captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Civilizuoto dialogo siekiant

„Laisvas žodis yra tikro išsilavinimo pagrindas“, – naujiems mokslo metams prasidedant dienraštyje „Wall Street Journal“ rašė Čikagos universiteto – vieno pasaulyje pačių geriausiųjų ir ne tik Nobelio premijos laureatų skaičiais matuojant – rektorius Robertas J. Zimmeris. Bet kodėl jam reikėjo pabrėžti šį, rodos, savaime aiškų dalyką?
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Pridūręs, kad „universitetas turėtų būti ne prieglobstis komfortui, bet žaizdras idėjoms grūdintis ir tarpusavy galynėtis“, rektorius apgailestavo, jog „laisvam žodžiui kyla pavojai būtent toje institucijoje, kurioje turėtų būti jam garantuotai saugu – tai universitetas“.

Roberto Zimmerio mintis paantrino ekonomistas Thomas Sowellas, portale „National Review“ paskelbęs straipsnį, pavadintą „Čikagos universitetas stojasi prieš politinio korektiškumo pamišimą“ su paantrašte: „Šios mokslo įstaigos stuburas atitinka jos aukštus akademinius standartus“.

Toliau T. Sowellas rašė, kad „mes taip pripratome matyti, kaip aukštojo mokslo institucijų rektoriai ir kiti akademinio pasaulio „lyderiai“ suglemba prieš į gaujeles susibūrusių įžūlių studentų nesusipratusius reikalavimus, jog seniai jau reikėjo, kad atsirastų bent vienas didelis  universitetas su trupučiuku nugarkaulio“.

Kaip tik tokį stuburą ir parodė Čikagos universiteto rektorius, matematikos profesorius Robertas J. Zimmeris, kai „aiškiausiais žodžiais pasisakė prieš politiškai nekorektiškų nuomonių slopinimą skersai išilgai Amerikos įsikūrusiuose universitetų miesteliuose“.

„Tai atvejai, kai pakviestiems pranešėjams atšaukiami kvietimai, nes kai kurie universiteto bendruomenės nariai nepakenčia jų minčių, o kitiems pranešėjams, pradėjus šnekėti, trukdoma dėstyti mintis, nutraukiama jų kalba“, – teigė R. J. Zimmeris.

Kaip pažymėjo T. Sowellas, netgi reikalaujama iš kai kurių dėstomų dalykų išimti tam tikrus skaitinius, nes dėl šių straipsnių ar knygų, girdi, „kai kurie studentai galėtų pasijusti nepatogiai“.

Blogiausia, kad tokius reikalavimus „palaiko ir kai kurie universitetų administratoriai“.

Kitaip nei daugelyje kitų kolegijų bei universitetų, kur reguliavimai apriboja, ką studentai gali ir ko negali sakyti, Čikagos universiteto studijų dekanas  pirmakursius laišku painformavo, kad „išraiškos laisvė“ yra vienas iš „esminių šios institucijos požymių“.

Pasak dekano, „mūsų bendruomenės nariai skatinami kalbėti, rašyti, klausytis, prieštarauti ir mokytis, nebijodami cenzūros. Kolegiškumas ir tarpusavio pagarba svarbūs mums visiems, o išraiškos laisvė nereiškia laisvės žodžiais ar veiksmais užpuldinėti kitus ar jiems grasinti“.

„Kad tokius dalykus dar reikia aiškinti, – toliau skundžiasi ekonomistas T. Sowellas, – tik liudija liūdną akademinio pasaulio apskritai būklę. Štai Harvarde būta atvejų, kad svečius pranešėjus studentai ne tik baubdami nutildydavo, bet kartais ir apstumdydavo, o į vieno Harvardo universiteto profesoriaus auditoriją įsiveržę studentai reiškė nepasitenkinimą tuo, ką jis dėsto. Tokių dalykų pasitaiko ir Berkeley`io bei kituose Amerikos elitiniuose universitetuose, taip pat ir mažiau žinomose švietimo įstaigose.“

„Čikagos universiteto unikalumas, – tęsė T. Sowellas, – ne kažkas naujo. Dar septintajame ano šimtmečio dešimtmetyje, kai per šalį ritosi studentų riaušių bangos ir universitetų administratoriai nusileisdavo net kraštutiniausiems reikalavimams, kelios dešimtys smarkiausiai tvarką ardančių Čikagos universiteto studentų buvo tiesiog išmesti ir tokiam pačiam skaičiui kitų smarkuolių leista studijas tęsti, bet tik lygtinai.“

Kaip tąsyk sakė profesorius ekonomistas George`as J. Stigleris, vėliau laimėjęs Nobelio premiją, „mūsų fakultetas visiškai pritarė didelio kiekio jaunųjų barbarų išspyrimui“.

Tokią dėstytojų nuostatą grindė suvokimas, kad universitetas turi misiją, siekiančią toliau negu ramus gyvenimas puoselėjant savo karjerą universiteto bendruomenėje.

„Net ir siaučiant balų infliacijai ir kai kuriose aukštojo švietimo įstaigose beveik dingstant neigiamiems pažymiams, tai nebuvo būdinga tiems ekonomikos profesoriams, kuriuos dėstymui paruošė būtent Čikagos universitetas.

Kai dėsčiau Kornelio universitete Niujorke, viena ekonomikos katedros apklausa parodė, jog vieninteliai studentai, gavę iš ekonomikos dalyko neigiamus pažymius, buvo tie, kuriems dėstė Čikagos universitete studijavę dėstytojai.

Kai vėliau dėsčiau Kalifornijos universitete Los Andžele, patyriau, kad ir tenykštėje ekonomikos katedroje nebuvo neįmanoma net ketvirtadaliui studentų parašyti neigiamus pažymius, nes didelė tos katedros dėstytojų dalis buvo studijavę Čikagos universitete.

Mes taip pat priešindavomės daugeliui „politiškai korektiškų“ nuostatų, primestų Kalifornijos universiteto Los Andžele administracijos.

Vienas iš plačiai paplitusių ir kone bet kam kliūti galinčių pravardžiavimų, kurių sulaukia su „politiniu korektiškumu“ nesitaikstantys žmonės, yra – „rasistas“. Tačiau pirmasis kartas, kai mačiau baltaodį profesorių baltųjų daugumos universitete samdantį juodaodę sekretorę, tai buvo 1960 m. Čikagos universitete – ketverius metus prieš 1964 m. priimant Pilietinių teisių įstatymą“, – prisiminimais dalijasi T. Sowellas.

Ir tas profesorius buvo Miltonas Friedmanas. O pora dešimtmečių anksčiau pirmasis juodaodis profesorius prestižiniame – taip pat Čikagos – universitete buvo antropologas Allisonas Davis.

Bet kam šiais „politiškai korektiškais“ laikais rūpi faktai?“ – paklausė baigdamas savo straipsnį Amerikos konservatorių svetainėje „National Review“ ekonomistas Thomas Sowellas, dabar Stanfordo universiteto Hooverio instituto vyresnysis mokslo bendradarbis – ir taip pat juodaodis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...