captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Bogdanas. Gimtadienio stalai

Gimtadieniai jaunystėje yra gera proga pasilinksminti su draugais. Dalyvaudavau kaip svečias, nes esu gimęs liepos pradžioje, kai visi būdavo išsivažinėję. Ir mane patį amžiaus kaita dažniausiai ištikdavo ne namuose. Būdavo tortas, bet tokio baliaus, kaip mačiau pas kitus, neteko. Todėl ir dovanų gaudavau mažiau, ir nepatirdavau ypatingo statuso dienos svarbiausių draugų būryje. Matyt, vien dėl to pradinėse klasėse pavydėjau gimusiems per mokslo metus.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Kadangi ši aplinkybė buvo nepakeičiama, teko su ja susitaikyti. Kai virš lūpos ėmė kaltis pirmas pūkelis, išsispaudęs paaugliškus spuogus ir patepęs tas vietas smirdžiu sovietiniu losjonu, nesielvartaudamas šokau roką kitų gimtadieniuose. Tikėjau, kad rūpiu tiems man artimiems vaikinams ir merginoms lygiai taip pat, kaip jie rūpi man. Neklydau: ir dabar, prabėgus 50 metų po mūsų pažinties, mes teberūpime vieni kitiems, nors negeriame arbatėlės drauge kiekvieną šeštadienį.

Suaugus atsiranda poreikis parodyti savo aplinkai pasiektą gerovės lygį, kuris atskleidžiamas gebėjimu surengti didelę puotą. Vieni ją kelia artimiesiems, širdžiai brangiems asmenims, kiti kviečiasi reikalingus žmones ar tokius, kurie bent kiek plačiau žinomi ir greta kepto paršelio dar labiau stiprina įspūdį apie solenizanto svorį visuomenėje.

Kartą ir aš surengiau tokį šventimą. Laimei, jo perdėtą rimtumą praskiedė atsipūtusių draugų menininkų pulkelis, kurie atėjo jau apšilę ir labai neformalūs. Daugiau tokių balių nekėliau. Užteko patirti kartą. Kam patinka formalumai – labai rekomenduoju, o kas ieškosite draugystės, supratimo, pasitikėjimo – pasiklysite tarp dovanų, gėrimų ir maisto.

Per šventes ryškiausiai pamatome, kur esame atsidūrę tuo gyvenimo momentu. Todėl tokiomis dienomis padaugėja savižudybių, todėl stengiamasi užsimiršti pašėlusiu šventimu. Arba ištraukiami seni prisiminimai, padūsaujama dėl klaidų. Drąsesnieji svarsto pribrendusius pokyčius, duoda pažadus sau ir aplinkiniams.

Mano ratas apsisuka, ir grįžtu, kur pradėjęs. Kadaise, vos siekdamas stalviršį savo smakru, švęsdavau gimtadienį su tėvais, teta, močiute. Dabar, kai jau reikia akinių, kad pamatyčiau klastingą žuvies kaulą kąsnyje, vėl grįžau prie šiandien artimiausių žmonių ratelio. Ne svečių skaičius svarbu, o santykis su tuo, kas kelia taurę su tavimi.

Kai prieš keliolika metų merginau savo žmoną, sykį ji mane labai nustebino, pasikviesdama į restoraną. Mat dažniausiai elgėmės pagal senovišką madą, kad kviečia ir vaišina vyras, o moteris renkasi. Jau susėdus už stalo sužinojau, kad mudu švęsime jos gimimo dieną. Aš buvau svečias, pagrindinis ir vienintelis, o ji buvo vaišinga šeimininkė, pasirinkusi, ką nori matyti, o ne kam reikia pasirodyti.

Tokie ir panašūs įvykiai atneša supratimą, jog ne žmonių gausa kuria bendrumo jausmą. Atvirkščiai: vienybė su pasauliu atsiranda, kada bent viename žmoguje pamatai gelmę ir jame išvysti pasaulį, – kad ir kitokį, negu tavasis, bet padarytą iš tos pačios neapčiuopiamos jausmų, minčių ir svajonių medžiagos. Mylėkite gelmes, jose mūsų šaltiniai.

Pakviesiu šiandien savo žmoną vakarienės. Linkiu visiems gimtadienio stalų, kuriuos apgaubia pilnatvės ir vienybės pojūtis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...