captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Jei Britanija turėtų Valstybės dieną, kaip ją švestų?

Lietuva jau 25-erius su viršum metų stipriai laikosi. Palyginkime: pirmoji nepriklausoma Lietuvos respublika gyvavo tik 22-ejus. O kelis šimtmečius amžiaus skaičiuojanti Jungtinė Karalystė dabar, kaip niekada anksčiau, artėja prie suirimo ribos. Tikėkime, kad jos nepasieks ir, svarbiausia,  neperžengs.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

To tikisi ir daugelis kitų europiečių. Štai Airijoje gyvenantis šveicaras istorikas ir žurnalistas Martinas Aliothas Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje rašo:   

„Šimtmetį po to, kai anglų, airių, škotų, velsiečių kariai, vilėkdami britų uniformas, žuvo Somos apkasuose, gindami Belgijos laisvę, salų karalija nusisuko nuo Europos tuo pretekstu, kad ji – ne žemyninė, o globali ekonominė galybė.

Po šio plebiscito Karalystėje atsivėrė gilūs plyšiai: seni prieš jaunus, vargšai prieš turtuolius, išsilavinę prieš neišprususius. O politines partijas, iš kurių kaip tik tokioje situacijoje tikimasi atramos ir orientacinės pagalbos, apniko nykimas iš vidaus.

Opozicija, leiboristai, įsivėlę į beprecedentinį savitarpio tąsymąsi dėl to, kad kaip nors atsikratytų nieko nesugebančio ir užsispyrusio savo pirmininko Jeremy Corbyno. Varžovų blankumas išties atima kvapą.

Tuo metu konservatorių vyriausybė smaginasi brolžudiška kova, kokią  būtų galėjęs sugalvoti nebent Šekspyras. Dar niekada į politinę partiją nebuvo taip lengvabūdiškai įšvirkšta tiek nuodų.

Nėr ko stebėtis, kad kiek pilkoka vidaus reikalų ministrė Theresa May turi pagrįstų vilčių tapti ministre pirmininke: ji bent nesukelia isterijų ir pati prieš jas atsilaiko“, – rašo Vokietijos radijo žurnalistas.

Nuo savęs pridursiu, kad ir referendumą beveik 52 procentais balsų laimėjusios Jungtinės Karalystės Nepriklausimybės partijos vadovas Nigelas Farage`as atsistatydino nenorėdamas srėbti tos neskanios košės, kurią privirė.

Tie 52 procentai, tęsia žurnalistas M. Aliothas, „kurie nemąstydami sudaužė Europos Sąjungą, be skrupulų rizikavo ir savo pačių Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės likimu. Juk šis referendumas buvo angliškojo nacionalizmo sukilimas.

Nuo to laiko, kuomet prieš beveik 20 metų Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija įgijo savivaldą, anglai turėjo naujai spręsti savosios tapatybės klausimą. Juk refleksyvus „anglų“ ir „britų“ sutapatinimas pasirodė neišlaikantis kritikos, kai anglų keltiškieji pusbroliai ėmė pabrėžti ir įgyvendinti savo kitoniškumą.

Tada etiketę „britiškas“, – teigia M. Aliothas, – būtų buvę drąsiai galima apibrėžti naujai kaip daugiakultūrinę tapatybę, vienu lanku įglaudžiančią tautas nuo Jamaikos per Lenkiją ligi Pakistano.

Kas tada būtų „angliška“? Kriketas bendruomenės pievoje, šiltas alus ir mišparai su choriniu dainavimu? Tolerancija, pragmatizmas ir sąmojingi žodžių žaidimai? Tai būtų per gražu, kad įsitvirtintų tikrovėje.

Vietoj to leiboristų elektoratas Anglijos šiaurėje ir Velso lygumose ir įsiklausė į demagogus, kurie burnojo prieš svetimšalius ir piktnaudžiavo  plakatais su pabėgėlių iš Sirijos vaizdais.

Ir nors anglai šiomis dienomis pamaldžiai renkasi prie karo aukų paminklo po Jungtinės Karalustės vėliava, jie lengvabūdiškai privedė prie to, kad Škotija dabar prieš savo valią turi atsisakyti savo europietiškosios tapatybės.

O protestantiškieji šiauriniai airiai, kuriems tik jų tautiečių katalikų  išmintingumas neleido kolektyviai balsuoti už „Brexitą“, išsikasė savo pačių duobę: susijungimas su Airija, apie kurį prieš 10 dienų dar joks protingas žmogus nebūtų kalbėjęs, dabar vėl atsirado darbotvarkėje.“

Taip Vokietijos radijo internetinėje svetainėje rašo Airijoje gyvenantis šveicarų tautybės istorikas, žurnalistas ir prisiminė, kaip prieš daugelį metų vienas britų politikas pokalbyje net atsisakė pamąstyti apie angliškąją tapatybę.

O kodėl? Kadangi tuo atveju, „atsiduso jis, reikėtų susidurti tik su chuliganais ir tais, kurie negali pakęsti svetimšalių.“

Kas tada liktų iš  Jungtinės Karalystės? Gal tik viena Anglija, ko gero dar ir su užsidegusiu velsišku apendiksu“, – ironiškai užraukia M. Aliothas.

Pasak Londono dienraščio „Guardian“, ypač po „Brexito“ „daugelis britų pageidauja kuo glaudesnės partnerystės su Europos Sąjunga, o dabar aktualiau nei bet kada anksčiau bet kokiais įmanomais būdais bendradarbiavimą tęsti.

Daug kas dabar į mus žiūri kaip į destruktyvią jėgą, kuri žaidžia su trapia Europos ekonomika ir pavojun stato instituciją, sukurtą tam, kad būtų išsaugota taika. Noras mus nubausti ir taip sulaikyti kitus nuo išstojimo iš ES yra labai suprantamas. Kai tik Didžioji Britanija iš Europos Sąjungos išstos, ji negali ir neturėtų tikėtis greito jon grįžimo.

Tačiau tie iš mūsų, kurie į „Brexitą“ žiūrime su pasišlykštėjimu, viliamės, jog vieną dieną mums bus leidžiama vėl į šį klubą įstoti“, - rašo dienraščio „Guardian“ redaktoriai.

Lenkijos sostinės dienraštis „Rzeczpospolita“ taip pat ragina ir Europos Sąjungą, ir britus vieni kitų atžvilgiu laikytis santūriai ir nedidinti priešystės.

O Skovakijos sostinės dienraštis „Sme“, pažymėjęs, jog „Brexitas sulaužė tabu“, tęsė, kad „Čekijoje prezidentas Milošas Zemanas asmeniškai pasiūlė surengti referendumą dėl savo šalies pasilikimo Europos Sąjungoje ir NATO. Jo pridėtinė pastaba, kad jis pats tame plebiscite balsuotų prieš išstojimą, nebereikšminga.

Vis dėlto peršama mintis, kad Europos Sąjunga savaime yra geras dalykas, dėl kurio protingi žmonės nediskutuoja, tik dar labiau kursto pyktį prieš politinį elitą ir visą Europos Sąjungą.

Taip pat jį kursto teiginys, jog eiliniai piliečiai negali spręsti tokio sudėtingo klausimo kaip narystė Europos Sąjungoje. Tai viskas yra tik dirva populistams ugdyti, o šie ir gyvena laukiniškų emocijų pagauti“, – aiškina Bratislavos dienraštis „Sme“.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...