captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Egiptui smunkant, Turkija kyla

„Nuo pat Arabų pavasario Turkijai ir Egiptui sunkiai sekasi rasti tvirtą atramą ir aiškų kelrodį nuolat ir smarkiai besikeičiančiame regione“, – rašo žurnalistė, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų specialistė Emily Hawthorne JAV nevyriausybinio studijų instituto „Stratfor“ portale.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Ji rašo, kad „vis dėlto Egiptui šiuo atžvilgiu klojasi kur kas prasčiau. Nors Egiptas ir turi Artimuosiuose Rytuose didžiausią gyventojų skaičių ir vieną stipriausių kariuomenių, politinis netikrumas, iš dalies kilęs iš to, kaip greitai buvo nuslopintas vienintelis šalies posūkis į islamizmo nuspalvintą demokratiją, lėmė Egipto susitelkimą į savo vidaus reikalus.

Tiesa, per pastaruosius dvejus metus jo politinė scena kiek stabilizavosi. Tačiau Kairo pastangos patenkinti savo kaip ant mielių augančios, neramios populiacijos lūkesčius ir pagyvinti stagnuojančią ekonomiką nepalieka jam pakankamai erdvės atgauti savo turėtą regioninio galiūno statusą.

Tuo pat metu Turkija, įgalinta labiau diversifikuotos savo ekonomikos, įstengė kištis į konfliktus ir derybas skersai išilgai Artimųjų Rytų. Turkijos tikslas paprastas – formuoti vėtrų blaškomą regioną tuo, kad pati gina, puoselėja ir pavyzdžiu kelia savo nuosaikaus islamizmo santvarką.

Juk ką besakytum, nepaisant kartais ir plačiau besireiškiančio nepasitenkinimo Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano autokratiniu stiliumi, Turkijos vyriausybė – demokratiškai išrinkta. Ir kaip daugelis turkų skubėjo pabrėžti po neseniai įvykusio bandymo surengti pučą, demokratiškai išrinktos valdžios nuvertimas, net ir tokios, kuri po to ėmėsi politiškai „valyti“ visas visuomenės kerteles, atneštų tik dar labiau netikrumo, padidintų sąmyšį.

Tačiau plėsdama savo įtaką, Turkija porą sykių užmynė Egiptui ant kojos pirštų. Pavyzdžiui, Kairas seniai laikė tarpininkavimą derybose dėl taikos tarp Izraelio ir palestiniečių savo reikalu, tačiau šias derybas sukomplikavo Ankaros neseniai pareikšta parama sąjūdžiui „Hamas“.

Dar svarbiau, Turkijoje vadovaujant R. T. Erdoganui, Ankara stipriai palaiko regione besireiškiančius kitus islamistinius sąjūdžius, įskaitant Egipto Musulmonų broliją, kadangi šie dalijasi esminiais Turkiją valdančios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) politinės darbotvarkės elementais.

Kuomet buvęs Egipto prezidentas Mohamedas Morsi ir jo kolegos Musulmonų brolijoje kontroliavo Kairo vyriausybę, Egipto ir Turkijos santykiai pagerėjo. Kai 2011-ųjų rugsėjį R. T. Erdoganas pirmą kartą oficialiai aplankė Egiptą, daugelis egiptiečių jį sutiko kaip pajėgaus islamistinio lyderio įsikūnijimą, kokį tikėjosi išvysti savo pačių valstybėje.

Tačiau po M. Morsi nuvertimo 2013 m., Egipto pasaulietiški kariuomenės vadai Turkiją traktuoja šaltai, iš dalies ir dėl to, kad Ankara iš Egipto ištremtiems Musulmonų brolijos nariams suteikė prieglobstį Turkijoje.

Išties Turkijos sprendimas globoti Musulmonų broliją įtempė Ankaros santykius su Kairu iki lūžio taško. Dabar kiekvienas rimtesnis incidentas sudaro progą abiems valstybėms apsikeisti smūgiais. Nepasisekusio Turkijos pučo įkandin Egiptas nepraleido progos parodyti savo apmaudą dėl pučo žlugimo. Net trys valstybiniai Egipto laikraščiai išėjo su pasiskubinusiomis antraštėmis, skelbiančiomis, kad R. T. Erdoganas nušalintas nuo valdžios.

O svarstant rezoliuciją, smerkiančią pučą Turkijoje, Egipto užsienio reikalų ministerija spyriojosi dėl Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos pateikto Turkijos vyriausybės įvardijimo kaip „demokratiškai išrinktos“.

Tačiau Turkija, kuri taip pat yra naudojo Jungtines Tautas kaip platformą Egiptui užgauti, atšovė, jog „natūralu, kad atėjusieji valdžion perversmo keliu vengtų pasisakyti prieš kitą perversmo bandymą“. Į tai Kairas atsakė esąs pasiruošęs svarstyti prieglobsčio suteikimą pučo organizavimu kaltinamam dvasininkui Fethullahui Gulenui, jeigu jis tokio paprašytų.

Šis ginčas – tik paskutinis iš daugelio vis pasikartojančių gilios įtampos apraiškų, kurios tikriausiai greit nesiliaus. Pastaraisiais metais Saudo Arabija mėgina tarp Egipto ir Turkijos tarpininkauti Musulmonų brolijos klausimu idant suvienytų šiuos du siekiamo sunitų aljanso kerinius akmenis.

Jei tai pavyktų, Egipto ir Turkijos santykių normalizavimas gerokai sustiprintų regiono sunitų vienybę, kurią smarkiai sukrėtė vidaus konfliktai ir džihadistų smurto išpuoliai. Vis dėlto, nors Saudo Arabija tarpininkavimo linkme šiek tiek pasistūmėjo, sunku tikėtis, kad Ankara sutiktų patenkinti Rijado regionines ambicijas savųjų sąskaita.

Savo ruožtu Egiptas labiau linkęs klausyti Rijado įtikinėjimų, nors pastarasis ir neturi jėgų priversti Kairą ignoruoti Ankaros Musulmonų brolijai, kurią Egiptas laiko teroristine organizacija, teikiamą paspirtį.

Situaciją dar komplikuoja faktas, jog Egiptas neseniai susitikinėjo su Kurdistano darbininkų partijos atstovais. Šią grupuotę būtent Turkija laiko teroristine ir prieš ją ėmėsi ir imasi nuolatinių karinių veiksmų. 

„Visa tai nereiškia, kad Egiptas ir Turkija neturi daugelio bendrų tikslų. Abi šalys, pavyzdžiui, siekia „Islamo valstybės“ sutriuškinimo ir visokeriopos rytinio Viduržemio jūros regiono plėtros. Tačiau net jeigu jos sugebėtų bent laikinai padėti į šalį savo nesutarimus ir bendradarbiauti abipusės naudos pagrindu, po paviršiumi vis tiek visą laiką rusena įtampa, bet kada galinti pavojingai prasiveržti“, – rašo žurnalistė Emily Hawthorne „Stratfor“ svetainėje. 

Beje, daug dėmesio pasaulio spaudoje sulaukė Austrijos kanclerio siūlymas nutraukti Europos Sąjungos narystės derybas su Turkija.

Pasak Vokietijos nacionalinio dienraščio „Welt“, „net jeigu Turkijai šiuo momentu demokratijos ir žmogaus teisių srityse nuo Europos dar toli, ji vis tiek dėl jau įvykusių derybų ir dėl milijardų, kuriuos Briuselis per pastaruosius 10 metų jai sumokėjo už konkrečius projektus, daugeliu atžvilgiu tikrai pasidarė europietiškesnė. Todėl dialogo nutraukimas galėtų ne tik jau pasiektą pažangą visiškai sunaikinti, bet ir gerokai pasunkintų bet kokio konstruktyvaus scenarijaus ateičiai numatymą.“

Kaip tik Stambulo dienraštis „Cumhuriyet“ piktinosi, jog „kai Austrijos kancleris Christianas Kernas pareikalavo nutraukti narystės Europos Sąjungos (ES) derybas su Turkija, tai pastarosios užsienio reikalų ministras leptelėjo, kad „Viena yra rasizmo sostinė. Net jeigu kraštutinis dešinysis Norbertas Hoferis ir kandidatuoja į Austrijos prezidentus, tai Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu ne taip turėtų išreikšti savo mintį“.

Juk tai beveik „karo paskelbimas“. Klausimas tas: reikėtų Vakarams toliau bendradarbiauti su Turkija ar ne? Būtent apie tai Vakarų sostinėse ir diskutuojama.

„O kas būtų, jeigu Ankara sužlugdytų sandorį dėl pabėgėlių? Turkijai pažadėti pinigai tada galėtų nutekėti į Graikiją. Šiaip ar taip ilgai Europos Sąjunga su R. T. Erdogano šantažais nesitaikstys“, – teigė vienas iš Stambulo laikraščių.

Dar daugiau pirmadienį komentarų sulaukė sekmadienį Stambule vykusios demonstracijos, pavadintos „Už demokratiją ir prieš nesėkmingą bandymą surengti pučą“.

Kaip rašė Žemutinės Saksonijos „Emder Zeitungas“, „kokią prasmę turi demonstracija, nukreipta prieš jau seniai įvykusį ir tuo tarpu masyviai „apdirbtą“ pučo bandymą – apdirbtą taip, kad išjungti tūkstančiai tariamų Erdogano priešininkų?  Ir kas tai per demokratija? Nebent tik „erdokratija“, kurią demonstrantai palaiko žygiuodami lavonų paklusnumu į taikų mitingą? Sunku įsivaizduoti“.

Kito šiaurės Vokietijos miesto Liuneburgo „Landeszeitungas“ pažymėjo, kad „nors R. T. Erdogano bendras išėjimas su dviem opozicijos vadovais ir parodo, kad karinio pučo atmetimas sulydo vyriausybę su jos opozicija, vis dėlto tai, jog neįtraukta ir prokurdiškoji partija HDP, liudija, jog ir po šio spektaklio susitaikymas lieka tik fasadinis.

„Šiaip ar taip rezultatas – Turkija lieka susiskaldžiusi šalis“, – rašė Liuneburgo laikraštis.

Jog tai „demokratinio susitelkimo fasadas“, sutiko ir Vienos dienraštis „Standard“. Anot leidinio, šis fasadas reikalingas „tiek išorei, Europai, tiek viduje, pamokslininko Fethullaho Guleno, kadaise Erdogano politinio tikėjimo brolio ir jo pasekėjų, medžioklei pateisinti. Kita vertus, bendras vyriausybės ir opozicijos pasirodymas ant vienos pakylos vis dėlto yra turkams negirdėtai galingas signalas“.

Tačiau Milano dienraštis „Corriere della Sera“ Erdogano kvietime į mitingą – „Kas nepriklauso prie pučistų, tas privalo išeiti į gatvę“ – įžiūrėjo „šantažo bruožų“ ir teigė, jog šiuo metu Turkijoje vyrauja „raganų medžioklės“ klimatas.

Pasak Prahos dienraščio „Hospodarske noviny“, „Turkija demokratiška tik tiek, kiek Erdoganą palaiko tauta, tačiau visų pirma demokratija reiškia nesuasmenintą pasitikėjimo vertų institucijų valdžią, tačiau šias institucijas Erdoganas performavo visiškai pagal savo valią“.

Švedijos dienraštis „Sydsvenskan“ rašė, kad „nors prezidentą R. T. Erdoganą išrinko tauta, Turkija nėra stabili demokratija, nes jis atmeta bet kokią savo politikos kritiką ir dar grasina Europos Sąjungai, kad atsisakysiąs susitarimo dėl bėglių.

Turkija galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį tarp Europos ir Rytų, vietoj to jis keliauja į Sankt Peterburgą, kad susitiktų su Vladimiru Putinu. Jeigu Ankara nusigręžtų nuo Vakarų ir liberalios demokratijos modelio, Europos Sąjungai tai būtų problema“.

Tuo susirūpinimu dalijosi ir Madrido dienraštis „Razon“: „Erdogano atstovaujamas valstybės modelis numato koncentruoti valdžią prezidento, valdančio šalį geležiniu kumščiu, rankose. Tam be abejo Rusija yra tinkamiausia sąjungininkė. Šiuo savo aljansu su Putinu Erdoganas smogia Europos Sąjungai, kuri Ankarą ligi šiol laikė savo sąjungininke.“

Turkijos dienraštis „Hurriyet“ taip pat nepatenkintas, kad „prezidentas Erdoganas vėl užsiminė apie mirties bausmės grąžinimą, nes tai nutrauktų ryšius su Europos Sąjungą. Be to, jis nori pakeisti konstituciją ir sustiprinti prezidentinę sistemą“.

Tačiau kitas Stambulo dienraštis „Star“ džiaugėsi, kad dabar „niekas nebegalės prezidento Erdogano užsipulti, nes tai reikštų užsipulti visą tautą. Jeigu žlugs Erdoganas, žlugs ir Turkija. Pagaliau tai suprato ir opozicija“.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Karinis perversmas Turkijoje

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...