captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Ališauskienė. Ar taps švietimas ir mokslas drąsios šalies prioritetu?

Prasidedantys naujieji mokslo metai šį kartą sutampa ir su naujo politinio gyvenimo ciklo pradžia. Tad politikai jau vasaros viduryje traukė į atestatų teikimo iškilmes, kur pasakė daug gražių žodžių, žadėjo mokykloms naujas laboratorijas, autobusus ir panašiai. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Vis dėlto, nei švietimas nei mokslas nėra šios drąsios šalies prioritetas, nes finansavimas šiai sričiai nuosekliai mažėja. Apie tai kalba ir kasmetinės Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro ataskaitos. O ir iš kasmet mažėjančio šiai sričiai finansavimo, pavyzdžiui, šių metų biudžete vyriausybė atskira eilute skyrė Vilkaviškio arkivyskupijos Krikščioniškos kultūros centrui beveik 300 tūkst. eurų.

Tame pačiame dokumente neradau įvardintos nei vienos kitos švietimo ar mokslo institucijos, kuriai atskira eilute būtų skiriamas finansavimas. Kaip sakė viena žymi politikė, mintys kyla įvairios.

Tuo tarpu Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, neremianti savo mokslininkų, vykstančių į visame pasaulyje prestižinėmis laikomas „Fulbright“ mokslines stažuotes. Šiuo požiūriu į tarptautinį mokslo bendradarbiavimą atsistojame greta tokių šalių kaip Albanija ir Moldova. Tad nevalingai vietinės bendruomenės įkrikščioninimo pastangos atsiduria prieš Lietuvos mokslo bendruomenės tarptautiškumo didinimą.

Tokia priešstata man atrodo labai gerai atspindi mūsų šalies švietimo ir mokslo sistemos situaciją. Kur daug dėmesio skiriame šalies ypatumams pabrėžti ir dažnai vengiame pritaikyti universalius dėsnius, lyg Lietuva, jos kultūra ir mokslas šiems negali būti pavaldūs.

Tas šalies išskirtinumo pabrėžimas ir finansavimas, o dažniausiai tiesiog lengvų politinių balsų arba finansinės naudos paieškos, sakyčiau, veda prie dar didesnio provincialumo, ką ir taip dėl savo geografinės padėties neišvengiamai turime. Pavyzdžiui, mokslo projektų paraiškų ar konkursų į pareigas aukštosiose mokyklose tarptautinis vertinimas.

Jeigu nenorime lygiuotis į dar mažesnį gyventojų skaičių turinčią Estiją, galima pasitelkti Danijos pavyzdį, kur tiek mokslo projektų paraiškas, tiek kandidatus užimti pareigas aukštosiose mokyklose vertina tarptautiniai ekspertai. Bet daugeliu atveju vis dar bandome išrasti savąjį dviratį, o stebint iš šono toks elgesys rezonuoja su kai kurių didžiosios kaimynės intelektualų pastaba, kad jų šalies protu suvokti negalima.

Švietimo ir mokslo ministerijos veikla tiek šios Seimo kadencijos, tiek paskutinių poros kadencijų metu atrodo gali būti vertinama kaip protu nesuvokiama. Vien ko verti bandymai kurti lytinio švietimo programą ar neįvykusi aukštojo mokslo institucijų reforma. Tai greičiau atrodo kaip nesibaigiantis aklos vištos žaidimas tamsiame kambaryje nei racionalūs bandymai įvertinti situaciją, įvardinti trūkumus bei juos pašalinti.

Ankstesnių vyriausybių sudėtyje minėta ministerija neskyrė daugiau dėmesio akademinės bendruomenės problemoms spręsti. Dalyvavome laisvosios rinkos įvedimo į aukštąjį mokslą eksperimentuose, kur į studentą orientuotoje sistemoje nebuvo užsimenama apie dėstytoją.

Jau girdėjome iš politikų lūpų, kad humanitariniai ir ypač socialiniai mokslai tik atima potencialius ateities pasaulio inžinierius ir kitus specialistus, kurie klos drąsios šalies pamatus. Tačiau kol kas neteko girdėti, kad Lietuvai reikia kritiškai mąstančių žmonių, kurie galėtų sąmoningai rinktis politikus, žiniasklaidos kanalus, ar gebėtų palyginti ir įvertinti gaunamą informaciją iš kelių šaltinių.

Vis dėlto dar neprasidėję rinkimų debatai jau leidžia manyti, kad greičiausiai ir šį rudenį naujai sudaryta vyriausybė toliau žais mano minėtą žaidimą švietimo ir mokslo srityje, o akademinė bendruomenė ir toliau gyvens įtampos ir nerimo pilną gyvenimą, kur retas turi galimybę dirbti pilnu etatu ir nuolatos suka galvą, kaip sulaukti kito atlyginimo ir socialinių garantijų.

Neteko girdėti, kad apie tai būtų svarstoma, kuriame nors Lietuvos gyventojų emigraciją mažinančiame strateginiame dokumente. O ir pačios „protų nutekėjimo“ problemos įvardijimas taip pat dažnai liečia tik svarstymus, kaip sulaikyti Lietuvoje ką tik apsigynusius (ir dažniausiai ne humanitarinių ar socialinių mokslų) daktarus, tačiau nesvarstoma, kaip išlaikyti turimą mokslinį potencialą ir užtikrinti jam orų gyvenimą.

Tad nebereikia ir stebėtis, kad tiek kartų bandyta politikų kalbomis bei reformomis Lietuvos akademinė bendruomenė pavirto į susiskaldžiusią, dažnai neperžengiančią savo institucijų ribų ir kupiną įvairių baimių masę, kuri visai neprimena Lietuvos mokytojų bendruomenės, aktyviai reikalaujančios savo teisių ir šiomis dienomis dalyvaujančios derybose su vyriausybe dėl atlyginimų dydžio. Tuo tarpu, atrodo, lieka savaime suprantamu faktu, kad akademinę bendruomenę atstovauja Lietuvos rektorių konferencija, tačiau ar tikrai taip yra, telieka retoriniu klausimu.

Apibendrinant, norėtųsi pabaigti kažkokiu pozityviai nuteikiančiu pastebėjimu. Deja, turiu čia visus ir pirmiausia save pačią nuvilti, nes suprantu, kad savo veiksmais ir jau įprastomis praktikomis socializuojame ateinančias kartas ir kad ir kiek jiems bekalbėtume, kad turi būti kitaip, kol nebus gerų pavyzdžių, nebus ir pokyčių. Tad ar gali švietimo ir mokslo sistema ir jos tobulinimas tapti šios šalies vienu iš svarbiausių prioritetų, pirmiausia atitinkamai finansuojamu?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close