captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Valiušaitis. Nusikaltėliai, sąrašai, klasių kovos būgnai

Nacių ir komunistų nusikaltimų padariniai jaučiami ir po 75 metų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Visada bandau pabrėžti faktų istoriją. Nors mums brukamos interpretacijos“, – sakė Vytautas Landsbergis interviu „Lietuvos rytui“ iškart po savo knygos „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“ pristatymo Signatarų namuose.

Istorikai Arūnas Bubnys ir Dalius Žygelis pasisakė griežčiau: viešojoje erdvėje gero tono ženklu tapo „sinchronizuotai šmeižti Lietuvai ir jos laisvei nusipelniusius asmenis. Šmeižti, neturint tam jokio, net mažiausio, pagrindo, remiantis tik išsigalvotais kaltinimais, sąmoningai selektyviai parinktais archyvinių dokumentų fragmentais. Tonos purvo išpiltos ir iki šiol pilamos ant žmonių, dažniausiai visą savo gyvenimą pašventusių Tėvynės laisvei ir gerovei“.

Turima galvoje konsoliduotų pajėgų – tarptautinių ir vietinių – iniciatyva suniekinti rezistentų, kovojusių už nepriklausomą Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metais ne Raudonosios armijos pusėje, atminimą ir taip netiesiogiai sušvelninti abiejų okupantų – bolševikų ir nacių – Lietuvoje įvykdytas nusikalstamas veikas. Tuo iki šiol tebėra nemaža suinteresuotųjų. Ir Rytuose, ir Vakaruose.

V. Landsbergis: „Dabar tai vadinama „naratyvais“, „pasakojimais“. Yra toks „pasakojimas“, yra kitoks... Tartum jie būtų vienodos vertės. Gali plaukioti tarp tų naratyvų, pasirinkti, kuris patinka. Ar pasidaryti savo ir jį skleisti. Tada išsiplauna linijos, skiriamoji riba tarp tiesos ir netiesos, belieka „naratyvai“. Bet tai jau ne iš mūsų civilizacijos, kurioje tiesa turėjo aukščiausią vertę.“

Kad nepasikartotų

Minimos 75-osios metinės Baisiojo birželio, kai vyko masinis lietuvių tautos persekiojimas, trėmimas į Sibirą, pagaliau sadistiškas žmonių kankinimas ir žudymas pirmosiomis prasidėjusio karo tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos dienomis. Tuo metu pratrūko ir 1941 m. Birželio sukilimas, pareikalavęs taip pat didelių aukų, nekalbant jau apie prasidėjusį metodišką žydų persekiojimą, išskyrimą, izoliavimą, pagaliau sistemingą naikinimą.

Šis istorijos tarpsnis yra toks tragiškas ir sukrečiantis, kupinas neatlyginamų ir neatitaisomų skriaudų, kad net ir praėjus trims ketvirčiams amžiaus, ramiai kalbėti apie jį vis dar sudėtinga. Emocijos, apeliacijos, pretenzijos, nepabaigiamos kaltųjų paieškos nustelbia ramų faktų dėstymą, gilesnį istorinio konteksto atskleidimą, logišką ir racionalų įvykių pagrindimą. Ir tai nepasitarnauja nei dabarties visuomenės konsolidavimui, nei deram orumui, su kuriuo tinka pagerbti žuvusias aukas ir jų atminimą.

Nepaisant sunkumų, apie tuos skaudžius įvykius kalbėti vis tiek reikia. Ne tam, kad nepaliaujamai vieni kitus kaltintume, o tam, kad geriau suprastume, kas vyko. Kad suvoktume įvykių visumą, jų priežastingumo ryšius, ir svarbiausia – susidarytume tokias sugyvenimo sąlygas, kuriomis panašus blogis daugiau negalėtų pasikartoti.

Ar skaičiai pagrįsti?

Ta intencija, manyčiau, neseniai ir Seime vyko diskusija „Klausimai ir atsakymai po 75 metų: žydų genocido vykdytojų skaičiai“. Tik tema, mano nuomone, siauroka, turint galvoje problematikos mastą ir garbią prieštaringų įvykių sukaktį. Be abejo, ji buvo padiktuota ne sukakčiai deramo pločio ir gylio, progai adekvataus pasirengimo, o kilo labiau kaip reakcija ad hoc į permanentiškai vykdomą, bet pastaruoju metu vėl suintensyvėjusį spaudimą lietuviams pasijusti atsakingais už nacistinės Vokietijos Lietuvoje įvykdytus nusikaltimus, kuriuose dalyvavo, deja, ir Lietuvos piliečių. Dera pridurti, kad jie buvo ne vien lietuvių tautybės.

Diskusijoje buvo paminėtas naujas, ligi tol negirdėtas potencialių nacizmo nusikaltimų bendradarbių iš Lietuvos skaičius – net iki 6 tūkstančių! Tai ne vien tie, kurie patys tiesiogiai dalyvavo žudynėse, bet ir tie, kurie „viską matė“, nes priklausė nusikaltimus vykdžiusiems būriams ir „su šautuvais saugojo tas vietas, kai jų bendrai masiškai naikino žydus“.

Tenka pastebėti, kad potencialių holokausto dalyvių iš Lietuvos skaičius akivaizdžiai turi tendenciją didėti. Dar vos prieš ketverius metus buvo kalbama „tik“ apie 1000 žydšaudžių. Rūta Vanagaitė jau mini 2055 žydšaudžius, tačiau pripažįsta, kad jų būta vis dėlto mažiau nei gelbėtojų. Dabar jau, kaip matyti, metami viešumon trigubai didesni skaičiai...

Už šmeižtą lenkai persekioja

Pažvelkime į visą šį reikalą šalta galva. Jeigu Lietuvoje reikėjo pasitelkti net 6 tūkstančius žydšaudžių, kad būtų sunaikinta 165 tūkst. žydų (Niurnberge minėtas skaičius), kiek tuomet turėjo būti žydšaudžių sunaikinti 6 mln. žydų visoje Europoje?

„Nepriklausomybės sąsiuvinių“ nuotr.

Prisiminkime skaičius: visose trijose Baltijos valstybėse nužudyta 228 tūkst. žydų, Baltarusijoje – 245 tūkst., Ukrainoje – 900 tūkst., Lenkijoje – 3 milijonai (!), Rumunijoje – 300 tūkst., Vengrijoje – 450 tūkst., Slovakijoje – 75 tūkst., Čekijos protektorate – 80 tūkst., Vokietijoje ir Austrijoje – 210 tūkst., Olandijoje – 105 tūkst., Prancūzijoje – 90 tūkst., Belgijoje – 40 tūkst., Italijoje – 8 tūkst., Liuksemburge – 10 004.

Pabandykite įsivaizduoti proporcingus skaičius Lenkijoje, kur žuvo 3 milijonai žydų. Pabandykite pasakyti lenkams, kad jie turėjo 110 tūkstančių žydšaudžių. Arba vengrams, kad pas juos veikė 16,5 tūkstančio žudikų. Girdėjote apie tokius skaičius? Aš – ne. Bet aš girdėjau apie Lenkijos valstybės įstatymus, kurie už lenkų tautos niekinimą ir žeminimą numato atsakomybę iki 3 metų laisvės atėmimo. Nepriklausomai nuo to, ar šmeižikas yra Lenkijos pilietis, ar užsienietis. Lenkai gina savigarbą ir tautinį orumą taip pat ir užsienyje, persekioja visus, kurie į tai kėsinasi. Todėl tokie anksčiau įvairių šalių publicistų propagandiškai vartoti posakiai, kaip „Lenkijos koncentracijos stovyklos“, jau dingo iš apyvartos.

Lietuvoje – kitaip. Čia, A. Bubnio ir D. Žygelio žodžiais tariant, „geras tonas“ vaizduoti lietuvius kaip zoologinius nacionalistus, kurie ėjo žudyti dėl padėvėtų kelnių ar poros suklypusių batų. Ir niekam nieko dėl to negresia.

Antrojo Niurnbergo nebuvo

Daug kalbame apie „grėsmes nacionaliniam saugumui“. Bet jį suprantame taip primityviai, kad pavojaus sau negalime įsivaizduoti kitaip, kaip tik ginkluoto Rusijos užpuolimo forma. Nuo to ir ginamės. Tuo metu informacinio saugumo srityje – visiškas pasidavimas. Propagandinius, politiškai motyvuotus kaltinimus Lietuvai nekritiškai kartojame, platiname savo informacinėje erdvėje, savotiškai tuo mėgaudamiesi. O patys į tą prieštaringą praeitį gilinamės nedaug, nelabai rūpinamės faktais atremti priešišką Lietuvai propagandą. Todėl užsipulti dažniausiai karpome ausimis ir tylime.

Byla yra komplikuota ta prasme, kad vienos okupacijos nusikaltimai žmoniškumui neišskiriamai susipynę su kitos okupacijos nusikaltimais. Abeji buvo žiaurūs, nežmoniški, prieštaraujantys bet kokioms tarptautinėms normoms ir nepateisinami jokiomis išlygomis. Todėl dalyvavimas juose yra vienodai sunkus nusikaltimas, nepriklausomai nuo to, kuriam totalitariniam režimui asmuo tarnavo, kuriai tautinei, socialinei ar politinei grupei priklausė.

Nacių režimas buvo įvertintas Niurnbergo proceso metu. 1946 m. rugsėjo 30 – spalio 1 dienomis Tarptautinis karinis tribunolas paskelbė nuosprendį sunkiausių karinių nusikaltimų prieš žmoniją iniciatoriams ir organizatoriams. Tokiais nusikaltimais buvo įvardyti sąmoninga žmogžudystė, kankinimai ir nežmoniškas elgesys, sąmoningai sunkūs kankinimai arba luošinimai, sveikatos žalojimas, neteisėtas savavališkas ir dideliu mastu vykdomas turto naikinimas bei pasisavinimas, jei to nereikalauja karinė būtinybė, ir daugelis kitų.

Tačiau bolševikų režimas, nors vykdė tuos pačius, o kai kuriais atvejais ir dar žiauresnius, nusikaltimus ir nužudė daugiau žmonių už nacistinį, tokiu mastu niekada nebuvo įvertintas ir pasmerktas. „Komunizmo nusikaltimai iki šiol nėra prilyginami nacių žvėriškumui tik todėl, – pastebi parlamentaras Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas, – kad iš Antrojo pasaulinio karo sovietai išėjo kaip nugalėtojai, o naciai „tysojo nugalėti ir apgailėtini.“

Kauno geto žydų policija išveža į Estiją geto moteris

Vokietijai priimti savo klystkelius, pasak E. Zingerio, buvo lengviau, nes Niurnbergo procesas prasidėjo iškart po karo. Tuo metu Rytų ir Vidurio Europoje galimybė vertinti komunizmo viešpatavimo padarinius atsirado tik po 1990 m., tačiau „net ir tuomet Rusija nesijautė ir nesijaučia esanti nugalėta“. Dialogas apie komunizmo nusikaltimus okupacijos metais nevyko ir vykti negalėjo.

„Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje siautėjo sovietinė kariuomenė, pokario metais žudydama žmones, suardydama laisvąjį ūkį, sugriaudama visą nuosavybės sistemą, – sakė E. Zingeris. – Tas procesas negalėjo įvykti tada, tuo metu vyko represijos.“

Visos aukos lygios

Ir štai dabar turime situaciją po 75 metų: nusikaltimai – vyko, žmonės – ištremti, nukankinti, iššaudyti, šeimos išskirtos, išblaškytos, giliai traumuotos. Turtas pasiglemžtas, nuniokotas arba išvis sunaikintas. Gyvenimai sugriauti. Neatitaisoma skriauda padaryta ištisoms kartoms.

Tačiau atsakingųjų nėra. Skirtingai nuo nacių nusikaltimuose dalyvavusiųjų, skelbti komunizmo represijų vykdytojų sąrašus niekas nereikalauja. Organizacijų gaudyti ir teisti komunizmo nusikaltimų vykdytojus nekuria. Spaudimo per pasaulio žiniasklaidos kanalus ir viešąją opiniją dėl komunistų totalitarinio režimo nusikaltimų, ne karo sąlygomis pražudžiusio 20 milijonų gyvybių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, neorganizuoja.

1948 m. JAV prezidentas Harry S. Trumanas rašė: „Dabar susiduriame su lygiai tokia pačia situacija, su kuria Britanija ir Prancūzija susidūrė 1939 m., turėdamos reikalų su Hitleriu. Totalitarinė valstybė nesiskiria, ar jūs vadinate ją nacistine, fašistine, komunistine arba Franco Ispanija. Oligarchija Rusijoje – Frankenšteino diktatūra, blogesnė negu bet kuri iš kitų, įskaitant Hitlerio“.

Kyla klausimas: kodėl net ir po 75 metų vis dar egzistuoja „gerieji“ ir „blogieji“ nusikaltėliai? Europos parlamento narys iš Estijos Tunne Kelamas parlamento diskusijoje apie Europos sąžinę ir totalitarizmą kalbėjo: „Manau, kad šiandien mums reikia ne tik ekonominės ir politinės Europos plėtros, bet ir Europos platesnio supratimo apie masinius nusikaltimus prieš žmoniją, įvykusius visur Europoje XX amžiuje. Mums reikia Europos istorinio suvokimo integracijos – išankstinio nusistatymo ir skirtingos istorijos nuomonių integracijos – tik taip galime siekti geresnės Europos ateities. Turime svarstyti, o ne ginčytis diktatūrų klausimu. Turime pradėti nuo aukų – aukų lygybės, nes kiekviena, bet kurio totalitarinio režimo auka, turi būti vertinama vienodai žmogaus orumo atžvilgiu. Ir ji nusipelnė teisingumo bei minėjimo, taip pat visos Europos pripažinimo ir užtikrinimo: „niekada daugiau“…

Rūpėjo metodai, ne ideologija

Išeivijos mėnraštis „Akiračiai“ prieš gerus tris dešimtmečius, kai Sovietų Sąjungos režimas jautėsi dar pakankamai tvirtai, subyrėjimas negrėsė, paskelbė straipsnį apie „saugumiečių internacionalą“ – „geruosius“ ir „bloguosius“ nusikaltėlius.

„Akiračių“ autorius (pasirašo Gediminas Viesulas, greičiausiai tai slapyvardis) pažymi, kad tam tikra dalis carinės Rusijos saugumiečių, buvusios „ochrankos“ pareigūnų, perėjo dirbti į „geležinio Felikso“ (Dzeržinskio) vadovaujamą bolševikinę Čeką. Jis cituoja Vaclovą Biržišką, po Pirmojo pasaulinio karo tam tikrą laiką dirbusį Maskvoje: „Mano svarbiausias darbas buvo aiškinimas provokatorių. /.../ Mano sudaryti veikusių Lietuvoje provokatorių ir šnipų sąrašai, kartu su tokiais pat sąrašais, sudarytais kitose Rusijos gubernijose, po eilės metų Maskvoje buvo išspausdinti. Tačiau knyga tučtuojau buvo čekos (sic) konfiskuota, nes paryškėjo, kad visi tie caristiniai provokatoriai seniai jau tarnauja tos pačios bolševikinės čekos agentais ir yra čekos branginami, kaip geri savo srities specialistai.“

Kauno geto policijos viršininkai Panemunskis ir Bukancas kabinete geto teritorijoje. 1941–1944 m. Autorius nežinomas

Nuo savęs G. Viesulas priduria, kad būta tokių nepriklausomos Lietuvos saugumiečių, kurie, Lietuvą okupavus bolševikams, stojo tarnauti jiems, paskiau perėjo pas vokiečius, pagaliau vėl pas rusus. Autorius tęsia: „Yra taip pat žinoma, kad Rytų Vokietijoje po paskutinio karo nemažai buvusių nacių bei gestapininkų sulindo į kompartiją ir komunistinį saugumą.“

G. Viesulas nurodo į Nikolajaus Tolstojaus, Vakaruose gyvenusio rusų klasiko giminaičio, knygą „Stalino slaptasis karas“ (Stalins’s Secret War), kurioje aprašoma, kaip lengvai naciai tapdavo komunistais ir komunistai – naciais. Tolstojus samprotauja, kad „šių sąjūdžių dalyviams“ rūpėjo ne specifinė ideologija, bet totalitarinė politika, totalitariniai metodai. Priemonė – ne ideologija – kaip tik ir yra esmė (the medium is the message). Autorius priduria: „Oportunizmas, gobšumas ir kriminaliniai bei sadistiniai polinkiai taip pat turėjo – ir turi – savo vaidmenį.“

Karo nusikaltėliai – žvalgybų grobis

Apie tokius dalykus medžiagos teikia tarybinio saugumiečio Broniaus Urbonavičiaus atsiminimai „Liaudies keršytojai“ (Vilnius, 1981, III laida) kur pasakojama apie komunistinių ginkluotų pogrindininkų veiklą Lietuvoje 1943–1944 metais. Nors knygoje, kaip pastebi G. Viesulas, „apstu propagandos“, tačiau ji įdomi ta prasme, kad čia vis dėlto „yla išlenda iš maišo“.

Knygos 186–188 puslapiuose Urbanavičius pasakoja apie Švenčionių „policijos vachmistrą“ Juozą Vaičiulį, ėjusį „vokiečių policijos karininko pareigas“. 1944 m. pradžioje J. Vaičiulis „pajuto sąžinės balsą“ ir „pradėjo bendradarbiauti“ su tarybiniais pogrindininkais. Dar vėliau Vaičiulis buvęs infiltruotas į kažkokią „slaptą nacionalistinę-buržuazinę organizaciją“.

Urbanavičius nenurodo, ką konkrečiai veikė Vaičiulis „dirbdamas“ vokiečiams „karininko pareigose“: dalyvavo žydų naikinime ar ne ir kokios buvo tikrosios priežastys, pažadinusios jo „sąžinės balsą“ stoti NKVD žudikų tarnybon. Autorius neatskleidžia tolesnio Vaičiulio likimo. Tačiau pamini svarbesnį dalyką: „Vaičiulis buvo tik vienas iš daugelio „suklaidintų žmonių“, kurie karui baigiantis atsisakė savo „klaidų“ ir pasidarė komunistų bendradarbiai.“

Jeigu net Amerikos žvalgyba, kuri, anot straipsnio autoriaus, taip pat nevengia ne itin šlovingų darbų, „bet vis dėlto elgiasi šiek tiek moraliau negu KGB, nesigėdijo pasinaudoti Klauso Barbjė1 paslaugomis ir jam suteikti prieglobstį, nemanome, kad KGB, visiškai nevaržoma jokių moralės jausmų, panašiomis paslaugomis nepasinaudotų“.

Toliau Viesulas rašo: „Galimas daiktas, kad Vakaruose yra lietuvių karo nusikaltėlių; nuo tokių, aišku, reikia atsiriboti, jų veiksmus smerkti. Bet kai kurie lietuviai išeiviai TSRS saugumo, be abejo, yra nepagrįstai kaltinami dėl to, kad okupantas tuo nori nuvertinti išeiviją ir jos pastangas Lietuvai padėti.“

Ir čia pat priduria: „Ir galbūt tam tikras skaičius – gal mažas, gal didelis – karo nusikaltėlių, naikinusių žydus bei kitus nekaltus žmones vokiečių okupacijos laikais, vėliau sau rado šiltą prieglobstį ne kaip išeiviai Vakaruose, bet kaip darbuotojai tam tikruose Vilniaus rūmuose, esančiuose Lenino aikštėje.“

Gaudė agentus ir trėmimų pagalbininkus

Tokią „Akiračių“ prielaidą paremia ir Mykolas Krupavičius, buvęs nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras, vokiečių okupacijos metais drauge su prezidentu Kaziu Grinium ir ministru Jonu Aleksa drąsiai pasisakęs prieš žydų persekiojimą ir dėl to nacių represuotas. Jis paliko didelį rankraštį „Lietuvių ir žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu“, kuris jau po autoriaus mirties buvo paskelbtas išeivijoje leistame žurnale „Laiškai lietuviams“ ir jo raštų tome „Visuomeniniai klausimai“.

Apžvelgęs lietuvių ir žydų santykius nacių okupacijos metu, lietuvių pastangas padėti žydams, kiek tai buvo įmanoma karo ir priespaudos sąlygomis, Krupavičius nevengia kalbėti ir apie tamsius tos istorijos puslapius. Skyriuje „Gėdos lapas“ Krupavičius šią lietuvių tautai skaudžią ir gėdingą akciją dalija į du tarpsnius: 1) atsikrešijimo bolševikams laikotarpį ir2) sąmoningą talkinimo naciams žydų naikinimo darbe laikotarpį.

Krupavičius rašo: „Pirmas laikotarpis apėmė bevaldį – interregnumo – periodą, kai rusai traukėsi, o vokiečiai dar neįsikūrė. To interregnumo metu kilo spontaniškai, niekieno neorganizuota reakcija prieš bolševizmą ir bolševikus, atsiskaitymo, keršto valanda – keršto už sunaikinimą valstybės, visų nepriklausomo gyvenimo kultūrinių, ekonominių ir t. t. laimėjimų suardymą, už tiek žmonių išžudymą ir išvežimą į Rusiją mirti. /.../ Už savo išvežtas šeimas ir suardytą laimę pasilikę laisvėje nuskriaustieji ėmėsi visai suprantamo, bet nepateisinamo keršto žygio. Pagautieji bolševikų agentai ir trėmimo pagalbininkai buvo žudomi. Jų tarpe buvo ir kiek žydų bolševikų.“

Tarp žudikų – ir enkavedistai

„Šiuo anarchijos metu buvo žudomi tik bolševikai. Tarp nužudytųjų buvo ir žydų. Statistikos niekas nevedė. Sunku tad pasakyti, kiek jų šiame laikotarpy žuvo. Aišku tik, kad jie buvo žudomi ne kaip žydai, bet kaip bolševikai, kaip Lietuvos Respublikos duobkasiai lietuvių naikintojai bei žudytojai, o antra, kad šiuo laikotarpiu lietuvių buvo išžudyta daugiau negu žydų. Maišė ir asmeniškumai, atsiskaitymai ir tolimesnė praeitis. Į tą akciją įsibrovė ir tautos padugnės, kaip paprastai tokiais momentais atsitinka. Nukentėjo nemaža ir nekaltų žmonių.“

Tačiau antruoju laikotarpiu, pasak Krupavičiaus, „jau veikė tik tautos atmatos; tai buvo tikri nacių talkininkai – vieni dėl pelno, kiti nacių palankumui nusipelnyti ar tuo išlyginti savo priešnaciškiems atliktiems darbams. Įdomu, kad tokių žydų žudikų priešakin labai dažnai stodavo buvę enkavedistai ar šiaip bolševikai. Kaip pavyzdį čia priminsiu Požėlą, Šiaulių advokatą, kuris prie bolševikų buvo aršus enkavedistas, daug įdavęs ir sunaikinęs lietuvių, o prie vokiečių tapo gestapininku, uoliu žydų naikinimo organizatorium ir jų turto plėšiku. Viekšniuose ypač pasižymėjo žydų naikinimu aršūs bolševikai: K. G., J. R., P. ir kiti. Jie dažniausiai savo kruviną darbą dirbo ne savarankiškai, bet vokiečių vadovaujami ir nurodomi.“

Naudojo „savo tikslui“

Kaip veikė vienų nusikaltėlių įtraukimo į kitus, dar didesnius nusikaltimus, mechanizmas, pasakoja dr. Adolfas Damušis (1908–2003), tų metų įvykių liudininkas, vienas iš 1941 m. Birželio sukilimui vadovavusių asmenų, Lietuvos laikinosios vyriausybės pramonės ministras.

1989 m. balandžio mėnesį, pakviestas dalyvauti mokslinėje konferencijoje „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“, A. Damušis pirmąsyk pokario metais lankėsi Lietuvoje. Tuo metu parengiau su juo didelį interviu. Paklaustas, kiek lietuviai buvo įpainioti į žydų naikinimo bylą, Damušis kalbėjo: „Pernai buvau nuvykęs į Vokietiją, Liudvigsburgą, pastudijuoti gestapo archyvų. Paėmiau „Stahlecker report“. Franzas Stahleckeris buvo vyriausias generolas, kuris naikino žydus Ostlande, Rytuose. Čia įėjo ir Lietuva. Peržiūrėjau Jägerio raportą. Karlo Jägerio raporte surašytos vietovės – kiek, kur žydų nužudyta. Jägeris labai aiškiai aprašo. Jo padėjėjas Hamannas turėjo porą 8–10 vyrų ekipų iš SD (Sicherheitdienst – Vokietijos žvalgybos organizacija, atskaitinga vidaus reikalų ministrui H. Himleriui ir gestapo pareigūnams – V. V.) arba SS (Schutzstaffel – apsaugos rinktinė – V. V.). Prityrusių, patikimų. Ir jie naikino. Kartais atvykdavo į porą miestelių per dieną. Panaudodavo vietos policiją. Kai kurie policininkai nesusiorientavo – ėjo sargybą. Negerai. Mes, būdami jau pogrindyje, draudėm tai daryti, raginome nedalyvauti. Parapijose kunigai stačiai ekskomunikuodavo, kurie bandė prisidėti. Nebuvo daug lietuvių įvelta.

Bet ką vokiečiai darė? Ėmė kriminalinius kalinius iš kalėjimo. Šito elemento turbūt buvo įpainiota. Bet mes negalime nustatyti jų pavardžių. Nebuvo lietuvių, kurie būtų toms naikinimo ekipoms vadovavę. 

Brežnevo laikais išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“. Ar jums teko ją matyti?

Mačiau.

Toje knygoje tvirtinama, kad su žydų naikinimu vienaip ar kitaip yra susiję, regis, apie 8 tūkst. Lietuvos gyventojų. Kiek šis skaičius gali būti patikimas?

Neįmanoma! Kaip gali būti 8 tūkstančiai, jeigu vokiečiai (R. Heidrichas, H. Himlerio padėjėjas) buvo suorganizavę gestapo Einsatzkommandų tik iš 3 tūkstančių asmenų!? Tie, kurie naikino, buvo suorganizuoti mažomis ekipomis, po 8–10 asmenų. Jie buvo skirti specialiai naikinimui. Kiti buvo vokiečių pagalbiniai. Iš mūsų į pagalbinius buvo įpynę tik vieną savisaugos dalinį. Kiti griežtai atsisakė dalyvauti. Norėjo daugiau lietuvių įpinti.

Teigiama, kad viena grupė Kaune, Vilijampolėje, sunaikino 15 šimtų žydų, kai vokiečiai pirmą dieną įžengė į miestą. Bet to niekas tada nežinojo. Aš manau, kad tai yra provokacija. Dabar mes vykdome apklausinėjimą ir duomenis paskelbsime.

Kur tą apklausinėjimą vykdote, Amerikoje? 

Amerikoje. 

Mes turime įstaigą – tyrimo centrą. Kas apklausinėjami?

Žmonės, kurie tuo metu buvo Vilijampolėje. Mes parengsime dokumentą. O dabar – iškelia kaltinimus. Mes nepajėgiame atsispirti propagandai. Tai yra mūsų bėda.

Kriminalinių asmenų įpainiota buvo. Keli išėjo praradę savo šeimas, darė iš keršto. Ne vienas po to nusišovė. Tragiškas sukrėtimas. /..../

Ką mes padarysime kriminalistui? Kai įvyko sukilimas, visi išėjo iš kalėjimo – tiek politiniai kaliniai, tiek kriminaliniai. Išlaužė duris arba sargai atrakino. Kriminalistai po to greitai vėl įkliūdavo (kriminalinė policija buvo lietuvių). Gestapo atstovas tuojau juos pasiimdavo. Tai kuriam tikslui jis tokį žmogų pasiimdavo? Jis juk jo nenaikino!.. Naudojo savo tikslui.“

Susirišo į pundą

Kaip naciai tokius žmones „pasiimdavo“, rodo archyviniai dokumentai.

1941 m. rugpjūčio mėn. 12 d. į Dūkšto nuovados raštinę atvyko Irša Levinas, Moršo sūnus, 46 metų amžiaus žydas, gyvenantis buvusiame Astravo dvare įrengtoje Astravo žydų stovykloje. Tos nuovados policijos vachmistrui Stasiui Eitminavičiui I. Levinas pranešė, kad rugpjūčio 11 d. apie 20 val. 30 min. jam „su savo šeima ir kitais žydais būnant lauke prie namo“, kuriame jie gyveno, dviračiu privažiavo Urbanavičius ir visiems „liepė eiti į trobą, kur pats, laikydamas vienoje rankoje pistoletą, o kitoje – elektros lemputę, mums, visiems žydams, kurių troboje buvo 4 šeimos, liepė parodyti visus mūsų turimus daiktus, nes esąs jam duotas įsakymas iš Dūkšto partizanų vado – paimti iš žydų baltinius, kostiumus ir pinigus, kas jų turi daugiau kaip 200 rubl.“

Levinas nurodo, kad žydai sunešė prie Urbanavičiaus turimus savo daiktus, kuriuos „jis liepė perdėstyti ir, kur jam reikalingi, tuos daiktus dėjosi atskirai“. Iš Levino plėšikas paėmė keturis metrus rudos medžiagos „raudonom kletkutėm, vertės 50 rubl.; lovai apkloti vilnonę kapą žalsvos spalvos su žaliais vingiuotais ruožais, vertės 35 rubl.; vyriškus viršutinius marškinius-rubaškę, pilkos ruožuotos medžiagos, vertės 40 rubl. ir vyriškus multino marškinius, rudos spalvos, vertės 30 rubl. Viso daiktų sumoje 155 rubl.“

Visus tuos daiktus Urbanavičius „paėmė surišęs į pundą, prisirišo prie dviraščio ir nuvažiavo“. Iš kitų žydų, buvusių troboje, pasak Levino, Urbanavičius nieko nepaėmė.

Netrukus Levinas išgirdo prie kitos žydų gyvenamos trobos didelį triukšmą ir žmonių šauksmus. „Nuėjęs pažiūrėti, sužinojau, kad tas pats Urbanavičius panašiai norėjo padaryti ir ten, bet ten jam nedavė imti kitų daiktų ir jį patį norėjo sulaikyti. Bet jis, palikęs dviratį, tik su mano daiktais pabėgo.“

Levinas priduria, kad iš matymo Urbanavičių pažįsta, nes dažnai matydavęs jį Dūkšto miestelyje. Jis girdėjęs, kad tas pats Urbanavičius liepos mėn. 26 d. „atėmė panašiu būdu daug turto iš žydų, gyvenančių gretimoje gryčioje su manimi, Astrave, bet pats nemačiau“. Nurodo, kad „vakar sulaikytąjį iš Urbanavičiaus dviratį šiandieną atvarėme į Dūkšto partizanų štabą.“ Pareiškėjas kreipiasi į policiją ir prašo „neteisėtu būdu paimtus iš manęs daiktus grąžinti man“.

Spruko palikęs dviratį

Kaip veikia kriminalinė policija? Policija reaguoja žaibiškai. Dar tą pačią dieną prasideda liudininkų kvota. Apklausiamas Dovydas Biras, Berelio s. (41), Mauša Lurjė, Notelio s. (51), Leiba Gravičius, Giršo s. (36). Jie patvirtina du apiplėšimo atvejus ir nurodo, kad Urbanavičius liepos 26 d. veikė ne vienas, o su dviem bendrais. Iš Biro plėšikai pagrobė auksinį moterišką laikrodį, sidabrinį portsigarą, vyrišką kostiumą, ritę siūlų (daiktų vertė – 552 rubl.). Iš Abelio Blošteino, Biro uošvio, – kostiumą. Iš kitų žydų atėmė tris vyriškus kostiumus, vieną švarką, aštuonis kišeninius laikrodžius, du odinius portfelius, du moteriškus lietsargius, porą batų, lagaminą, keletą baltinių ir marškinių. Taip pat iš žydų surinko 1 740 rublių grynais. Iš Lurjė šeimos plėšikai pagrobė turto už 3 070 rubl., įskaitant 1 690 rubl. grynais. Urbanavičius tvirtino, kad „daiktus ima Dūkšto partizano štabo parėdymu“. „Paėmę tuos daiktus, dviračiais nuvažiavo link Disnų ežero“.

Jau kitą dieną Dūkšto policijos vachmistras Petras Rūkštelė drauge su kviestiniu Antanu Kanišausku ir partizanu Kaziu Lobucku atvyksta į Urbanavičiaus namus. Kadangi įtariamojo namie nerado, vachmistras Rūkštelė tėvui Jurgiui Urbanavičiui pareiškia apie įtarimus jo sūnui Albinui ir pareikalauja „gera valia išduoti sūnaus pagrobtus ir pristatytus į namus įvairius daiktus, rūbus ir kita, ir pinigus“. Urbanavičius Jurgis, kaip nurodoma kratos protokole, „gera valia išduoti paminėtus daiktus atsisakė“, todėl vachmistras pradėjęs kratą. Kratos metu rasti 22 įvairūs daiktai, tačiau pinigų nerasta.

Jau kitą dieną, t. y. rugpjūčio 13-ąją, įvyksta daiktų prie liudininkų „apipažinimo“ aktas. Nukentėjusieji savo daiktus atpažįsta ir patvirtina, kad tai tikrai jų nuosavybė. Rugpjūčio 14 d. vykdoma įtariamojo kvota. Urbanavičius policijos vachmistrui dėsto: „Rugpjūčio 11 d. vakare, apie 20 val., aš važiavau pro žydų rezervatą, turėdamas tikslą nuvažiuoti pas Taškūną, vardo nežinau, gyv. Astrave, paežerėje. Norėjau iš jo sužinoti, ar yra ir ar galima Utenoje nusipirkti tabako ir degtinės, nes aš norėčiau nuvažiuoti Utenon. Tuo laiku man važiuojant pro žydų rezervatą, vienoje gryčioje girdėjau žydus rėkiant. Pravažiuojant pro antrą gryčią, iš ten išbėgo žydai ir žydelkos. Aš, nesuprasdamas kame reikalas, sulėtinau važiavimą, tuo laiku žydai nutvėrė mane už dviračio, o kiti pradėjo kibti į mane. Aš jų klausiau, ko jie nori, bet jie nieko man lietuviškai nesakė, tik tarp savęs žydiškai gargaliavo. Matydamas, kad jie ką tai bloga man nori daryti, aš palikau dviratį ir pabėgau, nes pabijojau tarp gaujos žydų vienas be ginklo [likti].“

Įkirto penkiolika rykščių

Tirdamas šį nusikaltimą, vachmistras Rukštelė kreipėsi į Dūkšto partizanų štabą, norėdamas gauti Urbanavičiaus, kaip partizano, atestaciją, kadangi pastarasis žydams skelbėsi veikiąs „Dūkšto partizanų štabo“ vardu. Paaiškėjo, kad Urbanavičius rugpjūčio

1 d. buvo įvykdęs dar vieną nusikaltimą – pavogęs veltinius iš vokiečių kareivių. Dūkšto partizanų būrio vado viršilos Petro Aiduko iškvostas4, nusikaltimas nustatytas, iš partizanų Urbanavičius pašalintas. Atestacijoje Aidukas rašė, kad pareigas Urbanavičius ėjo „tik patenkinamai, nesistengė jas atlikti gerai. Vagystėje veltinių akiplėšiškai vokiečiams, taip pat ir man, melavo, gan sumaniai, kaip turėdamas praktikos nesąžininkyme.“

Rugpjūčio 15 d. Vincas Juodvalkis, Dūkšto policijos laikinasis nuovados viršininkas, išnagrinėjęs žydų apiplėšimo bylą, kurioje „š. m. rugpjūčio 14 d. Salako policijos pristatytas sulaikytas Urbanavičius Albinas kvočiamas kaltu neprisipažino ir apiplėšimo dalyvių neišdavė“, taip pat rugpjūčio 1 d. „būdamas partizanu iš vokiečių muitininkų buvo pavogęs veltinius, už ką yra pašalintas iš partizanų“, nutarė „Urbanavičių Albiną, s. Jurgio, sulaikyti, drauge su kvota pristatyti Zarasų apskrities policijos vadui ir apie tai paskelbti sulaikytajam“.

Ir štai čia nutinka įdomiausias dalykas. Pristačius įtariamąjį į Zarasų policijos areštinę tolesniam tyrimui ir Urbanavičiaus nusikaltimo bendrininkų išaiškinimui, bylos „herojus“ staiga atsiduria ginkluotos vokiečių komandos „globoje“.

Ant Dūkšto policijos raporto7, kuriuo Urbanavičius su palyda buvo pristatytas į Zarasus, ranka surašytas trumpas protokolas. Jo turinys toks: „Šiandieną atvyko vokiečių kariuomenės ar tai SS organizacijos karininkas, dar su septyniais vyrais. Jų pavardės nežinomos, vienas iš jų esąs vyr. lt. Hamann. Sudarė kalėjimo kieme teismą ir, kartu su kitais kaliniais, šį Urbanavičių nuteisė „penkiolika rykščių“. Čia pat, Zarasų arešto namo kieme, ir bausmę vienas iš kariškių įvykdė ir įsakė tą pačią dieną 12 val. iš arešto paleisti. Suimtas Urbanavičius iš arešto namų paleistas. Zarasų apskrities policijos vadas (parašas neįskaitomas)“.

Visa nusikaltimų tyrimo medžiaga policijos vado apibendrinta vienu žodžiu: „Bylon“. Ir – data: 1941 08 26.

Pasipriešinti negalėjo

Tiems, kuriems „vyr. lt. Hamann“ pavardė nieko nesako, priminsiu, kad Joachimas Hamanas (1913–1945) buvo, galimas daiktas, pats kruviniausias Lietuvoje žudikas, Hamano skrajojančio būrio vadas, štandartenfiurerio (pulkininko) Karlo Jėgerio padėjėjas. A operatyvinės grupės vadas generolas Franzas W. Stahleckeris jam buvo pavedęs suburti mechanizuotą puolamąjį būrį su užduotimi išžudyti Lietuvos žydus. Jo būrys vykdė šią užduotį nuo 1941 m. liepos 7 d. iki spalio 2 d. tiek Lietuvos provincijoje, tiek Kaune ir Vilniuje.

Klausimas: ką darė Hamanas su Urbanavičium, įkirtęs jam penkiolika rykščių ir pasiėmęs iš Zarasų areštinės?

Atsakymą – spėčiau – duoda Adolfas Damušis: naudojo „savo tikslui“... Koks šios istorijos moralas?

Kaip rodo faktai, lietuvių kriminalinė policija veikė profesionaliai ir efektyviai: per keturias dienas išaiškino nusikaltimą, surado pagrobtus daiktus ir grąžino juos savininkams. Pagrindinį nusikaltimo vykdytoją sulaikė ir perdavė aukštesnei policijos grandžiai, kad bylą baigtų tirti ir perduotų teismui. Policija veikė vadovaudamasi Lietuvos baudžiamuoju kodeksu, nediskriminuodama piliečių, o traktuodama juos lygiai, nepaisydama jų tautybės ir to, kad nacių įstatymai žydus traktavo skirtingai.

Dūkšto partizanų štabo vadovybė taip pat elgėsi principingai, pašalinusi Urbanavičių iš partizanų gretų už kur kas menkesnį nusikaltimą – veltinių vagystę. Vadinasi, savivalė, vagiliavimas ir plėšikavimas toleruojami nebuvo.

Faktas, jog apgrobti žydai kreipėsi į policiją, rodo, kad jie pasitikėjo Lietuvos policija, savo padėties nelaikė beviltiška, ieškojo teisingumo ir jį čia rado. Tačiau visi – tiek lietuvių policija, tiek partizanai, tiek žydai – negalėjo pasipriešinti ginkluotiems įsibrovėliams.

XX amžiaus nelaimė

Kai klausausi falcetu reiškiamų reikalavimų istorikams ne kuo giliau ir nuodugniau išnagrinėti prieštaringą, kruviną, skausmo ir kančių kupiną istorijos tarpsnį, bet kuo greičiau paskelbti žydšaudžių ar kokių kitų nusikaltėlių sąrašus, norom nenorom prisimenu Lenino „mokslą“. Įvykdęs valstybės perversmą ir užgrobęs valdžią, jis nedelsdamas išleido atsišaukimą, kviesdamas liaudį „imti valdžią į savo rankas“: „Suimkite ir atiduokite liaudies teismui kiekvieną, drįstantį kenkti.“

Dera priminti, kad viena iš Lenino įkurtos Čeka susidorojimo su jai netinkamais žmonėmis priemonių buvo sovietų valdžios priešų sąrašų skelbimas viešumai. Tamsiai, beraštei, iš caro jungo išsinėrusiai ir nuo žandarų globos ką tik atitrūkusiai liaudžiai tai buvo entuziazmą žadinantis jaukas, už kurio ji lengvai kibo. Teroro, anarchijos, betvarkės ir chaoso skatinimas bolševikų vadams buvo realiausios priemonės valdžiai išlaikyti. Todėl per visą bolševikų valdymo epochą tęsėsi smurtas, vyko žudymai, buvo skatinama neapykanta „liaudies priešams“. Ir visa tai jie vadino „klasių kova“.

Keliu sau klausimą: ar tos „klasių kovos“ elementų nesama raginimuose skubiai skelbti įvairius sąrašus ir taip susidoroti su tikrais ar tariamais ir jau tik istorijoje likusiais „klasiniais priešais“? Į kuriuos sąrašus – nacių ar bolševikų – galėtų būti įrašytas, tarkime,

Švenčionių policijos vachmistras, „vokiečių karininkas“ ir „tarybinis operatyvinis darbuotojas“ Juozas Vaičiulis? Arba trėmimų vykdytojas ir NKVD baudėjas, vėliau – Pakruojo žydų žudikas ir Šiaulių gebitskomisaro Hanso Geweckes patarėjas, advokatas Požėla? Kad ir bendrapavardžiai – „liaudies keršytojas“ Bronius Urbanavičiaus ir J. Hamano „trofėjus“ Albinas Urbanavičius? Reiktų tirti, ar jie tik vienam „ponui“ tarnavo?

Laikinosios vyriausybės kolektyvas, pasirašęs rugpjūčio 5 dienos protestą dėl Laikinosios vyriausybės nušalinimo

Aišku viena: nepriklausomai nuo to, kuriuo tarpsniu ir kuriame totalitarinių režimų sparne bet kuris iš jų veikė, minėti tokius žmones prasmė yra tik tada, jei tai pasitarnauja supratimui, kad „nacių ir komunistų totalitariniai režimai, kurių kiekvienas teisiamas už savo baisius darbus, – pažymima Prahos deklaracijoje dėl Europos sąžinės ir komunizmo, – yra destruktyvūs savo sistemingai taikomo teroro formų politikomis, kurios, pradėdamos agresyvius karus ir kaip neatskiriamą savo ideologijų dalį naikindamos ir tremdamos ištisas tautas ir gyventojų grupes, slopina visas pilietines ir žmogaus laisves; ir jie iš esmės turi būti laikomi pagrindine XX amžių ištikusia nelaime“.

Šis Vidmanto Valiušaičio komentaras buvo skelbtas 16-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...