istorinė galimybė sujungti abiejų šalių valdymą ir sukurti galingiausią regiono valstybę. Asmeninė unija įvyko 1594 m., – Zigmantas Upsaloje vainikavosi Švedijos karaliumi.

Tačiau šalių suartėjimą stabdė skirtinga socialinė struktūra bei tikyba – švedai buvo liuteronai. Tad Zigmantas III Vaza, paskyręs regentu savo dėdę Karolį, Sudermanlando kunigaikštį, sugrįžo į Lenkiją. O Švedijos seimas – Riksdagas – 1599 m. ėmė ir  atstatydino Zigmantą nuo sosto. Jo dėdė tapo tikruoju karaliumi, Karoliu IX. Maža to, jis atnaujino karo veiksmus Estijoje. Norėdamas atgauti prarastąją Švedijos karūną, Zigmantas III Vaza Lietuvą įklampino į kovas, kurios tęsėsi bene 60 metų. Žinoma, kartu tai buvo karas už viešpatavimą jūroje, už Baltijos uostų valdymą.

1600 m. Karolis IX su 14000 kariuomene įsiveržė į Livoniją. Švedai užėmė Piarnu, Tartu, Cesio miestą. Po metų apgulė Kuoknesę; iškilo pavojus ir svarbiausiam Livonijos uostui Rygai.

Sulaikyti priešą turėjo Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila, dėl savo smarkaus būdo pramintas Perkūnu. Jo pajėgas sudarė 5000 raitelių ir 600 pėstininkų.

Nepaisant menkesnio karių skaičiaus, karo pradžia lietuviams sekėsi neblogai. K. Radvila atmušė švedus nuo Kuoknesės, atgavo Cesį. Tolimesnei sėkmei sutrukdė valdančiųjų viršūnių nesutarimai, įprastinė mūsų valstybės bėda. Lenkai atsiuntė pastiprinimą, bet pareikalavo, kad karo veiksmams būtinai vadovautų jų didysis etmonas Janas Zamoiskis. K. Radvila Perkūnas įniršo ir pasitraukė iš Livonijos. Užėmę Paidės pilį, netrukus į tėvynę sugrįžo ir lenkai. Kritiniu momentu Lietuvos kariuomenei vadovauti buvo paskirtas Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621). Karvedys veikė nepaprastai energingai ir sumaniai. Algų skolas kariams  išmokėjo iš savo lėšų. Apskritai labai rūpinosi kariais, dalijosi su jais visais karo žygio nepritekliais. Buvo karių gerbiamas ir mylimas, vadinamas Katkum, nors ne visiems patikdavo jo griežti reikalavimai drausmės.  

O padėtis Livonijoje kaskart darėsi vis keblesnė. 1605 metų rugpjūtį keturiasdešimčia laivų prie Rygos atplaukė 10000 švedų karių ekspedicinis korpusas, vadovaujamas paties karaliaus Karolio IX.

Jie užėmė Dauguvos žiočių tvirtovę ir apgulė įtvirtintą miestą. Etmonas J. K. Chodkevičius atitraukė savo nedidelę, bet mobilią 4000 vyrų kariuomenę nuo Tartu ir atskubėjo ginti tokio svarbaus uosto. Švedų žvalgams pranešus apie J. K. Chodkevičiaus žygį, karalius net nematė iš to didesnės grėsmės, manydamas lietuvius atmušti ir dalimi savo kariuomenės, nenutraukiant apgulties. Tačiau patyręs generolas Lennartssonas pasitarime pareiškė: „Greičiau Jūsų didenybė pamatys Dauguvą atgal tekančią, negu lietuvius ir jų etmoną bėgančius.“ Tada švedai pasitarę nusprendė mesti prieš J. K. Chodkevičiaus kariuomenę visas pajėgas.

Lietuvių karvedys kariuomenę išdėstė labai patogiose pozicijose tarp kalvų – švedai jų netgi nematė. Ir mūšį drąsiai pirmieji pradėjo lietuviai. Mažas raitelių dalinys puolė švedus ir greit atsitraukė, šiuo apgaulingu manevru išprovokuodamas juos vytis. Švedų pėstininkai buvo išvilioti į nuokalnę, kur negalėjo taikliai šaudyti iš savo muškietų. Juos ten tiesiog sutrypė įsibėgėję lietuvių husarai, vedami rotmistro Vincento Vainos. Kairysis lietuvių sparnas, vedamas Dambravos, nuo Dauguvos pusės aršiai užpuolė švedų raitiją.

Sunkiau vyko kova dešiniajame sparne, kur Jono Sapiegos raiteliai grūmėsi su atskubėjusiu švedų rezervu. Pergalingą baigtį nulėmė Teodoro Laskio raitelių pulko flanginis smūgis. Mūšis truko neilgai, apie tris valandas.

Jame žuvo 8000 švedų karių ir dar nemažai jų nuskendo Dauguvoje, paniškai bėgdami. Pats karalius vos paspruko iš mūšio lauko, kai žirgą jam atidavė vienas iš jo karių. Lietuvių trofėjai – 60 priešo vėliavų, 20 patrankų, keli šimtai belaisvių. Nuostolių – neįtikėtinai mažai, tik 80 žuvusių karių. Tai pati įspūdingiausia pergalė mūsų karybos istorijoje.

Salaspilio mūšio taktika atskleidė nepaprastą J. K. Chodkevičiaus karinį talentą. Vilniuje, gavus žinią apie pergalę, buvo surengta triumfo šventė. Karvedys gavo sveikinimus iš popiežiaus, imperatoriaus, net iš turkų sultono. Jo garbei Laurynas Bojeris, beje, pats švedų kilmės, parašė lotyniškai poemą „Karolomachija”. O kariai mylimam vadui sudėjo dainų, keletas kurių pasiekė ir mūsų dienas. Ten tokios eilutės:

Kai ant pleciaus sustojom,

Visus žuvėdus iškapojom.                             

Mūsų Katkus labai drūts,

Tikras buvo karaliuks...

Ir populiarioji daina „Josim, broliai, Rygužėn“ yra iš tų šlovingų laikų. Laimėtas mūšis galbūt galėjo sėkmingai užbaigti ir visą konfliktą. Tačiau viena bėda – Lietuva neturėjo laivyno, kuris būtų sutrukdęs švedams atsigabenti pastiprinimų. O etmonui  J. K. Chodkevičiui teko dar nemažai pakariauti ginant Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sienas: ir su Maskva, ir su Turkija. Jo vardas priešus gąsdino net po mirties.  Kaip Žemaičių seniūnas, jis padarė daug gerų darbą savo globojamam kraštui; iš jų ypatingai reikšmingi – garsiosios Kražių kolegijos ir Kretingos miesto – Karolštato – įkūrimas.

Įžymiajam karvedžiui Kretingoje Atgimimo metais pastatytas paminklas. Mūšį prie Dauguvos yra pavaizdavęs olandų dailininkas Pieteris Snaydersas – puikus ir labai informatyvus karybos istorijai paveikslas saugomas vienoje iš Prancūzijos pilių.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...