captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rūta Vainienė. Euras ar „žeuras“?

Valdžia pasakė  – euras Lietuvoje bus 2015 metais.  Sudarė darbo grupes, atnaujino dar 2005 metais patvirtintą Nacionalinį euro įvedimo planą. Politinis sprendimas priimtas, o kadangi euras yra daugiau politinis nei ekonominis darinys, labai tikėtina, kad šįkart valdžiai pavyks įgyvendinti savo siekius.
 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Valdžia pasakė  – euras Lietuvoje bus 2015 metais.  Sudarė darbo grupes, atnaujino dar 2005 metais patvirtintą Nacionalinį euro įvedimo planą. Politinis sprendimas priimtas, o kadangi euras yra daugiau politinis nei ekonominis darinys, labai tikėtina, kad šįkart valdžiai pavyks įgyvendinti savo siekius.

Nuspręsta nerengti referendumo, žmonių nuomonės nenorima atsiklausti. Argumentuojama, kad žmonės už eurą pasisakė referendume dėl stojimo į euro zoną. Ką gi argumentas tvirtas, tačiau akivaizdu, jog valdžia tiesiog bijo žmonių nuomonės. Apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai nenori, euro, nes bijo kainų kilimo. Pasimokę iš referendumo dėl atominės elektrinės, valdžia nebenori pakliūti į nepatogią padėtį, kai politinius tikslus trukdo pasiekti kitokia žmonių nuomonė.

Į eurą, visgi, reikėtų žvelgti ne iš politinės,  o iš pragmatinės pusės ir pagal tai pasirinkti jo įvedimo datą. Susumavus visus pliusus ir minusus, patogiausia pozicija dabar yra tiesiog išlikti stebėtoju. Pagrindinis ir bene vienintelis euro privalumas būtų didesnis užsienio investuotojų pasitikėjimas Lietuva. Ne visus investuotojus nuramina Lietuvoje veikiantis valiutų valdybos modelis, kuris garantuoja tvirtą litą. Stebėdami dažnai nenuoseklią ekonominę politiką, investuotojai baiminasi, kad litas gali būti devalvuotas arba atsisakyta jo pririšimo prie euro. Toks nuogąstavimas, gal ir menkai pagrįstas, tačiau realus, ir euras tikrai yra vienintelis vaistas galintis tokias baimes panaikinti. Tačiau tai – vienas vienintelis ir nepakankamai stiprus argumentas „už“ euro įvedimą.

Pačią euro zoną krečia neregėto masto ir gylio nesklandumai. Tokie, kad euro turėjimas netampa savaimine vertybe, greičiau jau grėsme. Įstojus į braškančią euro zoną, taip lengvai iš ten neišsikapstysi. Tai savotiškas milžiniško dydžio Titanikas, kur gelbėjimo valteles gaus tik privilegijuotieji. Tai brangus projektas, klubas, kuriame narystė visai nemenkai kainuoja. Lietuvai narystė atsieis 800 milijonų litų įnašų į Europos stabilumo mechanizmą ir 5 milijardus litų garantijų. Euro zona tapo klubu, kur muštas nemuštą nešą, kur drausmingieji moka už finansinių išdykėlių klaidas. Tai visų pirma demoralizuoja, skatina nesilaikyti fiskalinės drausmės.

Žmonės baiminasi kainų kilimo, ir tai pagrįsti jų lūkesčiai. Mat prieš įsivedant eurą bus visomis išgalėmis stengiamasi pristabdyti kainų kilimą. Įvedus eurą, kainos mostels dviguba jėga. Tada bus ieškoma kaltų verslininkų, tačiau a priori  akivaizdu, kad jokios piktos valios tame būti negali. Jei kurį laiką per prievartą, prieštaraujant ekonominei logikai, nekeli kainų, vėliau jas turėsi pakelti „su palūkanomis“.

Esame unikaliai palankioje padėtyje – ir su euru, ir be jo. Įsivedę eurą, prarastume lankstumą, kurį dabar turime. Jei euro zoną ištiktų katastrofa, galėtume greitai ir neskausmingai persisieti prie kitos valiutos ar žaliavos. Sutaupytume daug lėšų ir žmonių nervų. Būtų neapdairu vien iš politinių ambicijų įgyvendinti planą A, kai situacija į radikaliai pasikeitusi į B. Euras būtų tinkama valiuta, jei tai būtų ekonomine logika pagrįstas projektas, jei jis garantuotų ilgalaikį stabilumą. Deja, dabar apie jį to pasakyti negalime, todėl turime gerą progą nepaskubėti. Kad siekdami euro, neužšoktume ant „žeuro“.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close