captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sotvarė-Šemetienė. Žurnalisto nužudymas – kruvinas iššūkis naujajai Ukrainai

Po Nicos, Briuselio, Paryžiaus, Londono, Bostono ir kitų masinių žudynių sunku tikėtis, jog vieno žmogaus likimas gali sukelti rezonansą. Jo nebesukelia beveik kasdien žūvantys Donbase. Beveik kasdien Ukrainoje pagrobiami, žalojami, šaudomi konkurentai, liudininkai ar šiaip atsitiktinės aukos. Žurnalisto Pavelo Šeremeto nužudymas sukėlė klausimų.
Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Daug kam ši žmogžudystė atrodo nelogiška, netipiška, absurdiška (jeigu žmogžudystės būna kitokios), nes žudyti nepiktą, neangažuotą žurnalistą analitiką, tarsi nebuvo už ką. Tuo ji dar šiurpesnė. Bet ar tikrai netipiška?

P. Šeremeto svarstymai apie Rusiją, kurstančią karą Ukrainoje ir rusų pasaulį, kuriam save lyg ir priskyrė – nepereinamas brūzgynas bet kurios pusės šovinistui. Kaip ir aktyvus proeuropietiškos Ukrainos palaikymas, lygiai taip pat  atvirai matant konkrečius veidus turinčias jos porevoliucinio laiko grimasas.

Savo linksmose radijo laidose P. Šeremetas mokė suprasti vykstančius reiškinius, jų pasekmes, kurios ne visada atitinka artimiausius žmonių lūkesčius, ir atskirti, kas šalyje yra kas. Jo asmenyje Ukraina turėjo išmintingą, ir ekonomiką, ir žmogaus sielą suprantantį reformų ir taikos advokatą.

Tas sprogmuo buvo padėtas diskusijai, rafinuotai, laisvai minčiai nužudyti, vietoj jų bandant piršti įtarumą ir baimę.

Sakyti, jog jis buvo žurnalistas, yra per maža. P. Šeremetas – intelektualas, ekonomistas, be radikalių nukrypimų profesionaliai analizavęs posovietinių režimų ypatybes. Dirbęs trijose šalyse – Baltarusijoje, Rusijoje ir galiausiai Ukrainoje. Iš pirmųjų dviejų dėl pavojaus pasitraukęs, trečioje – sunaikintas.

Kalintas, teistas. Apdovanotas. Toks tarytum pilietinės mąstysenos reiškinys, įgaudavęs skirtingas veiklos formas.

Rusijoje nužudyto Kremliaus kritiko Boriso Nemcovo ir Baltarusijoje amžiams dingusio operatoriaus bei kolegos Dmitrijaus Zavadskio draugas.

Kai du artimiausi bendraminčiai pakasti dviejose šalyse, iš kurių pačiam teko bėgti, vargu, ar galima sakyti, jog trečias atvejis netipiškas ar nelogiškas. Tik logika ne ta, kurią savo veikloje taikė P. Šeremetas.

Ši žmogžudystė įkyriai primena kitą, įvykdytą prieš šešiolika metų.  Kai buvo pagrobtas, degintas ir be galvos rastas Georgijus Gongadzė.

G. Gongadzė įsteigė „Ukrainskaja Pravda“ ir už tai po pusmečio prarado galvą, o  P. Šeremetas sprogo automobilyje, kuris priklauso „Ukrainskaja Pravda“ leidėjai ir jo gyvenimo draugei.

Nors sutapimas verčia apie jį galvoti ir greičiausiai tapo dar vienu argumentu renkantis auką, šių nusikaltimų situacijos skiriasi. Pirmasis – neįtikimai brutalus, bandytas nuslėpti. Ilgai nerastas, po to ilgai neidentifikuotas žurnalisto kūnas be galvos buvo palaidota  tik po šešerių metų.  

Pastarasis nužudymas – prikišamai parodomasis profesionalų darbas, krauju parašytas pareiškimas  publikai. Žudom viešai, šviesoje, miesto centre ir tiesiai į taikinį. Žinokit, kas čia šeimininkas ir bijokit.

G. Gongadzė buvo aršus ir nekenčiamas tuomečio prezidento Leonido Kučmos ir jo korupcinės aplinkos kritikas. Vėliau nutekinti pokalbių įrašai atskleidė L. Kučmos norą kaip nors tą teisuolį nutildyti. Nužudymo motyvas ir užsakovas 2000 m. buvo pakankamai aiškūs. Vykdytojais tapo policijos pareigūnai. Tai buvo cenzūra nupjaunant galvą.

Priešingai nei G. Gongadzės byloje, pastarojo nusikaltimo negali vertinti vien tik kaip cenzūros žudant, keršto už praeities veiklą ar bausmės už dabarties komentarus. Juo siekta gerokai daugiau.

P. Šeremeto žudymo motyvai nėra akivaizdūs ir gali būti įvairūs. Šiuo nusikaltimu siekta dar ir apspjauti  skausmingai besikeičiančios valstybės veidą.

Pokyčius ir karą išgyvenančioje šalyje padėtis sudėtinga ir daugeliui sunki, tad tik fantazijos klausimas, kaip tai panaudoti bandant sėti baimę, įtarimus ir nepasitikėjimą tais pokyčiais, valstybės pasirinkta kryptimi.

Ukrainos visuomenė nevienalytė. Stipriai apibendrinant galima išskirti tris jos grupes: prorusiškąją, abejingą viskam (išskyrus primityviausius poreikius) ir siekiančią vakarietiškų vertybių.

Buvusio režimo šalininkų bei įtaką šiai valstybei praradusios Rusijos siekis būtų gausinti ar bent palaikyti pirmąsias dvi. O dar geriau – konfliktą tarp visų.

Nepatenkinta, įbauginta, susipykusi Ukraina tampa parankia iliustracija (štai kur jie nuvedė) ir lengvesniu grobiu. Nieko čia nauja, tik Rusijos karo Ukrainoje strategijos dalis. Neperdedant galima sakyti, jog P. Šeremetas – dar viena šio karo auka.

Skamba paradoksaliai, bet susidorojimas su žurnalistu sukūrė pretekstą ar net savotišką platformą pulti tas vertybes, kurios buvo esminės ir nužudytam žurnalistui. Žudau tave kartu su tavo idėja ir dar užsiundau. Makabriškas scenarijus. Kažkur girdėtas, dar nepamirštas.

Apsiginti nuo šito purvo galima tik profesionaliai ištiriant nužudymą ir atiduodant teismui ir šio, ir kitų žurnalistų ar ne žurnalistų žudytojus. Kito būdo įrodyti, kad kitokiais pagrindais kuriama valstybė stipresnė, nėra.  

Ramunės Sotvarės-Šemetienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...