captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Per Mindaugines – Karo keliu į Aukštojo kalną

Valstybės šventės, Mindauginių, proga mūsų krašte vyksta nemažai prasmingų renginių. Gera juose dalyvauti, įsijaučiant į Lietuvos istorijos tėkmę, patiriant tautos vienybės dvasią. Tačiau jeigu būtų norinčių bent dalį tos ypatingos dienos praleisti gamtoje, patarčiau  aplankyti aukščiausią Lietuvos vietą. Tai – Aukštojo kalva, esanti netoli Medininkų pilies. O vėliau šią kelionę dar ne kartą pakartoti su draugais ar svečiais. 
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.

Įdomu keliauti į rankas paėmus Vladislovo Sirokomlės (Liudviko Kondratovičiaus, 1823–1862) knygelę „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, išleistą dviem tomeliais 1857 ir 1860 m. (yra vertimas į lietuvių kalbą 1989 m.). Paaiškėtų, kad keliaujame gilią istorinę atmintį slepiančiu keliu, kuriuo ir lietuvių kariai išeidavo į kovas su rytų kaimynais, ir priešų būriai verždavosi į Lietuvos širdį, jos sostinę. Šis kelias mena Algirdo pulkų 1363 m. žygį link Mėlynųjų vandenų, 1655 m. Maskvos kariuomenės invaziją, 1702 m. švedmetį, J. Jasinskio sukilėlių būrių kovas 1794 m., Napoleono triumfą ir tragišką žiemos atsitraukimą 1812 m.; mena ir generolo I. Černiachovskio tankus 1944-siais. Tikras lietuvių Karo kelias!

Kelionę reikėtų pradėti nuo Aušros vartų, kurie, beje, lietuvių ginklui visados buvo laimingi. Jie vieninteliai išlikę iš tuzino gynybinės sienos vartų ir bokštų.  Už vartų kelias kyla į Liepkalnį. Pasak jausmingojo V. Sirokomlės, „akys, kiek išvargintos monotoniškų miesto mūrų, linksmai skrenda į laisvę. Mūsų žvilgsnis skrieja kaip laukų drugelis ir vos gali aprėpti nuostabias Vilniaus apylinkes… Kairėje dvi kalvas skrodžia gili griova, pro kurios angą atsiveria nuostabi tolių panorama. Matyti kraštelis miesto, žydras miškų tolis ir pakrančių žaluma…“ Belieka pridurti, kad ši vieta neprarado savo magijos ir šiandien; dabar čia žiemą veikia kalnų slidinėjimo trasa. O vaizdas toks pat gniaužiantis kvapą, nors mūsų laikų išaugęs miestas ir gerokai prarado harmoniją su gamta.

Pirmoji stambesnė pakelės gyvenvietė link Medininkų – garsusis Nemėžis. Dvaras kitados priklausė grafams Tiškevičiams; jo klasicistinis rūmas šiandien tuščiomis akiduobėmis liūdnai žvelgia į kelią, tarsi klausdamas,  ar kam bereikalingas? Nemėžio piliavietė mena daug istorinių įvykių: Vytauto Didžiojo rezidavimą, valdovo Aleksandro sužadėtinės Elenos sutiktuves, LDK Jono Kazimiero ir caro Aleksejaus Michailovičiaus sutartį. Prie Nemėžio 1794 m. įvyko J. Jasinskio sukilėlių ir caro kariuomenės mūšis. Vietą kitados žymėjo mūrinė koplytėlė vienam iš žuvusiųjų rusų vadų. 

Jau per 600 metų čia gyvena totoriai, ištikimi Lietuvos pavaldiniai. V. Sirokomlė pastebi: „Beveik visi totoriai, remdamiesi tikrąja arba spėjama genealogija, kurią buvo atsinešę iš tėvynės, laikė save kunigaikščiais. Menkos buvo jų kunigaikštystės – tik keli margai žemės, tačiau teisės prilygo bajorų. Totorių kunigaikštis, nusimetęs garbingai krauju apšlakstytą riterio ginkluotę, imdavo į rankas žagrę. Kunigaikštienė irgi nenuobodžiaudavo haremuose, kaip kad jų Krymo tautietės, bet kasdavo Lietuvos žemę, augino daržoves ir verpė kuodelius“. 

 V. Sirokomlė rašo, kad keliaujant nuo Nemėžio iki Medininkų apsistoti, pailsėti, pasistiprinti, o ir pasilinksminti būdavo galima net 19 karčiamų. Pasak rašytojo, „jų pavadinimai – tai ištisas karčemos nomenklatūrų žodynas. Rasi čia Vyšninę, Katilinę, Dažytinę, Šiaudinę, Ąžuolinę. Tolimiausioji nuo Vilniaus vadinta „Paskutiniu grašiu“...  

Bet štai nuvažiuota jau 13 varstų... Ir negali kartu su knygelės autoriumi nestabtelti, nes „Nuo kalno prieš mus atsiveria jaudinantis vaizdas. Tolumoje baltuoja Rukainių miestelis, mėlynuoja miškas, plyti laukų erdvė. Koks didžiai jaudinantis vaizdas! Kiek fantazijos šiose miškais apaugusiose kalvose! Kiek įvairiausių spalvų – nuo žydros iki violetinės – panaudotų dailininkas, siekdamas atvaizduoti šių tolių atspalvius! Koks įvairus šviesos žaismas susilieja ore skirtingu dienos metu! Apie ne vieną mūsų Lietuvos vietovę galima pasakyti skaudžią teisybę: dievas padarė viską, kad kuo labiau ją papuoštų, o žmogus – viską, kad ją subjaurotų“. 

Taigi žodžiai, ištarti prieš bemaž pusantro šimto metų… Tas nuostabus aprašytasis vaizdas veriasi iš Boreikiškių dvarelio parko; V. Sirokomlė būtent čia 1853–1856 m. parašė savo brandžiausius kūrinius. Medžių paunksmėje ant kelmo užkeltas girnų akmuo; ant jo gimė istorinė poema „Margiris“. Poilsio ir įkvėpimo čia atvykdavo šeimininko bičiulis kompozitorius Stanislovas Moniuška (1819–1872). Mediniame dvarelyje šiandien įsikūręs turizmo informacijos centras, yra rašytojo memorialinis kampelis su keletu išlikusių baldų, jo knygomis. Čia vyksta ir poezijos vakarai. Tačiau parkas jau gerokai apkarpytas, iš visų pusių spaudžiamas prakutusių bendrapiliečių pilimis… 

 Nenuostabu, kad vaizdinga Vilnijos žemė įkvepia kūrybai, gimdo poetus. Prie Svyronėlės upelio tebestovi troba, kurioje 1840 m. gimė Francišekas Bohuševičius, baltarusių kalbos puoselėtojas, jos teisių gynėjas. Dvi jo eilių rinktinės – „Baltarusių dūdelė“ ir „Baltarusių strykas“ – šios tautos literatūros klasika. Netolimų Rukainių bažnyčioje klebonavo ir čia palaidotas garsiosios Pavlovo respublikos prie Merkio kūrėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739–1827). Daugybė Vilnijos krašto kultūros gijų buvo susiję su šia šviesia asmenybe. O vietos valstiečius jis ragindavo sodinti vyšnių ir kriaušių sodus, jų vaikus mokė rašto.

Štai ir Medininkai, garsūs žilos senovės ir naujausios mūsų istorijos ženklais. Nepriklausomos Lietuvos muitininkų žūties 1991 m. liepos 31 d. memorialas beldžiasi į širdį… Ant pačios sienos – profesoriaus Juozapo Lukoševičiaus dvarvietė. Būta kuklių pastatų, bet nepaprasto retų augalų parko. Sodindamas jį garsusis gamtininkas rado atgaivą sielai po 18 Šliselburgo vienutėje kalėjimo metų, nubaustas už revoliucinę narodnikų veiklą.  Jo mokslinė mintys lenkė savąjį laiką: noosferos, globalinės erdvės, gamtos ir civilizacijos vienovės idėjos tik dabar iškyla visu aktualumu.

Medininkų pilis – ankstyvosios gynybinės architektūros šedevras. Joje, istoriko J.Dlugošo auklėjamas, augo karalaitis Kazimieras (1458–1484), vėliau tapęs šventuoju ir dangiškuoju Lietuvos bei jaunimo globėju. Nuo Medininkų pilies rodyklė nuves į aukščiausiąją Lietuvos tašką, Aukštojo kalvą. Pavadinimas – iš mūsų mitologijos; tai baltų aukščiausiojo dievo vardas. Ant kalvos akmuo su 294 m. atžyma, apžvalgos bokštas ir apeiginis aukuras su karūna, sukurtas mūsų įžymios skulptorės Dalios Matulaitės. Keturi žirgai žvelgia į visas keturias pasaulio šalis, tarsi matydami visą Lietuvą. 

Netoliese – ir Juozapinės kalva, ant kurios užritintas akmuo Lietuvos valstybės kūrėjui karaliui Mindaugui. Jo karūnacijos data – liepos 6-oji, nustatyta istoriko Edvardo Gudavičiaus skaičiavimais, dabar pažymima  kaip Valstybės diena. Aplink kalvą stiebiasi bemaž 500 ąžuoliukų ir 100 liepaičių būsimoji giraitė. Tik reiktų padėti jai tarpti, kad nestelbtų karklų ir alksnių atžalos; tad pravartu su savimi turėti darbo įrankių ir patalkinti tėvynės grožiui. Neabejotinai  kelionė įtikins, kad ši Vilnijos žemė alsuote alsuoja sudėtinga krašto istorija.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close