captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. A. Kubilius sugrįžta. Bijokite

Visi žino, kad „kaltas – Kubilius“, bet dar ne visi suvokia, kad jis sugrįžta. Žinokite ir drebėkite: tai greičiausiai įvyks.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Baisu? Nieko tokio, kaip sako vienas LRT klasikas. Bus dar baisiau. Nes sklinda kalbos, kad per naują naktinę reformą konservatoriai ir „valstiečiai“ ne tik uždraus dirbtinį apvaisinimą, bet ir natūraliam apvaisinimui iškels sąlygas – leis juo užsiimti tik nuo 21 metų, susituokus, pasimeldus ir skambant „Duokim garo“ polkutei.

Naujausia „Lietuvos ryto“ užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa liudija, kad „valstiečių“ (LVŽS) reitingų augimas sustojo, socialdemokratų (LSDP) ir jų lyderio Algirdo Butkevičiaus vertinimai krito iki žemiausio lygio per 2012–2016 m. kadenciją, o liberalų reitingai, dramatiškai smukę po Eligijaus Masiulio istorijos, ėmė augti.

Kaip kažkada sakė Karlas Jaspersas, šiame egzistencijos verpete dažnai tampa nebeaišku, kas, po galais, čia vyksta. Tad mėginkime pasiaiškinti.

Apklausa buvo atlikta kaip tik tomis dienomis, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė svarstė vetuoti (07 01–07 03) ir buvo tik ką vetavusi (07 04–07 10) Seimo priimtą naująjį Darbo kodeksą. Vadinasi, tai buvo pagrindinė politinė aktualija, galėjusi lemti apklausiamųjų nuotaikas.

Šiomis aplinkybėmis net dviem procentais sumažėjęs socialdemokratų populiarumas ir pablogėję premjero A. Butkevičiaus rezultatai yra nesunkiai paaiškinami.

Socialdemokratų užsidegimas žūtbūt prastumti prieštaringai vertinamą naująjį Darbo kodeksą likus vos keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų ir net mėginti įveikti socialiai jautriai nuskambėjusį prezidentės veto yra šimtaprocentinė viešųjų ryšių klaida.

A. Butkevičius ir jo vadovaujama partija daugiau kaip trejus metus su dideliu atotrūkiu pirmavo reitingų lentelėse ir nepiršo jokių prieštaringai vertinamų vizijų, rodė, kad tariasi su visuomene ir ekspertais, atsižvelgė į referendumo rezultatus.

Kai kas iš to šaipėsi, kaip antai dėl vyriausybės sukurtų darbo grupių, tačiau reitingai liudijo, kad žmonėms patiko toks apdairus, „minkštas“, vangokas, šv. tiesų nebrukantis A. Butkevičiaus stilius. Tai buvo ir jo, ir partijos politinės komunikacijos privalumas.

Ir staiga – prieš pat rinkimus – visa tai apsivertė aukštyn kojomis. LSDP stojo į žūtbūtinį mūšį – ir net ne už kokią nors savo ideologinę viziją, o už ideologiškai svetimomis nuostatomis grindžiamą dokumentą.

O kad jau ir taip nustebusiems rinkėjams maža nepasirodytų, A. Butkevičius susitiko su itin nepopuliariu ekspremjeru Andriumi Kubiliumi ir aptarė, kaip galėtų drauge įveikti prezidentės veto.

Net jei naujasis Darbo kodeksas išties turi pliusų, dėl tokios neįtikėtinos politinės komunikacijos neapleidžia klausimas: kodėl?!

Yra šiokių tokių panašumų tarp A. Butkevičiaus kovos už Darbo kodeksą ir ankstesnio LSDP pirmininko ekspremjero Gedimino Kirkilo kovos už LEO LT. Dabar mastai, žinoma, visai kitokie, gerokai menkesni, bet rodomas politinis entuziazmas ir D. Grybauskaitės reakcija – labai panašūs.

Skirtumas tik tas, kad G. Kirkilas visąlaik veikė kaip vizionierius, o A. Butkevičius populiarumą sau ir partijai pelnė konservatyviu veikimo stiliumi – nevarydamas visuomenės ir valstybės varu į dar vieną šviesią ateitį. Ūmai premjero politinė stilistika pakito ir supanašėjo šiuo atžvilgiu su G. Kirkilo ir A. Kubiliaus. Naujausiuose „Vilmorus“ reitinguose greičiausiai tai ir atsispindi.

Prieš gerą pusmetį atrodė, kad po rinkimų gali išlikti ta pati ar panaši į ją valdančioji koaliciją su LSDP branduoliu. Dabar jau didesnė tikimybė, kad būsimos koalicijos branduoliu taps LŽVS ir TS-LKD. Šios partijos jau derina vienmandates apygardas, Ramūnas Karbauskis pasitraukė iš ten, kur kandidatuoja Rasa Juknevičienė, o užkulisiuose „valstiečių“ ir konservatorių tandemas svarstomas beveik kaip įvykęs faktas.

Ir konservatoriai, ir „valstiečiai“ reitingų lentelėje lipa ant kulnų socialdemokratams, o jų mandatų būsimame Seime, kartu sudėjus, turėtų būti gal net gerokai daugiau nei LSDP. Valentino Mazuronio DP jau kurį laiką dreifuoja į dešinę, o po rinkimų šis dreifas gali tapti artikuliuotu žingsniu.

Maža to, panašu, kad atsigauna E. Masiulio istorijos toli į apačią nublokštas Liberalų sąjūdis (LS), po skandalo ir nuosmukio greičiausiai tapsiantis konservatorių ir „valstiečių“, o ne LSDP sąjungininku (taisytis reputaciją geriau su „atsinaujinimo“ koalicija).

Byla, kurioje figūruoja E. Masiulis, gali bent iš dalies subliūkšti, o buvęs liberalų lyderis – nebeatrodyti labai kaltas. Jei taip nutiktų, tai dar nemaža dalis nusivylusių liberalų rinkėjų gali atleisti savo išrinktiesiems ir už juos balsuoti.

TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis palaiko gan liberalų ir jaunatvišką savo partijos įvaizdį, šitaip siūlydamas alternatyvą sutrikusiam nuo pavasario LS rinkėjui, ypač jaunam. „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys tvirtina, kad „veikiausiai jaunimas, palaikęs Liberalų sąjūdį, pasirinko Tėvynės sąjungą.“

Liberalus gegužę pakirtęs skandalas buvo tikra likimo dovana G. Landsbergiui, nes iki tol jo pasirinktas liberalus TS-LKD įvaizdis visiškai nepasiteisino ir grėsė jo partijai dideliais nemalonumais.

Nors liberalus jaunimas pamažu vėl gali atsigręžti į LS, centro dešinės koalicija – o kartu su ja ir #TasJausmas, kad dėl visko #KaltasKubilius – atsidūrė daug arčiau išsipildymo, nei buvo prieš porą mėnesių.

Ne tik todėl, kad ant liberalų mestas šešėlis tampa vis panašesnis į visus ankstesnius – ilgainiui susitraukiančius iki špygos dydžio – šešėlius. Ir ne tik todėl, kad tokią koaliciją palaikys prezidentė D. Grybauskaitė.

Reikia pripažinti G. Landsbergio, kaip partijos pirmininko, gebėjimą derinti liberalaus ir konservatyvaus TS–LKD flangų interesus ir atsivesti į partiją naujų įdomių veidų (Ingrida Šimonytė, Radvilė Morkūnaitė Mikulėnienė, Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis, Monika Navickienė, Gintarė Skaistė).

Apskritai iš visų rimtų politinių partijų konservatoriai pastarąjį dešimtmetį demonstruoja bene geriausius rezultatus, atnaujindami savo viršūnę šviežiais veidais (ir vėl #TasJausmas, kad #KaltasKubilius).

Vis dėlto pagrindinė rudenį laukiančių permainų – jei jos tikrai įvyks – priežastis bus „valstiečiai“. Būtent jų galima sėkmė lems, kad į valdžią grįš konservatoriai ir liberalai, panašiai kaip 2008-aisias lėmė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija (TPP).

Būtent jie yra ateinančių rinkimų „gelbėtojai“ ir protesto balsų traukos centras. Ir būtent LVŽS fenomenas šįmet verčia mąstyti apie tai, kodėl šitokie ideologiniai nesusipratimai – DP, TT, TPP, LVŽS – susižeria šimtus tūkstančių balsų, kurie normaliai turėtų atitekti aiškesnėms politinėms pasaulėžiūroms įsipareigojusioms partijoms.

Bėda ta, kad vadinamosios tradicinės partijos nerodo esančios ryškios alternatyvos viena kitai. 1993–1996 m. konservatoriai aršiai puolė LDDP.

1996–2000 m. LDDP su LSDP aršiai puolė konservatorius. Jų tarpusavio kritika buvo ne apie žmonų ir žentų verslus, o rinkėjų gyvenimus liečiančiais valstybės raidos, gerovės ir teisingumo klausimais. Dabar to beveik nebėra. Iki rinkimų likus vos keliems mėnesiams, tikra kova tarp tradicinių partijų dėl paprastam žmogui aktualių ir suprantamų politikos alternatyvų apskritai nevyksta. Nevyko nei 2012-aisiais, nei 2008-aisias, nei 2004-aisias.

Tradicinių partijų atstovai tai vadina „pozityvia rinkimų kampanija“. Bet per tą savo pozityvą jie kartais taip supanašėja, kad rinktis tarp jų tampa kone tas pat, kas alkanam žmogui rinktis pietums saldainį pagal spalvą. Užtat suklesti protesto balsų traukos centrai, skelbiantys, kad visi jie vienodi – konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai.

Ir iš tiesų neretai jie ne tik atrodo, bet ir būna vienodai saldūs – ypač jaunoji karta, kurios atstovai tampa tokie panašūs savo požiūriais, stiliumi ir manieromis, kad daugelį jaunų socialdemokratų, liberalų ir konservatorių galima drąsiai keisti vienus kitais ir nė nepastebėti didesnių pokyčių.

Prie didėjančių pasaulėžiūros, „prekinės išvaizdos“ ir politinės komunikacijos panašumų prisideda ir mažai kuo besiskiriantys valdymo rezultatai. 2007–2008 metais socialdemokratai drauge su konservatoriais labai ryžtingai statė atominę elektrinę, bet... nė nepradėjo statyti. Tada konservatoriai nusprendė, kad viską reikėjo daryti visai kitaip, ir 2008–2012 m. statė atominę elektrinę be socialdemokratų. Bet irgi nė nepradėjo statyti.

Tada socialdemokratai, atsižvelgdami į referendumo rezultatus, nutarė ryžtingai ir atsakingai laikytis tvirtos pozicijos, kad atominės elektrinės arba reikia, arba nereikia. Kad ir ką tai galėtų reikšti, 2012–2016 m. vėl viskas liko kaip buvę.

Ir ką dabar daryti žmonėms, kurie nori balsuoti už tuos, kurie arba tikrai nestatys atominės elektrinės, arba tikrai pradės ją statyti? Kuo tikėti? Ką rinktis?

Taip ir atsiranda paskata balsuoti tai už „darbiečius“, tai už prisikėlusiuosius, tai už „valstiečius“: o gal šitie ką nors iš tiesų pakeis, labiau stengsis, mažiau blaškysis?

Šiemet juokingiausia bus tai, kad daug kairiųjų rinkėjų, nusivylusių socialdemokratais ir jų koalicijos partneriais, balsuos už LVŽS, o ši, savo ruožtu, atves į valdžią Tėvynės Sąjungą, kurios tie rinkėjai, švelniai tariant, visai nenori. Pamatę premjero poste G. Landsbergį vietoje Bronio Ropės arba S. Skvernelio, jie pyks, laužys Pirmąjį Karbauskio įsakymą (negerk) ir, sukandę dantis, įtempę smegenis, galvos: dėl visko #KaltasKubilius.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...