captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Kai kurios gabių ekonomistų klaidos

„Net genialūs ekonomikos mokslininkai gali žiauriai suklysti. Štai du pavyzdžiai“, – rašo Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“ žurnalistas Gerhardas Schwarzas, anksčiau redagavęs šio laikraščio straipsnius ūkio temomis ir dabar jame rašantis savo autorinius komentarus iš tvarkingos laisvosios rinkos ūkio perspektyvos.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Viena mano bičiulė užaugo Venesueloje ir jau kelis dešimtmečius gyvena Paryžiuje“, – pradeda savo komentarą G. Schwarzas.

„Neseniai ją aplankė brolis, kuris, kitaip nei ji, liko gyventi Pietų Amerikoje. Į Paryžių jis atvyko beveik tuščiais lagaminais, nes norėjo iš Prancūzijos į Karakasą parsivežti kiek galima daugiau maisto gaminių.

Šalis su didžiausiais pasaulyje žinomais naftos ištekliais atsidūrė ties bado riba. Dujos racionuojamos, ligoninėse kasdien miršta kūdikiai ne dėl to, kad serga nepagydoma liga, bet dėl to, kad trūksta būtiniausių produktų ir reikmenų.

Venesuelą surėmė ūkio depresija ir hiperinfliacija.

Kas bent šiek tiek sekė nuo 1999 m. Hugo Chavezo ir nuo 2013-ųjų jo įpėdinio Nicolaaso Maduro socialistinę politiką, dėl to nenustebs. Socialistinė politika, ypač jeigu jai į porą stoja didybės manija, kitaip baigtis negali.

Nebūtinai stebina, tačiau vis dėlto stulbina tai, jog net ir itin inteligentiški ekonomistai tokia politika susižavi. Taip nutiko buvusiam vyriausiajam Pasaulio banko ekonomistui Josephui Stiglitzui, 2001 m. laimėjusiam ekonomikos mokslų Nobelio premiją ir dabar laikomam įtakingu Hillary Clinton patarėju.

2007 m. apsilankęs Venesueloje, jis tiesiog nesitvardė iš susižavėjimo. Girdi, Venesuelos ūkio augimas – vienas didžiausių Lotynų Amerikoje, aukštas infliacijos lygis šaliai nebūtinai žalingas, o centrinis bankas tegu nesidžiaugia per dideliu nepriklausomumu. 

Tai, kad Venesueloje bandoma aukštas naftos kainas paversti pinigais, tiesiogiai naudingais šalies piliečiams, ir tai, kad susitelkiama į perskirstymą, švietimą, sveikatos apsaugą, nėra populistiška, bet šaliai labai svarbu.

O ir vadinamasis Vašingtono susitarimas su savo neoliberaliais patarimais ir laisvosios prekybos sutatrtimis naudingas visų pirma amerikiečių firmoms ir tik vos vos vietos žmonėms“, – rašo apžvalgininkas.

Taip rašo J. Stiglitzas, o G. Schwarzas toliau dėsto taip:

„Įvyko, žinoma, visiškai priešingai. Šalis dėl šios tariamai į piliečius orientuotos politikos grimzta į chaosą – visose srityse. Ir negalima sakyti, jog to nebuvo galima numatyti iš anksto.

J. Stiglitzas turėjo faktus po ranka ir prieš nosį, jis netgi susitiko H. Chavezą asmeniškai. Tačiau jis užmerkė akis prieš realybę, nes ji neatitiko jo pasaulėžiūros.

Tai ir yra vienas iš „istorijos moralų“: laisvė nuo vertybių ekonomikos moksluose yra iliuzija; net ir žymius ekonomistus veda jų pamatinės simpatijos. Todėl ir nereikia manyti, kad ekonomistų balsai yra neutralūs.

O kitas „moralas“ yra tas, jog didelis išmanymas (aukšto laipsnio kompetencija) vienoje srityje, – J. Stiglitzo atveju tai būtų asimetriška informacija rinkose, – negarantuoja teisingų sprendimų kitais, net ir ūkio politikos, klausimais.    

Gal žinomiausias to pavyzdys – augimo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos palyginimas kito Nobelio premijos laureato, Paulo Samuelsono  garsiajame septintojo dešimtmečio vadovėlyje“, iš kurio nesimokė, bet apie kurį girdėjo ir šios spaudos apžvalgos autorius, vietoj to ekonomikos paskaitų klausęs pas P. Samuelsono konkurentą Miltoną Friedmaną bei jo auklėtinius.

Tame vadovėlyje P. Samuelsonas „visai rimtai sugestijavo, – tęsia G. Schwarzas, – kad su laiku Jungtinių Amerikos Valstijų rinkos ekonomiką pralenks greitai auganti iš centro administruojama Sovietų Sąjungos ekonomika.  

Bet ir čia išėjo visiškai kitaip.  

Taigi, už siaurų savo specialybės ribų pasisakantieji ekonomikos grandai gali smarkiai prašauti – čia tik du pavyzdžiai, – baigia savo straipsnį dienraštyje „Neue Zürcher“ apžvalgininkas G. Schwarzas.

Kitame to paties Ciuricho dienraščio straipsnyje, pavadintame „Kodėl Venesuela stovi prie briaunos į prarają“ su paantrašte „Po daugiau nei 17-os metų socializmo XXI-ajame amžiuje Venesuela yra tarsi parako statinė“ žurnalistas Christianas Steineris klausia: „O kodėl prie to priėjo?“

„Venesuelos valstybės biudžetas visiškai pastatytas ant naftos. Ir nors dabar naftos kainos truputį atsigauna, tačiau šaliai su didžiausiais naftos ištekliais pasaulyje kainų kritimas žemiau 30 dolerių už barelį krizę nežmoniškai paaštrino.

Pavyzdžiui, jei 2015-ųjų sausį Venesuelai iš naftos įplaukė dar 850 milijonų dolerių, tai 2016-ųjų sausį – vos 77 milijonai. Iš to beveik nebegalima finansuoti socialistų brangiųjų socialinių programų, taip pat  vis sunkiau įsivežti prekių iš užsienio.  

Bet čia kaltos ne tik nusmukusios kainos, sugriuvo ir pati naftos gavyba. Dėl niekam tikusios valstybinės pinigų politikos įmonėms trūksta dolerių produktams iš užsienio įsigyti. Vietos valiuta, bolivaras, dėl pasaulyje aukščiausio infliacijos lygio praktiškai jokios vertės nebeturi. 

Didžiausias alaus gamintojas, pritrūkęs salyklo nutraukė produkciją, kaip ir firma „Coca Cola“, pristigusi cukraus. Nepritekliai matomi beveik visur. Šalis labai priklausoma nuo maisto ir vaistų importo, tačiau už daug ką nebepajėgia atsilyginti. Užtat plinta niokojimai, plėšimai, juodoji prekyba.

1998 m. išrinktas prezidentu, buvęs partizanų kovotojas H. Chavezas ėmėsi įvesti „XXI-ojo amžiaus socializmą“, suvalstybino tūkstančius įmonių, atėmė ūkiui pagrindą ir galimybę gaminti ką nors kita nei naftą, bet gausiu iš jos tekančių dolerių srautu sugebėjo į save palenkti didelę vargingųjų visuomenės dalį. Jiems ir savo paties pasekėjams H. Chavezas kasmet išdalindavo po 8 milijardus dolerių.

Bet visa tai ir privedė prie dabartinės katastrofos. Nors kai kurių produktų kainos, pavyzdžiui, miltų ir pieno, valstybės įsakymu žemos ir net nepadengia gamybos išlaidų, tačiau priėjimas prie prekių racionuojamas, skaičius tapatybės kortelėje nulemia, kokiomis dienomis galima prekybos centruose apsipirkinėti, ligoninėse trūksta medikamentų, net deguonies kvėpavimo aparatams.

Parlamento rinkimuose gruodį laimėjo jungtinė opozicija MUD, tačiau prezidentas N. Maduro iš visų jėgų priešinasi tam, kad socializmo projekto būtų atsisakoma.

Opozicija norėtų prezidentą pašalinti per apkaltą, tačiau jis valdo įsakais, kurie jam ir kariuomenei suteikia vis daugiau įgaliojimų. Stebėtojai baiminasi, kad konfliktas gali baigtis kruvinai“, – rašo Ch. Steineris dienraštyje „Neue Zürcher“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...