captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Apie bibliotekas ir spaudą

Bibliotekų metus paženklino svarbus rudens pradžios įvykis: po aštuonerius metus trukusios renovacijos iškilmingai atidaryta nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Kaip tuo nepasidžiaugti! Nacionalinė biblioteka – mūsų istorinės atminties saugotoja; joje sukauptos vertybės – tautos savęs pažinimo šaltinis. O dabar čia bus ir šiuolaikiškų bendradarbiavimo, parodų bei muzikos erdvių, – tikra kultūros šventovė. Tad tokia gražia proga – keletas minčių apie bibliotekų istorinį kelią ir jų reikšmę. 
Libertas Klimka. V. Kopūsto (DELFI) nuotr.
Libertas Klimka. V. Kopūsto (DELFI) nuotr.

Prieš bemaž pusantro šimto metų birželio 5-ą dieną Lietuvoje buvo įkurta pirmoji vieša valstybinė biblioteka. Deja, tas įvykis susijęs su skaudžiu švietimo, mokslo ir kultūros praradimu: biblioteka veikė vietoj represiškai uždaryto Vilniaus universiteto. Patalpas bei pagrindinę fondų dalį ji taip pat paveldėjo iš universiteto, pradėjusio kaupti knygas dar kolegijos laikais, nuo 1570-ųjų. Valdovas Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Leonas ir Kazimieras Sapiegos, pavyskupis Albinijus buvo pirmieji tos universitetinės bibliotekos mecenatai, palikę jai savo asmeninius knygų rinkinius.

Žodis biblioteka graikiškai reiškia knygų saugyklą. Tokios buvo suformuotos Egipto ir Šumero valstybėse dar III tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Žinia, jas sudarė ne knygos, o papiruso ritinėlių, molinių lentelių rinkiniai, laikomi valdovų rūmuose bei šventyklose. Graikai įkūrė pirmąsias mokslines bibliotekas; tai buvo padaryta filosofų Platono ir Aristotelio akademijose, IV amžiuje prieš Kristų. Antikos laikais plačiausiai išgarsėjo Aleksandrijos biblioteka, sukaupusi visą to meto išmintį 700 tūkstančių papiruso ir pergamento ritinėlių. Romėnai prie šventyklų įsteigė ir pirmąsias viešas skaityklas, kuriomis galėjo naudotis visi Romos piliečiai.

Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje knygos daugiausia kauptos vienuolynuose; vienuoliai jas ir perrašinėdavo. Tuo laikotarpiu palankiausios sąlygos mokslui buvo arabų šalyse; čia ir knygų rinkiniai išsiskyrė turtingumu. Pavyzdžiui, kalifo Al Hakamo biblioteka Kordoboje turėjo per 400 000 rankraščių.

Užrašytas žodis lydi visą žmonijos civilizaciją. Rašto atsiradimas prieš maždaug 5500 m. skiria priešistorę nuo istorijos. Tačiau šviesioji bibliotekų era prasidėjo tik išradus knygų spaudą. Šis išradimas bene pats svarbiausias žmonijos raidoje. Vokietis Johannas Gutenbergas, gyvenęs Strasbūre ir Maine, sugalvojo metalinių raidžių gamybos technologiją, sukonstravo rankines spausdinimo stakles, vadinamąjį presą, pasigamino iš suodžių ir sėmenų aliejaus spaustuvinių dažų. Todėl jis ir vadinamas „spaudos tėvu“. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad presą jis bus nusižiūrėjęs iš vyndarių... Apie 1446-sius metus pasirodė pirmieji jo leidiniai – Biblijos fragmentai, kalendoriai, donatai (lotynų kalbos pradžiamoksliai). Pilną Šventąjį Raštą J. Gutenbergas išspausdino 1456-siais; į puslapį dviem skiltimis ten sutalpintos 42 eilutes teksto. Šriftas gotiškos tekstūros, tiražas 200 egzempliorių, iš kurių 35-eri buvo atspausti pergamente. Ši knyga, nors pirmoji, bet – spaudos meno šedevras; dabar tai pats brangiausias pasaulyje inkunabulas. Šiuo lotyniškos kilmės žodžiu vadinamos spaudos „lopšio“ knygos, išleistos iki XVI a. pradžios. O šešioliktame šimtmetyje išspaustos – tai paleotipai. Spaudos išradėjui toliau reikalai klostėsi prastai: įgyvendindamas savo novatoriškus sumanymus, prasiskolino. Todėl visus spaustuvės įrengimus turėjo atiduoti advokatui. Laimei šis tęsė leidybinius darbus. Pirmųjų spaustuvininkų pavyzdžiu pasekė daug kas: XV a. pabaigoje Europoje jau veikė per 1000 spaustuvių. Kiekviena knyga, kurią paimame į rankas, yra paminklas Johanui Gutenbergui, didžiam žmonijos geradariui.

Išradimo pasekmės stulbinančios! Spausdintos knygos prusino ir švietė visuomenę, mokslas tapo prieinamesnis skirtingų luomų žmonėms. Už knygą nebereikėjo atiduoti dvarą... Spauda, žinia, iškart nepakeitė visuomenės raidos; ji tik sustiprino tam tikras užgimstančias tendencijas. Visuomenėje, brendančioje iš viduramžių: besimokančioje pakantumo kitaip mąstantiems, pagarbos žmogaus prigimtinėms teisėms. Spauda labai susijusi su Reformacijos sąjūdžiu, sukrėtusiu Europą XVI a. pradžioje. Jos veikėjų iškeltas principas, kad kiekvienas žmogus turi Dievą pažinti pats, galėjo būti realizuotas tik skaitant Šventąjį Raštą gimtąja kalba. Tad reikėjo Bibliją išversti į visų tautų kalbas ir išmokyti žmones skaityti. Galingas impulsas steigti mokyklas, kurti raštijas! Pirmoji lietuviška knyga 1547 m. irgi buvo išleista protestantiškame Karaliaučiaus universitete. Martyno Mažvydo žodžiais ji prabilo į skaitytoją:

„Bralei seseris imkiet mani ir skaitikiet…

Skaitikiet ir dokiet ig rąkas kiekvaika

Kaip žemaičia, taip ir letuvynika…”

Reformacija privertė atsinaujinti ir katalikų bažnyčią, – Vilniaus universitetą 1579-siais įkūrė jėzuitų ordinas. Universiteto spaustuvėje buvo išleistos pirmosios mokslinės knygos Lietuvoje. Knyga, o vėliau ir periodiniai leidiniai, yra būtina sąlyga mokslo plėtrai. Spausdintas žodis padėjo kurti sąvokas, jas suvienodinti. Definicijos, apibrėžimai, ir kuo griežtesni, – tai mokslo disciplinų pamatas.

Kas abejotų knygos ateitimi, manytų, kad jos laikai šiandien jau baigiasi, būtinai turėtų apsilankyti Vilniaus knygų mugėje, vykstančioje kiekvieną pavasarį. Įsitikintų, kad šis didysis žmonijos išradimas niekada nebus visiškai iškeistas į kitas modernias informacijos laikmenas. Nes knyga kartu yra ir meno kūrinys. Parinkti šriftą, sukomponuoti tekstą lape, įterpti iliustracijas, – visa tai yra kūryba, didis menas. O poezija tikrai ir po daugelio metų bus skaitoma ne iš monitoriaus ekrano, bet prie žvakės šviesos, iš tomelio rankoje…

Palyginkime Vilniaus viešosios bibliotekos, pirmosios Lietuvoje, steigimo metus – 1867-uosius – su kitų garsiųjų, didžiausių pasaulyje knygų saugyklų įkūrimo metais. Britų muziejaus biblioteka įsteigta per šimtmetį anksčiau, 1753 m., Paryžiaus nacionalinė ir Peterburgo M. Saltykovo-Ščedrino – 1795 m., Kongreso Vašingtone – 1800 m. Prisimintina, kad 1907 m. Lietuvių mokslo draugija Vilniuje įsteigė pirmąją lituanistinę biblioteką, skirtą savosios tautos tyrinėjimo tikslams.

Tad apibendrinant – filosofo G. W. Leibnizo žodžiai: „Biblioteka yra visų žmonijos dvasios brangenybių lobynas“.  

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close