captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Alperytė. Dingęs Vilnius, nedingęs Vilnius ir nudaigotas Vilnius

Visą vasarą taikiausi atrasti laiko pafotografuoti griaunamą „Žalgirio“ stadioną. Neradau. Čia mokiausi čiuožti pačiūžomis, ateidavau pati sau viena, būdama dešimtmetė, persirengusi po čiuožimo nusipirkdavau slyvų sulčių ir cukrinę smėlio pynutę. Tai buvo mano smagi žiemos pramoga. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Netoliese buvo baseinas. Ten eidavau plaukioti. Nebėra ir baseino. Nespėjau ir jo nufotografuoti. O kai su drauge važiavome Žirmūnų/Minties gatvelių labirintais – pamačiau, kad dingo ir „Vilniaus duona“, kur po pamokų bėgdavome pirkti šviežių riestainių. Apie beigelius tada dar nieko nebuvome girdėję, bet anų riestainių svaiginantis kvapas apylinkėse liulėjo kaip tirštas sirupas. O 2016-ųjų rugpjūčio 25-ąją, pražiopsojau bene didžiausią savo netektį – netekau „Žirmūnų“. Mano Žirmūnų. Mano vaikystės rajono. Nuo to vakaro mano dažniausiai lankomas interneto portalas tapo forumas „Nugriauti pastatai“ (www.miestai.net), nes nugriovė „Žirmūnų“ prekybos centrą. Ten pradinukė su tėvais sekmadieniais eidavau pietauti, ir mane mokė, kaip apsieiti su stalo įrankiais. Tai irgi buvo didelė pramoga. Kai prie griuvėsių susitikau kitą mano metų žirmūnietę, išėjusią pasivaikščioti su šuneliu, abi pradėjome rypuoti, kad sugriautas mūsų vaikystės Žirmūnų simbolis. Beje, moteris yra dirbusi virėja ir „Žirmūnuose“, ir „Šaltinėlyje“, tad prisiminiau ir pasidalinau su ja, kad žirnienė su džiūvėsėliais buvo mano „topas“.

Pasak įvairių šaltinių, Žirmūnų vardas kilęs iš mažos gatvelės, buvusios Žirmūnų teritorijoje dar Žečpospolitos laikais, pavadinimo. Ši gatvelė buvo pažymėta jau XVI a. ir XVII a. Vilniaus miesto planuose. Dar minima, kad ši vietovė lenkiškai buvo vadinama Losiuvka (Łosiówka; lenk. „łoś“ − briedis). Paveldosaugos patriarcho V. Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ taip pat randamas pavadinimas Briedynė .“

Žirmūnuose teko gyventi keliose vietose. Kai gyvenome arčiau Kalvarijų turgaus, buvusi aukšta tvora atitverta kareivinių teritorija buvo vadinama Šiaurės miesteliu. Atsimenu, kaip per tą tvorą tuometinėje Čarno gatvėje, laipiodavo merginos – tuomet mažai suprasdavau, kokio galo. Ogi kareiviai, ten bazavosi kariniai daliniai.

Didesnioji, šiaurinė, anapusinės teritorijos dalis buvo vadinama Karo lauku. Iki Antrojo pasaulinio karo čia vykdavo kariuomenės pratybos, paradai. Vėliau atlikti tyrimai aptiko tūkstančius Napoleono armijos kareivių palaikų, taip pat ir moterų. Dar pamenu, kaip sausio įvykių dienomis Apkasų gatve važiavo ir važiavo Sovietų tankai.

Žirmūnų mikrorajonas yra mano vienmetis – pradėtas 1962 m, o baigtas statyti 1969 m. Lazdynų legenda gimė jau vėliau.

Mikrorajono išplanavimo autorė − architektė B. Kasperavičienė, pastatus sukūrė architektai A. Nasvytis, E. Tamoševičius ir kt. Už centrinės Žirmūnų dalies (D18 mikrorajono) projektą ir jo įgyvendinimą architektų grupei 1968 m. buvo paskirta TSRS valstybinė premija. Tai buvo vienas aukščiausių to meto apdovanojimų. 

Prie vieno iš buvusių prekybos centrų „Žirmūnai“ (Žirmūnų g. 67B) sovietmečiu buvo pastatyta skulptoriaus Kazio Kisielio dekoratyvinė kompozicija iš granito, betono ir bronzos „Džiaugsmas“. Nuo rugpjūčio 25-osios šis džiaugsmas tarsi neteko pagrindo. Jo fone dabar stūkso nelabai seniai suręstas daugiaaukštis. Žirmūnų centras sukosi apie prekybos centrą ir skulptūrą. Rusakalbiai tardamiesi, kad susitiks prie skulptūros, sakydavo  – „u kolesa“ (prie rato).  

„1970 m. pastatyta K. Kisieliaus skulptūra „Džiaugsmas“ buvo rajono pažiba, modernaus monumentalaus meno pavyzdys sovietinio socialistinio realizmo sąlygomis. Tačiau šiandien iš jos mažai kas telikę.“ – sakoma viename iš portalų. „Skulptūros nebepuošia bronzinis berniukas, kurį turbūt teprisimena tik seniausi rajono gyventojai, o šalia stūkso ne prekybos centras, o tik medienos drožlių plokštėmis apkalti pastato griaučiai.“ Trečiadieniais čia dar neseniai vykdavo ūkininkų turgeliai.

Dar 2012 07 13 „Šiaurės Atėnuose“ straipsnyje „Žirmūnų istorija skulptūrose“  Kristina Stančienė rašė: „bronzinę vaiko figūrėlę savo dirbtuvėje saugo pats skulptorius. Tačiau ji išliko vietinių regimojoje atmintyje… Kai vėl apsigyvenau čia, prekybos centras, kurį laiką dar veikęs, netrukus buvo uždarytas, ir jo langus ėmė daužyti vietiniai girtuokliai. Betoninis skulptūros diskas, simbolizavęs saulę, dabar niūriai dunkso vienišas šalia tuščios, sueižėjusios duobės.“ 

Pasak kito portalo, „1998–2005 m. daugelis Šiaurės miestelio pastatų buvo nugriauti ir suformuotas miesto gatvių tinklas. 11 gatvių buvo pavadintos garsių tarpukario Lietuvos karininkų, tokių kaip pirmojo žuvusio savanorio Povilo Lukšio, generolų Jurgio Kubiliaus ir Silvestro Žukausko, vardais. Taip pat atsirado Ulonų, Lakūnų gatvės.“  Didelė Šiaurės miestelio teritorijos dalis užstatyta spalvotomis kartoninėmis namų dėžutėmis, penktadieniais aplink prekybos centrus čia darniai bumpsi kamščiuose užstrigę automobiliai, o Žirmūnų gatvės fasadą regintis namas labiausiai saugo karinio miestelio tradicijas, kioskelyje apsipirkdamas išskirtinai rusų kalba. Šalimais taip pat stūkso vienas baltas namas, seniai garsėjantis Kirtimų konkurento reputacija. Jau seniai nevaikštau to namo jungiamuoju tuneliu. Tamsiose alėjose praeivių tyko daug nemalonių netikėtumų.

Toliau beieškodama, ar kas beišliko apie senuosius Žirmūnus, randu patvirtinimą, kad „Žirmūnų pakraštyje, šalia Neries upės kranto, prie Neries pėsčiųjų gatvės, netoli Verkių regioninio parko auga išskirtinis Žirmūnų ąžuolas, kurio amžius – 150–200 metų.

Vido Poškaus knygoje „Nedingęs Vilnius“ Vilnius yra tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus.

Kinijos medicinoje akupunktūra buvo sėkmingai taikoma gydant ir mėginant užkirsti kelią sunkioms širdies ir kraujagyslių ligoms, net tokioms kaip insultas. 

Šis rugsėjis man skyrė tolimą kelionę. Nenusėdžiu ant sukrauto lagamino ir vis neramiai strykčioju – ar nereikėtų bėgti šen ar ten fotografuoti Vilniaus. O kas, jei kuri nors jo kraujotakos dalis sustreikuos ir man grįžus jau nepadės jokios adatėlės?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...