captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Putinaitė. Kokių specialistų reikia demokratijai?

Lietuvoje turbūt nerasime žmogaus, kuris būtų patenkintas demokratijos veikimu, politine sistema ir valstybės valdymu. „Brexit“ bei kiti procesai Europos Sąjungoje kelia daug klausimų apie demokratijos funkcionavimą. Iššūkiai demokratijai ateityje sunkiai nuspėjami, ir jiems reikia jau dabar ruoštis. Lietuvoje garsiai kalbant apie valstybės užsakymą reikalingiems specialistams, nekalbama apie valstybės užsakymą demokratijos ir valstybės stiprinimo specialistams, nors akivaizdu, kad jų trūkumas kasmet vis aiškesnis.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Apie ateities nenuspėjamumą Lietuvoje dažniausiai kalbama iš asmeninės karjeros ar verslo vystymo perspektyvos. Sakoma, kad jokią profesiją įgijęs žmogus negali būti tikras dėl darbo vietos net netolimoje ateityje. Pabrėžiama, kad svarbiausia turėti tam tikras savybes, domėtis aplinka, gebėti nuolat mokytis, būti kūrybingam ir nebėgančiam nuo iššūkių. Tokių specialistų pagrįstai tikisi darbdaviai.

Tačiau tie patys ateities iššūkiai galioja ir visos valstybės atžvilgiu. Valstybėje turi būti kūrybingų, apie valstybės funkcionavimą nusimanančių žmonių, kurie galvotų ir rūpintųsi valstybės ateitimi ir būtų pasirengę dorotis su valstybei kylančiais iššūkiais.

Globalus pasaulis meta didelį iššūkį demokratijai. Zygmuntas Baumanas kadaise šį iššūkį suprato labai siaurai, nurodydamas, kad tarptautinės korporacijos vyrauja virš paskirų valstybių, gali sužlugdyti valstybės ekonomiką, investicijas perkeldamos į kitas šalis. Pernelyg siaura, nors ir teisinga, būtų aiškinti, kad globalizacija lemia, jog paskui geriau apmokamas darbo vietas ar apskritai paskui darbo jėgas juda žmonių masės, įsikurdamos kitose šalyse ir ten formuodamos nacionalines, kultūrines ar civilizacines salas.

Globalizacijos iššūkis daug rimtesnis. Jis reiškiasi kaip neaiškios ateities iššūkis, grasinantis išjudinti demokratijos pagrindus. Jis ypač aktualus aktyvioms išsivysčiusioms valstybėms siekiančioms rūpintis savo piliečių stabilia gerove, išlaikyti valstybės suverenumą bei funkcionuojančią demokratiją. Ateitis yra sunkiai nuspėjama ir valdoma, paskira valstybė menkai lemia globalius procesus, o tegali išmokti į juos kuo tinkamiau reaguoti.

Kokie svarbiausi iššūkiai demokratijai? Demokratija globalizacijos akivaizdoje yra menkiau paslanki nei kuri diktatūra ar pusiau diktatūra. Joje sprendimų priėmimas užtrunka ilgiau. Ginčijantis ir diskutuojant pasiekiamas geriausiu atveju kompromisinis sprendimas, jei ne blogesnis iš kelių galimų. Todėl nors ir žavimės Malaizija, kitų Azijos šalių pasiekimais, gebėjimu reaguoti į pokyčius, turime pripažinti, kad Lietuvoje jų patirtis sunkiai pritaikoma, nes Lietuva pasirinkusi demokratiją, kuri išskaido atsakomybę, bet drauge visus piliečius telkia kurti bendrai gerovei.

Demokratija globalizacijos situacijoje susiduria su būtinybe priimti sudėtingus sprendimus ir su politikų lyderystės ir noro imtis atsakomybės už sprendimus ir jų pasekmes stoka. Demokratija labai sunkiai laviruoja tarp dviejų kraštutinumų: depolitizuoti politinę sistemą ar ją hiperpolitizuoti. Politikai depolitizuoja sistemą, kai vengdami politinių debatų ir diskusijų, būtinybės formuluoti argumentus, ieškoti sutarimo ir priimti už juos sprendimus, atsakomybę už sprendimus atiduoda „ekspertams“. Tam tikrais atvejais tai reiškia, kad politinė sfera traukiasi, vietą užleisdama biurokratiniam administravimui. Biurokratams primetama atsakomybė ir už valstybės problemas, kas nesvetima ir Lietuvoje.

Politinės atsakomybės atsisakoma ir dėl nevykusių sprendimų pirštu rodant į Europos Sąjungą, kurios nurodymus vietiniai politikai tarsi ir prieš savo valią neva privalą vykdyti. Abiem šiais atvejais klaidinami žmonės, jų nepasitenkinimą nukreipiant į „biurokratus“ ir jų tarsi menką kompetenciją ar į ES biurokratus (ES Komisiją) ir jų tarsi prievartinę valią nacionalinių valstybių politikams ir politinėms sistemoms. Iš tiesų čia susiduriame su politinės atsakomybės ir lyderystės deficitu. Politikai jaučia, kad jų sprendimų pasekmės gali būti didžiulės, ne visuomet nuspėjamos, kad jų politinė karjera labai trapi. Patogi politinė strategija toje situacijoje, ir tai būdinga Lietuvos demokratijoje, neprisiimti atsakomybės ir nesiūlyti rimtų sprendimų, nekelti klausimų iš esmės ir jų nesvarstyti.

Politiką pati profesija skatina veikti, tad jam parankiausia kelti antrines problemas ir į jas koncentruotis, svarstyti klausimus, kurių sprendimui pakanka kosmetinių pataisų ar susitelkti ties vienu klausimu, į tolimą nematomą horizontą nustumiant kitus klausimus. Pavyzdžiui, per pastaruosius kelis metus garsiausiai buvo kalbama apie pensijų kompensavimą.

Kitas kelias vengiant politinių sprendimų atsakomybės – politizuoti visą valstybės gyvenimą. Pavyzdžiui, ką tik Vyriausybė paklausė gyventojų, kaip jie siūlytų spręsti emigracijos problemą. Ką gyventojai čia gali pasiūlyti? Jie turi darbus, savo kasdienius rūpesčius, kurių jų galvoms visai pakanka. Politikams mokamos algos, kad jie analizuotų užsienio šalių patirtį, klaustų mokslininkų, atliktų papildomus tyrimus, galiausiai – kad pakviestų užsienio ekspertų, jei Lietuvoje nesama reikiamų kvalifikuotų specialistų.

Galbūt bus pasinaudota kuriuo nors pasiūlymu, tačiau abejotina, kad tai galėtų išspręsti labai sudėtingą problemą. Atsakomybės vengimą rodo ir praktikos, kurios anksčiau, o gal ir šiandien, dar vadinamos „atvirumu“. Pavyzdžiui, rengiant teisės aktą, jo projektas skelbiamas viešai, ir gyventojai skatinami teikti pataisas. Ar gyventojai turėtų gebėti tai daryti? Didžiausia jų dalis susiduria su veikiančių modelių, kad ir medicinos paslaugų, pasekmėmis, ir neprivalo taip gerai išmanyti teisinio pagrindo, kad gebėtų pateikti sakinio pataisą, sureguliuojančią visą modelį.

Eilinis pilietis neprivalo turėti tiek žinių, kad suvoktų, kuris iš galimų modelių Lietuvoje geriausiai veiktų. Ministerijos specialistų reikalas sukurti tokius modelių variantus, kuriais būtų patenkinti žmonės labiau nei ligtoliniais.

Atviras teisės aktų rengimas jau pasitelkiamas kaip argumentas prieš visuomenės grupių protestus. Pavyzdžiui, priėmus Darbo kodeksą, prieš jį protestuojančiam jaunimui prikišta, kad jie neteikę pataisų Darbo kodekso projektui, neįsitraukę į svarstymus, tad tarsi ir neturį teisės protestuoti. Net ir politikai specializuojasi tam tikrose valstybės valdymo srityse.

Juo labiau negalima tikėtis iš eilinio žmogaus, kad jis ims gilintis į visus jį liečiančius įstatymus ir kad be specialaus žinojimo pajėgtų juos suprasti. „Atvirumo“ demokratijos rezultatas yra ne tiek žmonių įsitraukimas į politikos procesus kiek jų nepasitikėjimas atsakomybės ir lyderystės vengiančiais politikais, kliovimasis gandais ir gandų nešiotojais ir susvetimėjimas su valstybe.

Politikai vis dažniau nusimeta lyderystę ir atsakomybę pateikdami ypač sudėtingus klausimus spręsti paprastiems žmonėms. Referendumų gausa, taip pat ir Lietuvoje, rodo atstovaujamosios demokratijos silpnumą, o taip pat – ir politikos kaip profesijos ir pašaukimo devalvavimą. Politikai, patys ir su ekspertų pagalba, nenorėdami priimti ateičiai svarbių ir sudėtingų sprendimų, juos numeta žmonėms spręsti referendume. Šie neturi ką daryti, kliaujasi intuicija, nugirstais faktais ar kokiais stereotipais ir įvaizdžiais.

Pavyzdžiui, kad Rusijos pinigais per ES piliečius bus supirktos visos Lietuvos žemės, kaip žemės pardavimo ES piliečiams atveju, ar kad darbo jėgos judėjimą lemia vien Europos Sąjungos prievartinis reguliavimas ir diktatas nacionalinei valstybei, kaip kad „Brexit“ atveju. Eiliniai žmonės kai kada kliaujasi žmonėmis, kurie įvardijami kaip visuomenės nuomonės formuotojai. Tačiau Lietuvoje jų nedaug, ir dar mažiau tų, kurie įsijungtų į partijų veiklą ir patys taptų politiniais lyderiais.

Šie keli pavyzdžiai atskleidžia, kad demokratija dabartiniame pasaulyje susiduria su ypač dideliais iššūkiais. Ji reiškiasi kaip politikų ambicijų, lyderystės ir atsakomybės stoka, vengimas kelti valstybės ateičiai svarbius klausimus ir juos svarstyti, atsakomybę dėl degančių problemų numetant ant žinių neturinčių ir net spręsti nenorinčių valstybės piliečių pečių. Demokratijai išlikti ir veikti reikia tam tikrų žinių ir gebėjimų turinčių specialistų.

Negalime tikėtis, kad visa visuomenė ir visi valstybės piliečiai taps visų valstybės valdymo sričių specialistais, kad gebės iš įvairių pusių svarstyti sudėtingiausius klausimus, tinkamai argumentuos, įžvelgs vertybinius niuansus. Žmonės turi kitas profesijas, dirba darbus, ir tai darydami sąžiningai ir atsakingai, reikšmingai prisideda prie valstybės stiprinimo. Tačiau ateities demokratijai reikia didesnio visuomenės demokratinio išprusimo.

Tai vyks, jei turėsime nemažai kompetentingų specialistų ir ekspertų, kurie išmanys politinius procesus, suvoks, kas yra valstybė ir koks jos pagrindas, gebės stebėti ir analizuoti atskiras valstybės sritis (kaip sveikatos ar socialinė apsauga), problemose įžvelgs jų sudėtingumą, stebės globaliai vykstančius pokyčius ir išmanys Lietuvos vietą juose, kurie supras, kas yra demokratija ir kokie yra demokratijos privalumai ir ribos, kurie norės ir gebės apie tai viešai kalbėti, imtis atsakomybės ir veikti.

Demokratijos išlikimą lems tam tikras kiekis valstybės reikalus giliai ir kompleksiškai išmanančių žmonių, kurie ne vien viešai kalbės ir savo žinojimą perteiks kaip nepriklausomi ekspertai, bet kai taps ministerijų ir savivaldybių specialistais, politinių partijų nariais ir jų lyderiais. Tokie specialistai yra ne mažiau, o gal ir net labiau reikalingi nei IT programuotojai ar lazerių konstruktoriai.

Tiesa, jiems nėra iš anksto sukurtų darbo vietų ir jiems nėra formuojamas „valstybės užsakymas“. Jie nenukrenta iš dangaus, o turi turėti žinių, gebėjimų ir vertybių, kurie nesiklosto natūraliai, o įgyjami ar sustiprinami studijuojant pačias įvairiausias, iš pirmo žvilgsnio nenaudingas specialybes: filosofiją, sociologiją, politologiją, klasikinę filologiją, istoriją, grynąją matematiką ir kitas.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...