captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. A. Medeišienė. Socialinis dizainas – rimtas žaidimas

Turbūt prisimenate nuostatą, jog visą gyvenimą pradirbti vienoje darbo vietoje buvo laikoma garbe. Dabar daugiausia svetur dirbančiųjų dėka ryškėja suvokimas, jog keletą metų atidirbus konkrečioje pozicijoje būtina keisti darbo vietą. Kitaip profesiniai gebėjimai nebevystomi.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Anksčiau gan paprasta būdavo tetoms, dėdėms ar močiutei paaiškinti, kuo dirbsi baigęs mokslus. Mokaisi architektūros – dirbsi projektavimo institute, priklausomai nuo situacijos ir talento projektuosi dėžutes ar individualius namus, ar būsi puikus braižytojas.

Baigsi pedagoginį – dirbsi mokytoju, gal tapsi mokyklos direktoriumi ar darbuosiesi rajono švietimo skyriuje.

Po buhalterinės apskaitos mokslų kabinetas su skaičiuotuvais ir begale sąskaitų tau garantuotas.

Dabar paveikslas pakitęs. Specialybių pavadinimai aptakūs. Mokaisi politikos mokslų, bet nebūtinai būsi politiku. Edukologijos universiteto absolventai beveik garantuotai pedagoginio darbo nedirbs. Kaip savo gebėjimus darbo rinkoje pritaikys edukacinių  technologijų ar medijų filosofijos studijų programos magistrai – jų pačių fantazijos reikalas.

Baigę mokslus svetur parsiveža iš pirmo žvilgsnio visai nesuprantamus diplomus. Pavyzdžiui, socialinio dizaino specialistas. Terminas „socialinis“ nurodo į aiškią probleminę situaciją visuomenėje – skurdas, ligos, atskirtis. Dizainas dažnai suprantamas kaip gaminių meninis konstravimas, aplinkos formavimas. Socialinis dizainas, galima trumpai sakyti, sprendžia lokalią problemą perkonstruodamas nebeveikiantį socialinį modelį.

Kaip tas atrodo? Štai pavyzdys: veiksmo vieta – Danija, laikas – 2013–2014 m. 

Socialinio dizaino projektas vykdytas vienoje onkologinėje ligoninėje.

Pradinė situacija: po atliktų tyrimų gydytojas praneša pacientui apie jo būklę ir turi aptarti tolimesnius bendrus veiksmus. Šis pokalbis toks svarbus, jog kartais net nulemia tolimesnio gydymo sėkmę. 

Socialinio dizaino tyrėjai stebėjo tokius gydytojo – paciento pokalbius, vėliau su savanoriais atkūrė ir aptarinėjo situacijas, vizualizavo nuotraukomis ir detaliai pristatė ligoninės personalui, kaip tas atrodo iš šono. Pokalbis vyksta nedidelėje patalpoje; vienoje stalo pusėje sėdi gydytojas ir jo padėjėjas, kitoje pusėje – pacientas. 

Juos skiria kompiuteris.

Gydytojo veidas nukreiptas į kompiuterio ekraną: ten tyrimų rezultatai. Neabejotinai svarbu pateikti kuo tikslesnę informaciją. Tačiau šiuo itin subtiliu, gal net lemiamu pacientui momentu pastarasis mato tik kompiuterio nugarą. Psichologiškai jis izoliuotas tiek nuo informacijos apie jo paties kūną, tiek nuo būtino žmogiško palaikymo žvilgsniu. Profesionalo, nuo kurio tuoj pat taps visiškai priklausomas ir kuriuo privalo pasitikėti.

Tyrėjai pasiūlė keletą alternatyvų. Visi pokyčiai pasiūlyti po bandymų su savanoriais interviu su galimais pokalbio dalyviais ir pasitelkus į pagalbą psichologus. 

Variantas A. Patalpoje nelieka stalo ir kompiuterio. Tyrimų rezultatai matomi abiems, jie pateikiami tarsi ant mokyklinės lentos, prie kurios gydytojas ir pacientas stovi. Joks fizinis objektas jų neskiria. 

Variantas B. Gydytojas ir pacientas sėdi ant minkštų baldų, jie nėra atskirti jokiais sunkiais fiziniais objektais. Tyrimai pateikti popierinėse kopijose, lenta gali būti naudojama reikalui esant.

Variantas C. Gydytojas ir pacientas išeina į ligoninės kiemelį pasivaikščioti ir pakalbėti apie situaciją ir galimus jos sprendimo būdus.

Kuris būdas geriausias, priklauso nuo konkretaus paciento, jo fizinės būklės, nuo gydytojo. Svarbu aiškiai suvokti, jog šioje situacijoje pacientą lygiomis dalimis veikia ir aplinka, ir verbaliniu bei neverbaliniu būdu perduodama informacija.

Sakote, tai niekaip neįmanoma Lietuvoje? Danijoje tai nėra šimtaprocentinė praktika, tačiau apie tai kalbama, tai išbandoma, tobulinama. 

Todėl ir mes nepabandę nesužinosime. O jei nebandysime, būsime kur dabar esame ir manysime, kad pokyčiai ne mums arba kad mes ir taip viską gerai atliekame.

Socialinis dizainas ateina į Lietuvą. Jaunų progresyvių menininkų grupė jau įgyvendino keletą drąsių projektų, sukūrė socialinio dizaino platformą, o rugsėjo pabaigoje kartu su jungtine studentų grupe iš Vilniaus technologijų ir dizaino, Vilniaus dizaino, Kauno ir Vilniaus kolegijų kaip festivalis  „Dizaino antenos“ keliaus į Jonavą, Kulvą, Upninkus tirti vietovių, suprasti jų ypatumų ir kurti dizaino koncepcijų 

Socialinis dizainas – rimtas žaidimas mūsų visuomenės progreso labui.

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...