captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Seimo rinkimus laimės D. Grybauskaitė

Net po garsiojo virtuvės įrankių skandalo buvo galima lažintis, kad pirmą vietą Seimo rinkimuose laimės socialdemokratai, o ne konservatoriai ar juolab „valstiečiai”.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tačiau po trečiadienį valdančiųjų balsais „nulaužto“ prezidentės veto socialiai nejautriam Darbo kodeksui tokio rezultato tikimybė kiek apmažėjo.

Maždaug taip, kaip naująjį Darbo kodeksą įteisinusi LSDP atrodys daliai kairiųjų pažiūrų rinkėjų, konservatyviam elektoratui turėtų atrodyti tokia Tėvynės sąjunga, kuri įteisintų gėjų santuokas ir įvaikinimą homoseksualiose šeimose.

Darbo santykius radikaliai liberalizavusi LSDP giriasi esanti šiuo atžvilgiu moderni ir progresyvi. O kas galėtų paneigti, kad ir homoseksualias šeimas pripažinusią TS-LKD būtų pagrindo vadinti modernia ir progresyvia?

Jei socialdemokratai, įveikę veto, jaučiasi laimėję prieš prezidentę, tai skaudžiai klysta. Nes vien priimdami Darbo kodeksą pasitarnavo jos politiniams siekiams ne ką mažiau, o gal ir labiau nei visos Druskininkų istorijos ir Krašto apsaugos ministerijos samčiai kartu sudėjus.

Nes Daukanto aikštė, švelniai tariant, būtų visai nieko prieš, kad LSDP prarastų dalį savo elektorato, o A. Butkevičius – dalį savo reitingo balų. Prezidentė po rinkimų norėtų visiškai kitokios vyriausybės ir pirmiausia, akivaizdu, kito vyriausybės vadovo.

Reikia pripažinti, jog šiemet, kol privilegijuotai kastai – valstybės tarnybai nepriklausantys samdomi darbuotojai dar bus gyvenimiškai nesusidūrę su naujo Darbo kodekso ypatumais, veto įveikimo padariniai gali neišryškėti. Per rinkimus greičiausiai vis dar gerokai stipresnis už liberalizuotus darbo santykius veiksnys bus premjero A. Butkevičiaus populiarumas.

Tačiau galvojant apie būsimą Seimo kadenciją, socdemams išlaikyti socialiai jautrios politinės jėgos įvaizdį gali būti ne ką lengviau, nei LDDP premjerui Adolfui Šleževičiui sekėsi įrodyti, jog likus dienai iki banko bankroto savo indėlį jis atsiėmė visai netyčia ir nesinaudodamas tarnybine padėtimi.

LSDP yra ta partija, kuri, būdama ideologiškai nuosekli, turėtų kovoti už socialinį teisingumą. Būtent socialinio teisingumo principas, atsispindintis pavadinime, suteikia šiai partijai potencialo augintis elektoratą.

Nusigręžusi nuo socialinio teisingumo, pabloginusi dirbančiųjų socialinę apsaugą, susipykusi su profsąjungomis ir užsiėmusi radikaliu darbo santykių liberalizavimu LSDP liberalaus rinkėjo vis tiek nepritrauks – nes ne tie veidai, ne tie žodžiai ir ne tos dainos („flashmobas”), o socialdemokratinį rinkėją praras. Štai ir visa politinė aritmetika, į kurią dėl kažkokių priežasčių nebuvo atsižvelgta.

Kalbant vien apie viešuosius ryšius, LSDP žaidimas su ugnimi prieš pat rinkimus apskritai yra sunkiai paaiškinamas. Nes juk skirtumas tarp sėkmės ir pralaimėjimo šiemet gali būti labai nedidelis – plius arba minus trys keturi socdemų mandatai gali nulemti valdančiosios koalicijos sudėtį.

Nors naujausia DELFI užsakymu atlikta „Spinter” apklausa rodo, kad socialdemokratai Seimo rinkimuose laimės pirmą vietą, net ir pergalės atveju jie gali likti už borto. Ir rimčiausia jų priešininkė yra ne Tėvynės sąjunga, o Dalia Grybauskaitė.

Vienas galimų po rinkimų susiklostysiančių variantų – valdančiąją daugumą, net ir LSDP laimėjus daugiausiai mandatų, su D. Grybauskaitės palaiminimu formuoja ne socdemai, o antrą vietą užėmę konservatoriai.

Kitas variantas – formuojama mažumos vyriausybė, kuri taip pat būtų de facto paklusni prezidentei, kad ir kas ją sudarytų. Trečias variantas – valdančiąją daugumą buria socialdemokratai, bet premjeras – nebe A. Butkevičius, o tas, kurio pageidauja Daukanto aikštė. Visi trys variantai iš esmės reikštų, kad rinkimus laimėjo D. Grybauskaitė.

Ko gero, Lietuvoje prezidentai iki šiol tik du kartus aktyviai dalyvavo Seimo rinkimuose. 2012-aisiais buvo juntama ta pati ranka, kaip ir šįmet, bet tada dar ne tokia veiksminga. 2000 metais Valdas Adamkus rėmė vadinamąjį naujosios politikos bloką, kurį sudariusios partijos pralaimėjo socdemams, bet subūrė valdančiąją koaliciją, o ši mažiau kaip po metų subyrėjo.

Abiem minėtais atvejais prezidentūros pastangos suvaldyti vidaus politinę situaciją, kuriant sau lojalią partinę atramą, baigėsi daline nesėkme. Galbūt trečias kartas nemeluos. Regis, apčiuopiamų rezultatų – kalbant ne tik apie su prezidentūra bendradarbiaujančią opoziciją, bet ir valdžios partijas, ir ne tik partijas – pavyko pasiekti net per šią Seimo kadenciją.

Tačiau įdomu ir tai, kad, kol visuomenės dėmesys buvo tradiciškai prikaustytas prie vidaus dalykų, tyliai, bet kryptingai kito Lietuvos užsienio politikos orientacija. Ir kuo toliau, tuo didesnę įtaką ši besitęsianti nauja kryptis gali turėti visai valstybės raidai ir nepriklausomybei.

Iš pradžių buvo žodis. Apie tai, kad orientuotis reikia ne į kažkokią regioninę lyderystę Rytuose, ne į strateginę partnerystę su Lenkiją, o į Vakarų Europą ir Skandinaviją. Paskui buvo santykių su Lenkija atšalimas ir CŽV kalėjimų paieška. Buvo ir viešų kalbų apie tai, kad krašto apsaugai papildomų pinigų nereikia.

Kaip sako prof. Alvydas Jokubaitis, Lietuva ėmė ir atsuko nugarą Višegrado grupės valstybėms, bandančioms kartu ginti savo nacionalinius interesus nuo kai kuriais atžvilgiais Europai pražūtingos Briuselio politikos. Visos kalbos apie integravimąsi su skandinavais, kaip ir reikėjo tikėtis, liko tik kalbomis, o štai buvę geri ryšiai su Lenkija nutrūko.

Jungtinėms Valstijoms sumažinus savo dėmesį Europai ir šiai nebesitikint, kad JAV prioritetai ir galimybės bus tokios pačios, kaip šaltojo karo metais, Rytuose augant Rusijos grėsmei ir į tarptautinius santykius nenumaldomai grįžtant geopolitikos ir kietosios galios veiksniams, toks posūkis verčia klausti: į kurį galios centrą Lietuva dabar orientuojasi?

Panašu, kad visą šį dešimtmetį brandinamas atsakymas būtų – į Vokietiją. Tiesa, niekas nesiteikia to viešai įvardyti, paaiškinti ir pateikti demokratiniam svarstymui. Tačiau, nors apie tai nekalbama atvirai, judėjimas šia (kaip ir bet kuria kita) kryptimi vyksta tikrai ne be valstybės vadovų žinios, pritarimo ir, matyt, noro.

Pergyvenę periodą, kai Lietuvos politiką, anot kai kurių tuomečių demokratijos šauklių, lėmė nedora „valstybininkų” grupė, kreipusi Lietuvą Vašingtono ir Varšuvos pageidaujama kryptimi, dabar sulaukėme laikų, kai „valstybininkus” pakeitė šaunūs, geri ir nuoširdūs žmonės – nė kiek ne labiau demokratiški už savo pirmtakus, bet užtat daug parankesni Berlynui ir Briuselio biurokratijai.

Ar ši galimai įvykusi užsienio politikos krypties kaita Lietuvai išeis į gera? Sunku pasakyti, bet abejonių – daugiau nei optimizmo. Berlyne visi geri dalykai, kurių ne taip jau daug, vyksta dabartinės kanclerės Angelos Merkel pastangomis. Bet ir Europą ištikusi nelegalių migrantų krizė yra jos politikos rezultatas.

Kita vertus, valdžia Berlyne juk priklauso ne tik krikščionims demokratams, bet ir kitiems puikiems žmonėms – vokiečių socdemams, iš kurių išsirutuliojo tokie personažai, kaip prorusiškas parsidavėlis Gerhardas Schroederis ir prorusiškas oportunistas Frankas-Walteris Steinmeieris.

Galiausiai turėtume nepamiršti, kurios valstybės pastaruosius tris šimtus metų šiame regione naikino Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą bei draugiškai dalijosi teritorijas.

Jei į Europą sugrįžta galios politika, jei tarptautinę teisę ir pokario tvarką pamynusiai Rusijai bus atleista, o sankcijos jos atžvilgiu – sušvelnintos ar net panaikintos, tai teks manyt, jog pamažu grįžta ir įtakos zonų laikai. O dėl įtakos zonų tarp galios centrų tradiciškai vyksta derybos ir mainai, kurie Lietuvai potencialiai gresia dideliais nemalonumais.

Molotovo-Ribentropo paktas su slaptaisiais protokolais buvo ne šiaip blogo žmogaus Stalino ir blogo žmogaus Hitlerio suokalbio padarinys. Tai buvo ilgametės Maskvos ir Berlyno santykių istorijos dalis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close