captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Apie rugpjūčio 23-iosios istorinę atmintį

Išaušo diena, kuri yra giliai įsirėžusi į Europos istorinę atmintį. 1939-ųjų metų rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytas nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktas – nepuolimo sutartis, o kartu ir slaptieji Vidurio bei Rytų Europos pasidalijimo protokolai nulėmė visą XX a. istorijos eigą.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Dokumentus pasirašė šalių užsienio reikalų ministrai – Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas; tad jų vardais paktas ir vadinamas. Pagal šį susitarimą į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, rytų Lenkija ir dalis Rumunijos. Vokietijos įtakon – Lietuva ir vakarų Lenkija. Tos įtakos sferos reiškė ne ką kitą, kaip būsimą okupaciją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui grobikų draugystės sutartis buvo kiek patikslinta, tada Lietuva atiduota Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Lietuvių tautai tai reiškė pusšimčio amžiaus nelaisvę: 1940 m. prasidėjusią Lietuvos okupaciją, krašto sovietizaciją, religinio gyvenimo suvaržymus, birželio tragediją – masinius trėmimus. Todėl rugpjūčio 23-oji ir vadinama Juodojo kaspino diena.
 
Prieš 27-erius metus Lietuvos Sąjūdis šią dieną tautą pakvietė į Baltijos kelią. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, viso apie 2 mln. žmonių, susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę, simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, taip visam pasauliui parodydami norą būti laisvomis tautomis. Stovėję Baltijos kelyje tą dieną laiko viena gražiausių, viena įspūdingiausių savo gyvenime... Šiandien minime šią data, vildamiesi, kad toji Baltijos kelio vienybės dvasia sugrįš ir padės įgyvendinti Lietuvos – gerovės valstybės visiems jos piliečiams viziją.

Tautos laisvė ir jos sukurtos valstybės nepriklausomybė kaip oras reikalinga savosios kultūros išsaugojimui ir laisvai jos sklaidai. Todėl kaskart ir raginu pasidžiaugti mūsų tautinėmis tradicijomis, taip gražiai susipynusiomis su krašto gamta, jos permainomis. Štai ši savaitė jau nuspalvinta besibaigiančios vasaros nuojauta. Rytoj – šv. Baltramiejus, Baltrus – Lietuvos kaime diena, kuri nuo seno siejama su gandrų išlėkimu.

Šie mieli paukščiai, žmogaus sodybos įnamiai, skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai. Gandras – tai ir starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis. Jis laikomas nacionaliniu mūsų paukščiu, nes būtent Lietuvoje jų lizdų esama tankiausiai, žymiai daugiau nei bet kurioje Europos valstybėje. Dabar susipulkavę rugienose į gandrynus, pamokę jauniklius skrendant išnaudoti kylančias šiltas oro sroves – termikus, gandrai patrauks į pajūrį. Sakoma, ten jie „seimus neša”. Išties yra apie ką pasitarti, juk nuskristi turės neįtikėtinai toli, pasiekti net Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį. Todėl taip anksti ir susiruošia į kelionę, – sakoma, „gandrai žino savo čėsą”. Po šios dienos neišskridę pasilieka tik sužaloti ar ligoti paukščiai. Ir žmonių malonė, ar sulauks jie pavasario. Gal kas priglaus vargšą gandrelį kartu su gyvuliukais tvarte peržiemoti… Palikdami gimtinę, gandrai „išsineša” pavakarius, kurių kaimo šeimininkės nuo šv. Baltramiejaus namiškiams jau neberuošia, nes diena gerokai sutrumpėjo, o sunkių darbų – kaip ir nebeliko. Tik bulviakasis, bet, atliekamas su talka, labai neprailgsta.

Manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo reikšmingas sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Juk sakoma: „Lyg Baltramiejaus bręsta, po Baltramiejaus vysta”. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro mitologizavimas. Žmonės sako, kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų. Dar tikėta, kad gandras galįs žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į klampias pelkes ir ten palikti.

Kokie dar artėjančio rudens požymiai gamtoje?  Priežodis sako, kad „nuo šv. Baltramiejaus velnias į vandenį geležį įkiša”. Vanduo ežeruose ir upėse atvėsta, o rytmečiais virš telkinių draikosi rūko tumulai. Varlių kurkimo nebesigirdi: sakoma „Dievas varlei užrakina dantis nuo šv. Baltramiejaus”. Jei rugpjūčio 24-ąją oras būtų gražus, galima tikėtis sauso rudens. Po šios dienos jau niekas bičių nekopinėja, gyvuliai į ganyklas išleidžiami laisvi, nes javų plotuose palikusios tik ražienos. Apie šį metą seniau kaime būdavo pjaunamos avys. Kad kailis būtų tvirtesnis, kailinukai neišsišertų, ilgiau nešiotųsi, reikėdavo sulaukti mėnulio senugalio. Veislei palikdavo avinukus, atsivestus per jaunatį. Beje, ir apaštalo Baltramiejaus simbolinis ženklas yra peilis, mat jam už krikščioniškojo tikėjimo sklaidą Armėnijoje buvo gyvam nunerta oda. Tokių sutapimų mūsų liaudiškame kalendoriuje rastume ne vieną. Kitaip ir būti negali: sureikšminamos tos krikščioniškojo kalendoriaus datos, kurios buvo svarbios tradicinei gyvensenai ir pasižymi virsmais gamtoje.

Apie šią rudens nuojauta paženklintą dieną senovėje būdavo rengiami dideli turgūs. Nuėmus javų derlių juk matosi, ko perdaug užaugo, o ko žiemą gali pritrūkti. Įdomiai nusakomas jų laikas: „Nuo švento Jono iki jomarkėlio – devynios nedėlaitės”. Lietuvos miestuose apaštalo Baltramiejaus šventė turi ir gilią istorinę atmintį. Jos išvakarėse, taigi rugpjūčio 23-iąją, Vilniuje 1495 m. įsikūrė pirmasis amatų cechas, todėl šv. Baltramiejus mūsų krašte tapo amatininkų globėju. O juk cechų tradicijos iki pat XIX a. pabaigos diktuodavo miesto gyvenimo ritmą. Todėl labai džiugino viešosios įstaigos „Amatų gildija“ iniciatyva Vilniuje vis surengiamos Renesanso dvasios Baltramiejaus mugės. Prie Rotušės po stoginėmis porai dienų įsikūrusiose dirbtuvėlėse prie darbastalių palinkę meistrai pademonstruodavo tų senųjų laikų miesto amatus: juvelyriką, ginklakalystę, knygrišystę, vitražų ir koklių gamybą, siuvinėjimą bei daugelį kitų. Pasirinktas mugei istorinis tarpsnis mena Vilniaus „aukso amžių“ – jo suklestėjimą, valdant Žygimantui Augustui. Tada Vilnius rūmų puošnumu, kultūros gyvenimo įvairove, renginių įspūdingumu ėmė prilygti kitų Europos valstybių sostinėms. Menuose Renesanso šuolis buvo toks ryžtingas, kad pakeitė ir būties filosofiją. 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close