captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Rusijos kultūra: nuodų ir dvasinio peno bomba. Sokurovas – ne geriau už Gazmanovą.

Lietuva neseniai įsileido ir pagerbė žinomą Rusijos režisierių Aleksandrą Sokurovą, pristačiusį Vilniuje filmą „Frankofonija“. Ir neįsileido pasiutusios avies balsu bliaunančio žinomo dainininko Olego Gazmanovo. 
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Gerai, kad sovietine nostalgija trykštantis ir Rusijos imperializmą šlovinantis Gazmanovas buvo mandagiai išprašytas. Bet kažkodėl nematome problemos tame, ką, būdamas Vilniuje, kalbėjo inteligentas, kultūrininkas bei šioks toks Kremliaus politikos kritikas Sokurovas.

Dvi informaciniame kare painiojamos problemos

Kai svarstoma Rusijos informacinė įtaka, propaganda, vadinamoji „minkštoji galia“, žvilgsniai ir mintys kažkodėl visų pirma krypsta į masinės kultūros erdves: televizijos šlamštą, scenos popsą, minios aistras, tamsuomenės nuomonę. Tačiau klysta manantys, kad informacinis karas vyksta būtent šiame mūšio lauke, o visa kita esą ne taip svarbu.

Toks klaidingas įsivaizdavimas gali būti iš dalies paaiškintas tuo, kad patys socialinių reiškinių komentatoriai neretai pasiduoda popsiniam bandos jausmui, plojančios arba švilpiančios minios nuotaikoms, televizinio mąstymo apžavams.

Kai taip nutinka, jiems ima dingotis, jog politikuojanti Eurovizijos šokėja Ruslana arba patriotine laikysena anksčiau pagarsėjusi, bet dabar prorusiškus vėjus kalbanti Ukrainos lakūnė yra kažin kokie dideli laisvojo pasaulio autoritetai, demokratinės minties šviesuliai. Kad jų įžvalgos – kažko vertos ne dėl trumpalaikio žvaigždžių ir kariūnių įvaizdžio, o dėl kalbamo turinio.

Tas turinys – gan nykus, jo politinė dalis – vargu ar labai autentiška, ir ko jau ko, o politinės išminties, nuomonę formuojančių konceptualių dalykų jame ieškoti neverta.

Tokie personažai politikoje – kaip vienadieniai drugiai: atlieka savo sceninę, įvaizdinę paskirtį ir labai greitai nugrimzta į užmarštį, prieš tai dar, deja, prisišnekėję ir prisidirbę. Kvailio vietoje galiausiai atsiduria visi tie, kurie tokius vienadienius drugius mėgina sureikšminti ir stengiasi pasišildyti jų šlovės spinduliuose, gaudydami šių žarstomus „išminties“ perlus.

Minios instinktas ir mąstymo sutrikimas prieš masinės kultūros blizgučius skatina perdėm sureikšminti tiek „gerąsias“ propagandos žvaigždes, tokias, kaip Ruslana ar Nadija, tiek blogąsias, tokias, kaip Gazmanovas ir kiti Kremliaus dvaro bardai. Informaciniuose karuose jie tėra instrumentai, o jų auditorija – informacinio karo patrankų mėsa, diena iš dienos ir metai iš metų marinuojama televizinės veidrodžių karalystės rutinoje.

Šioje vietoje reiktų nebesipainioti ir labai aiškiai nuspręsti, kuo iš tiesų piktinamės – ar masine kultūra ir jos bukinama visuomene, ar tuo, kaip jomis geba manipuliuoti savo propagandinių tikslų siekiantiRusija. Tai du skirtingi dalykai – dvi susijusios, bet nepainiotinos problemos.

Jei manote, kad didžiulę politinę grėsmę kelia masinė kultūra ir jos pagrindinė vartotoja – televizinė visuomenė, nes parengia puikią dirvą Rusijos propagandai, būsite teisūs. Bet kaip tokią problemą spręsti – labai sunkus klausimas. Matyt, reiktų grįžti prie Apšvietos idealų ir mėginti perauklėti tamsybėse skendinčią šiuolaikinę visuomenę.

O jei manote, kad grėsmė yra ne tiek Rusijos propagandos dirva, kiek jos kūrėjai ir tikrieji apaštalai, skleidžiantis po pasaulį Kremliaus minkštosios galios bangas, tuomet turėtumėte susimąstyti ne apie dainuškų atlikėjus, TV žvaigždes ir jų auditorijas, bet apie labiau išprususią visuomenės dalį ir tuos, kurie taikosi į jos protus. Kitaip tariant, atkreipti dėmesį ne tik į Gazmanovą, bet ir į Sokurovą.

Kultūringesnė blogybė – ne mažesnė problema

Kaip jau rašiau prieš porą metų, „ne Rusija sukūrė Vakarų demokratijos masinės kultūros ydas, tarp jų – prie televizoriaus ekrano prilipusį teležmogų. Kremlius tik meistriškai pasinaudojo šia yda ir manipuliuoja „masės žmogumi“, kaip jį vadina ispanų filosofas José Ortega y Gassetas.“

Jei Lietuva nori būti atspari Rusijos propagandai šiame mūšio lauke, jai teks kovoti ne tiek su Rusija, kiek su pačia savimi – savais „masės žmonėmis“, lengvai ir nekritiškai priimančiais išgalvotą tikrovę. Rusija tą tikrovę išsigalvoja meistriškai, su ja labai sunku konkuruoti. Šiuo atžvilgiu efektyviai atsakyti į jos propagandą sava propaganda, į jos manipuliacijas – savomis manipuliacijomis nepavyks ir dėl kitokios santvarkos, ir dėl daug menkesnių resursų.

Na, nebent į propagandinį karą su Rusija daug aktyviau įsitrauktų Vakarai. Kol kas tokių poslinkių nematyti. Vadinasi, kol kas neišeis televizinės kultūros atbukintai, tikrovės imitacijų ir infotainmento(„infopramogų“) išpaikintai, vis mažiau skaitančiai ir paviršutiniškiau mąstančiai visuomenei pasiūlyti to, ką ji dar pajėgi suvokti ir priimti: propagandinio mito, kovingo ir įkvėpiančio pasakojimo, kuris atsvertų rusiškąją politinę mitologiją.

Vadinasi, belieka tikėtis, kad Apšvietos idealai dar ne visiškai atitrūko nuo mūsų dienų tikrovės, o žinių bei tiesos siekiniai, tikėjimas protu ir objektyvumu, kritinis mąstymas ir politinei filosofijai, o ne politiniam mitui palanki vertybių hierarchija neišgaravo iš bent jau ketvirtadalio ar penktadalio visuomenės galvų ir širdžių.

Galbūt (ir greičiausiai) toks tikėjimas – pernelyg optimistinis ir naivus, bet nieko kito tiesiog nelieka. Dar naiviau būtų tikėtis, kad Kremliaus politinio mito ekspansijai pasipriešinsime konservatyviu pasakojimu apie didingą karaliaus Mindaugo laikų praeitį ir „Duokim garo“ pilietinį ugdymą arba liberaliu pasakojimu apie tokį patriotizmą, kuris grindžiamas tolerancija, pagarba žmogaus teisėms bei atviros visuomenės ir multikultūriškumo idealu.

Kitaip tariant, veiksmingo propagandinio turinio vien savo jėgomis paprasčiauisai neišstenėsime – neįstengsime. Teks pasikliauti Apšvietos kadaise ugdytu kritiniu mąstymu, pajėgiu atskirti pelus nuo grūdų ir Mordoro kultūrinius gundymus – nuo Vakarų kultūros. Ir tikėjimu, kad pakankamai didelė visuomenės dalis dar geba kritiškai mąstyti.

Bet čia mus užklumpa iš Apšvietos idėjų tiesiogiai plaukianti problema – intelektualinis universalizmas, kitaip tariant, tikėjimas „aukštąja kultūra be sienų“. Įsivaizdavimas, kad elitinė kultūra, didžioji literatūros tradicija, apskritai aukštos prabos menas ir mokslas bei išprusimas savaime vienija su melu, prievarta ir tironija nesitaikstančius protingus žmones visame pasaulyje – nepriklausomai nuo religijos, rasės, istorinės tradicijos, tautybės ir pilietybės.

Šio universalistinio ir inteligentiško įsivaizdavimo vedami džiugiai pasitinkame protingus, dvasingus ir kultūringus svečius iš Rusijos – didžius meno žmones, tokius, kaip Vilniuje neseniai viešėjęs Sokurovas.

Savo ruožtu protingi, dvasingi ir kultūringi žmonės, ypač iš Rusijos, nevengia pasidalinti išmintimi su kaimynais, ir tai visiškai normalu. Apšvietos proanūkiai turi galvoti, kad Vladimiro Putino Rusija su jos politiniais mitais ir propaganda visiems aukštosios kultūros atstovams, tarp jų ir rusams, yra ne natūralus sąjungininkas, o natūraus priešas. Kaip Sokurovui, tiesa?

Netiesa. Iš garsiojo režisieriaus, atstovaujančio virš politikos purvo į padebesius pakilusiai aukštajai kultūrai, dvasingajam menui, Vilniuje pasipylė būtent politiškai, o ne dvasiškai įdomūs dalykai. Verčiantys smarkiai suabejoti, ar neįleistas į Lietuvą Gazmanovas yra didesnė blogybė už aukštosios kultūros atstovo paskleistą propagandinio dvasingumo dozę.

„Jei Baltijos šalys susivienys į neutralių valstybių bloką, jų niekas niekada nepalies. Apskritai mano svajonė – kad Lenkija su Baltijos šalimis sudarytų neutralių valstybių sąjungą, – rėžė apie Lietuvos neutralumą laisvalaikiu kažkodėl svajojantis kultūrininkas. – Mano galva, neutralumas – vadinamųjų mažųjų Europos valstybių ateitis.“

Dėkojame ponui Sokurovui – neutralumas išties yra puikus būdas mažai valstybei sulaukti šviesiausios įmanomos ateities – būti Rusijos okupuotai, kaip kad nutiko neutralioms Baltijos šalims 1940-aisias.

„O kodėl suomiai, 1920 m. iš Lenino rankų gavę nepriklausomybę, deja, palaikė Leningrado blokadą?“ – rimtai klausia žmogus, kurį daug kas laiko labai protingu ir netarnaujančiu Putino propagandai.

Ar Suomija tikrai gavo nepriklausomybę iš Lenino rankų, kaip teigia Sokurovas, o ne pati ją pasiėmė, sutraiškiusi bolševikų pajėgas 1918-aisias? Beje, Lenino sėbrai Suomiją pripažino 1918 m. sausį, o ne 1920 m.

Maža to, 1919-aisiais patys bolševikai galėjo atsidurti suomių rankose, kai pastarieji tik per plauką nesutarė su Antonu Denikinu dėl Petrogrado puolimo. Galiausiai Leningrado blokadą suomiams primenantis Sokurovas kažkodėl pamiršta Žiemos karą, kai didžiai dvasinga ir taiki SSRS užpuolė kaimyninę Suomiją ir aneksavo dalį jos teritorijos.

Vertas dėmesio ir iškiliojo režisieriaus požiūris į stalinizmą: „Matyt, labai daug jame prieštaravimų. Viena vertus, stalinizmas – siaubinga, griaunanti, mirtį nešusi jėga, kita vertus, jo metu suklestėjo daugianacionalinė kultūra, buvo pasipriešinta nacizmui.“ Na, taip, žinoma, GULAG‘e išties „klestėjo daugianacionalinė kultūra“, o sovietų „pasipriešinimas nacizmui“ atnešė Europos tautoms laisvę ir gerovę už geležinės uždangos.

Jei šie rusų režisieriaus politiniai pasažas – ne nusišnekėjimas ir apgailėtina istorinių žinių spraga, tai kas tada? Kremliaus propaganda, akių nebadanti nuodų dozė į Vilnių atsivežto dvasinio peno patiekale. Štai jums didi aukštoji kultūra ir „menininkai be sienų“.

Ir ką – nejau manote, jog netasiras tarp Lietuvos kultūrinio elito atstovų ir šiaip išprususių žmonių tokių, kurie, girdėdami šias talentingo menininko iš labai dvasingos šalies kalbas, kraipys galvas ir svarstys: „Gal gerai jis čia sako?“

Jei Kremliaus globojamas rusiškas popsas yra šių dienų „opijus liaudžiai“, kaip kad marksistai pravardžiavo religiją, tai tokių, kaip Sokurovas, kultūrininkų veikla vadintina „intelektualų opijumi“. Šią sąvoką nukalė Raymonas Aronas šaltojo karo metais (1955), aptardamas marksizmo ir SSRS patrauklumą Vakarų intelektualams. Šiandien traukos objektas – Putino Rusijos grožybės, pateikiamos aukštosios kultūros ir dvasingumo pavidalais.

Geriausiai šiuo atžvilgiu gali pasitarnauti net ne tokie režimo klapčiukai, kaip Nikita Michalkovas arba vien „artimajame užsienyje“ pritaikomas Michailas Zadornovas, bet – lyg ir oponuojantys Kremliui menininkai, kultūrininkai. Jie paveikia ne tik naudingus idiotus Vakaruose, bet ir tuos, kurie dar nežengė kelių žingsnių, tebeskiriančių juos nuo naudingų idiotų bendruomenės.

Šie Rusijos kultūros apaštalai, idant būtų palankiai sutinkami, pabrėžia du dalykus: kad kultūrą ir politiką reikia griežtai atskirti (nors patys skleidžia politinę žinią) ir kad ne tiek Rusija kalta dėl savo politinio šlykštumo, kiek vakariečiai, kurie jos esą „neįstengia suprasti“ (panašų kaltinimą žeria kairieji liberalai, pasak kurių, islamistų skerdžiami vakariečiai patys kalti, nes „neįstengia suprasti“ savo žudikų kultūros bei patiriamų gyvenimo sunkumų).

„Gaila, bet Europa nemoka bendrauti su Rusija. Absoliučiai nesupranta jos gyvenimo konteksto“, – apgailestauja Sokurovas. Ak, vargšė nesuprasta Rusija.

„Dažnai dėl daugelio dalykų visi kaltina Rusiją. Ji kalta absoliučiai dėl visko! Tačiau pažiūrėkime, kokie rusai savikritiški. Rusų kultūra tiesiog anatomiškai išanalizavo rusišką charakterį, ir kaip kartais būna kartu apie tai skaityti!“ – toliau kūkčioja minkštosios galios ritmu iškilusis rusų režisierius.

Neįleistas Gazmanovas būtų tik pastraksėjęs ir pamekenęs scenoje, o štai Sokurovas ašarą sūrią spaudžia iš tūlo inteligento akies. Kaip, po tokių talentingojo režisieriaus žodžių, galima nemylėti skriaudžiamos Rusijos su jos savikritiška literatūros tradicija?

Žinoma, rusų menininkai „analizavo rusišką charakterį“. Antai Fiodoras Dostojevskis jį kruopščiai išmėsinėjo. Tikrai gali būti „kartu apie tai skaityti“ – vietomis net koktu. Ir kas iš to? Kam nuo to tapo geriau gyventi Rusijos kaimynystėje? O pačioje Rusijoje? Gal ji tapo bent kiek normalesnė nuo to, kad jos kultūra, didieji rašytojai savikritiškai išanalizavo ruso charakterį? Deja, ne.

(I dalis. II dalis – kitame straipsnyje).

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...