captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tomas Janeliūnas. Plyno lauko investicijos

Lietuvoje verkšlenama, kad šalyje didėja praraja tarp kelių didžiųjų miestų ir provincijos. Visų pirma – pajamų lygio, darbo galimybių, o neretai – ir ištiso gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros skirtumais. Iš Vilniaus išvažiavę politikai tarsi kokie nežinomų žemių tyrinėtojai vėliau parveža žinias, kad kaimuose „jie ten gyvena visai kitaip“. Baisisi netvarka. Stebisi, kaip žmonės įpranta gyventi vien iš socialinių pašalpų.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Lietuvoje verkšlenama, kad šalyje didėja praraja tarp kelių didžiųjų miestų ir provincijos. Visų pirma – pajamų lygio, darbo galimybių, o neretai – ir ištiso gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros skirtumais. Iš Vilniaus išvažiavę politikai tarsi kokie nežinomų žemių tyrinėtojai vėliau parveža žinias, kad kaimuose „jie ten gyvena visai kitaip“. Baisisi netvarka. Stebisi, kaip žmonės įpranta gyventi vien iš socialinių pašalpų. Tyliai šnabždasi, kad girtuokliavimas yra paplitęs iki nesuvokiamų mastų. Kad mažesniuose miesteliuose ar kaimuose dedasi siaubingi dalykai, patvirtina ir pastarųjų dienų skandalai dėl policijos aplaidumo. Nesuskubę reaguoti į iškvietimus, policininkai vėliau turėjo registruoti žmogžudystes, įvykusias dėl girtuoklystės.

Tie patys geranoriškai nusiteikę politikai ar mokslininkai aiškina, kad provincijos atsilikimą galėtų sumažinti didesnis investicijų srautas. Mat verslas koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, o kaimeliuose nėra nei darbo, nei perspektyvų. Patys vietos gyventojai skundžiasi, kad jų vaikai išvažiuoja į didžiuosius miestus ar užsienį, nes jiems čia nėra ką veikti.

Ir teisingai. Nėra ir nebus ką veikti Lietuvos kaimuose ir provincijos miesteliuose. Pastaruoju metu įsiplieskę ginčai dėl galimybės Lietuvoje žvalgyti skalūnų dujų telkinius tik patvirtina, kad Lietuvos kaimas yra pasmerktas. Pasmerktas ne dėl to, kad ten nėra perspektyvų. Tiesiog Lietuvos provincijos žmonės nenori turėti jokių perspektyvų. Veikia savotiškas susinaikinimo mechanizmas, iš kurio ištrūkti tiesiog nebėra psichologinių jėgų. Šioms bendruomenėms greičiausiai pritiktų masinės depresijos apibūdinimas: savęs nuvertinimas, niekinimas ir net savotiškas mėgavimasis tuo, kad jiems nesiseka ir juos kažkas nuolat skriaudžia.

Tokioje psichologinėje susinaikinimo atmosferoje nėra išeities. Net geriausi valdžios sprendimai ir pastangos sukurti naujas darbo vietas, prikviesti investicijas į sustingusią provinciją greičiausiai susidurs su pasipriešinimu ir baime. Motyvai gali būti bet kokie – triukšmas, smarvė, užterštumas ar tiesiog „kam to reikia“? Skalūninių dujų paieškos bandymai kaip tik ir patvirtina – Lietuvos kaime investicijos ir naujų darbo vietų kūrimas sukels protestų bangą ir galiausiai bus pasmerkti žlugti.

Įdomu, kaip skiriasi Lietuvos ir, pavyzdžiui, JAV visuomenės požiūris į gamtinių išteklių atradimą šalia savo kiemo. Amerikiečiai tokiu atveju trina rankomis ir džiaugiasi, tarsi laimėję aukso puodą. Jie žino, kad pramoninė veikla padidins jų pačių galimybes – jei ne tiesiogiai galės parduoti savo sklypą, tai užsidirbti iš aptarnaujančios veiklos – pvz., atidarius kad ir užkandinę vietos darbininkams. Net žalos ar užteršimo atveju amerikietis greičiausiai pasistengs gauti tokias kompensacijas, kad būtų aprūpinti ir jo vaikai, ir anūkai. Lietuvoje gi, bus bambama, kad kažkas kėsinasi į „šventą žemelę“. Nesvarbu, net jei ji galbūt jau metų metais apleista. Tuomet staiga susirūpinama kraštovaizdžiu, nors iki tol buvo be gailesčio pilamos šiukšlės, kur papuola. Tuomet rengiami mitingai ir demonstruojamos pavydėtinos geologijos žinios, nors dauguma protestuotojų vargu ar baigė devynias klases. Į pagalbą protestuotojams suskumba politikai, kurie tarsi hienos pajaučia neapykantos ir agresijos tvaiką. Jie mušasi į krūtinę ir kalba, kaip neleis pažeisti vietos gyventojų interesų.

Tačiau ar jų interesas yra likti tokioje pat uždaroje ir depresijos kupinoje erdvėje? Neturėti jokių perspektyvų gyventi geriau? Ir ne tik konkrečiam kaimui, bet platesne prasme – visai Lietuvai? Ar pačios Lietuvos interesas yra saugoti šį depresyvų ir piktą Lietuvos kaimą ir jo piktus žmones nuo triukšmo ir nerimo?

Žvelgiant į Žygaičių ir panašių kaimų gyventojų pasipriešinimą bet kokioms permainoms, kyla klausimas, ar ne veltui ekonomistai kalba apie „plyno lauko investicijas“. Lietuvoje jos įgauna tiesioginę prasmę – atrodo, tik plyname lauke, be jokių aplink gyvenančių žmonių įmanomos investicijos. Regis, mes pražiūrėjome savo strateginių tikslų eiliškumą – prieš pradėdami tokius ambicingus projektus kaip skalūninių dujų gavyba ar Visagino AE statyba, turėtume pakeisti išankstinį negatyvų visuomenės nusiteikimą. Iki šiol bemaž visos valdžios į tai nekreipdavo dėmesio. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet viešoji nuomonė tampa galingu politiniu instrumentu, galioja taisyklė: jei sava valdžia nesirūpins savo šalies visuomenės nuomone, ja pasirūpins kažkas kitas. Kaip tik tokius vaisius šiuo metu mes ir raškome.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...